Senatvę gaubia antipatija. Jaunimas, žvelgdamas į senjorus, galvoja, kad jie gyveno „akmens amžiuje“, be mobiliųjų telefonų ir greitojo maisto restoranų. Tačiau senėjimas nėra ateities koncepcija. Procesas neatsiejamas nuo gimimo ir pirmo oro gurkšnio. Su amžiumi ateina susirūpinimas, kaip gyventi dabar, kad po 10–20 metų kūnas liktų sveikas, protas žvalus, o siela – laisva.

 

Gražiai ar džiaugsmingai?Happy,Active,Senior,Couple,Having,Fun,Outdoors.,Portrait,Of,An

 

Dominuojantis šablonas, kalbant apie moterų amžėjimą, yra patarimas senti gražiai. Paprastai tai reiškia, kad reikia atrodyti bent 3 ar 5 metais jauniau, tačiau sukurti iliuziją, kad rezultatas išėjo savaime, nieko nedarant. Rekomendacijose siūloma elgtis pagal amžių, t. y. dėvėti statusą pabrėžiančius drabužius, rinktis atitinkamą šukuoseną ir makiažą, užsiimti amžiui tinkama veikla. Būtų gerai mokėti bent vieną ar du stebėtinai jaunatviškus dalykus, pavyzdžiui, šokti linijinius šokius ar kurti tinklaraštį, leidžiant aplinkiniams suprasti, kad talentas ir ambicijos dar nemirė. Amerikiečių rašytoja Heather Havrilesky savo knygoje rašo: „Aš galvoju, kad gražiai senti iš tikrųjų reiškia arba išnykti, arba pritapti, bet visada nutylėti savo jausmų ir troškimų stiprumą.“

 

Gražus senėjimas reiškia pataikavimą visuomenei, kuri apsėsta jaunatviškumo kulto ir teigia, jog moters vertė mažėja su metais. Todėl jau 30-metės nesijaučia dėkingos metams ir trokšta to, ko negali turėti. Rinkodaros specialistai jaunatviškumo troškimą įvardija kaip bilietą išlikti aktualiems, tada gėdija, kai pastangos išsaugoti jaunystę žlunga. Taigi moteris, kuri amžėja negalvodama apie išvaizdą, nurašoma kaip pasidavusi, o ta, kurios veidas lieka užkonservuotas dėl chirurgo skalpelio, laikoma sėkmės lydima. Ir vienintelis būdas sulaukti visuomenės priėmimo – turėti stebuklingą genetiką arba slėpti kovą su laiku po dirbtine šypsena.

 

Užuot toliau vaikščiojus lyg su alinančia virve ant kaklo, galima peržengti šią žalingą mąstyseną kaip slenkstį ir pradėti mėgautis amžėjimu, net švęsti gyvenimą, kuris nesibaigia atsiradus pirmai raukšlei. O kas, jeigu pavyktų žiūrėti į senėjimą ne į kaip negailestingą priešą, kurį reikia nugalėti, ar bjaurų defektą, kuri būtina paslėpti, o priminimą, jog su amžiumi gerėjame visomis prasmėmis. Žinoma, neturime ignoruoti fizinės ir psichinės sveikatos pokyčių, kurie neišvengiami, tačiau galime vertinti be gėdos ir kritikos sau. O kas, jeigu pabandytume nustelbti juos mažais kasdieniškais džiaugsmais?

 

Laimingos senatvės receptas

 

Būti gamtoje. Amerikos psichologų asociacijos tyrimas, atliktas su vyresnio amžiaus žmonėmis, patvirtino, jog pasivaikščiojimai gamtoje susijęs su teigiamomis emocijomis (gerumu, dosnumu, empatija), įkvėpimu dirbti, kurti, keisti ir dažnesniu noru šypsotis. Įdomu tai, kad geros nuotaikos efektas pasireiškė po 8 savaičių, vaikštant miške ne mažiau kaip 3 kartus per savaitę po valandą. Gamta padeda perkelti mintis nuo baimių ir nerimo, todėl mažina stresą. Įgalina nutraukti ydingą pesimistišką mąstymą, kurio vietą ilgainiui užima pozityvios ir ramios mintys.

 

Mėgautis kultūra. Švedijos mokslininkai atrado ryšį tarp kultūros renginių lankymo ir padidėjusio išgyvenamumo. Daugybė tyrimų patvirtina, kad žmonės, kurie aktyviai dalyvauja socialinėje veikloje, pavyzdžiui, eina į bažnyčią, lanko koncertus ir parodas, klauso seminarų ir mokymų, buriasi į klubus pagal pomėgius, rečiau serga depresija ir miršta nuo kardiologinių ligų. Viena iš priežasčių – veikla stiprina socialinius ryšius, gilina santykius ir suteikia priklausymo jausmą, kuris teigiamai susijęs su gerove. Kultūrinė veikla taip pat skatina protinę stimuliaciją, mažina smegenų senatvinės degeneracijos riziką.

 

Aktyvinti pojūčius. Žinoma, kad su amžiumi pojūčių aštrumas mažėja. Silpsta rega, klausa, uoslė, skonio jutimas, taktiliniai įgūdžiai. Žmogus nenori permainų, vargina dirgikliai. Mokslininkų teigimu, nelavinami pojūčiai atrofuojasi kaip nejudantys raumenys. Ir atvirkščiai – įvairi stimuliuojanti aplinka didina kognityvinius gebėjimus, mažina Alzheimerio ligos ir demencijos riziką. Labai naudinga praturtinti aplinką spalvomis, kvapais ir kitais jusles stimuliuojančiais elementais. Savitas ir įdomus interjeras, gardus maistas, maloni muzika, kvepalų kolekcija, originalus rengimosi stilius, meniški rankdarbiai ir pomėgiai ne tik saugo protą nuo senatvės, bet ir suteikia džiaugsmo.

 

Pripildyti namus gyvybės. Išsikrausčius užaugusiems vaikams, netekus ilgamečio partnerio vienatvė prislegia dviguba jėga. Tuščio lizdo sindromas atspindi tiek praradimo, tiek socialinės sąveikos trūkumo jausmus. Ruoštis reikia tada, kai namai vis dar pilni šurmulio ir juoko. Psichologai siūlo sudaryti planą, kas pasikeis, kai išvažiuos vaikai, ir naują gyvenimo etapą vertinti kaip džiaugsmingą galimybę, ne tragediją. Kiekviena pabaiga reiškia pradžią. Galima įsigyti augintinį (ir ne vieną), organizuoti draugų susitikimus, bendrauti su kaimynais, priimti pagyventi giminaičius, atvykusius studijuoti. Nereikia prisiimti aukos vaidmens ir laukti, kol kažkas aplankys. Svarbu patiems rodyti iniciatyvą.

 

Atrasti gėlininkystę. Rudžerso universiteto (JAV) tyrėjai atskleidė, kad nuotaika ir net atmintis pagerėja gavus dovanų gėlių. Viena iš priežasčių susijusi su dėmesio sutelkimo efektu. Pasyvi stimuliacija, žvelgiant į žalią augalą, lavina gebėjimą susikaupti, tad gerėja atmintis. Pagal kitą teoriją, dėmesys gėlėms atsirado evoliucionuojant, nes žiedas reiškia vaisių, taigi, maistą. Protėviams buvo svarbu prisiminti, kur žydi augalai, kad vėliau nuskintų derlių. Skandinavijos mokslininkai atrado, kad sodininkystė naudinga vyresnių žmonių psichinei ir fizinei sveikatai. Nesvarbu, ar gėles perkate, ar auginate, žengiate džiaugsmingą žingsnį link gerovės senatvėje.

 

Atsukti laikrodį atgal. Harvardo universiteto (JAV) psichologė Ellen Langer atliko eksperimentą su 70-mečių vyrų grupe. Penkias dienas jie gyveno aplinkoje, kuri buvo identiška jaunystės laikams. Dėvėjo tų laikų drabužius, klausėsi atitinkamos muzikos, užsiėmė jaunystės pomėgiais. Nebuvo veidrodžių, išskyrus jaunystės nuotraukas. Po tyrimo vyrai jautėsi 20 metų jaunesni. Be to, pakito laikysena (labiau išsitiesė), padidėjo rankų miklumas ir pagerėjo regėjimas. Tokios kelionės laiku, vertinamos kaip žaidimas, gali suteikti daug džiaugsmo ir malonių prisiminimų. Verta aplankyti jaunystės vietas, susitikti su senais draugais, rengti teminius vakarėlius, skirtus skirtingiems laikmečiams. Grįžimas prie jaunystės padeda atrasti tą asmenybės dalį, kuri buvo pamiršta ar užgožta. Kodėl jos nepasikvietus paviešėti dabartyje?

 

Maksimaliai padidinti mobilumą. Mankšta dažnai siūloma kaip būdas išlikti sveikiems ir gyvybingiems bet kuriame amžiuje. Tačiau vienas atradimas, ypač aktualus senstant, priverčia žiūrėti į fizinį aktyvumą kitomis akimis. Judėjimas padidina hipokampo dydį. Ši smegenų dalis turi lemiamą vaidmenį mokymuisi ir atminčiai. Deja, ji mažėja ir traukiasi senstant. Pitsburgo universiteto (JAV) psichologų tyrimas atskleidė, kad reguliariai mankštinantis hipokampas padidėja net iki 2 %, o smegenys atjaunėja 1–2 metais. Fizinė veikla irgi suteikia daug džiaugsmo. Plaukimas, žygiai, šokiai, joga, sporto žaidimai stiprina kūną ir gerina nuotaiką, kad gyvenimas būtų visavertis. Kuo didesnės investicijos į sveikatą, tuo daugiau laisvės daryti tai, kas patinka, vyresniame amžiuje.

 

Naudotis technologijomis. Nors jos dažnai kaltinamos dėl atskirties, kai kurie tyrimai rodo, kad pagerina vyresnių žmonių savijautą, nes užpildo socialinio bendravimo spragas. Santykiai – vienas svarbiausių psichikos sveikatos ir gerovės veiksnių visą gyvenimą, ypač senatvėje. Mokslininkai nustatė, kad senjorams, kurie išmoko naudotis kompiuteriu ir internetu, būdingas mažesnis izoliacijos, bejėgystės, kontrolės praradimo lygis. Kartais technologijos, kaip nepažinta naujovė, gąsdina, tačiau tai neatsiejama dabartinio gyvenimo priemonė, kuri lemia bendravimą, darbo specifiką, paslaugų prieinamumą. Domėjimasis naujomis technologijomis neturi būti našta. Galima įsitraukti mažais žingsneliais, įvaldant vis kitas sritis, kurios būtų naudingos. Tai padės nesijausti atsilikusiems pasaulyje, kur technologijos tobulėja greičiau nei žmonija.

 

Vietoj epilogo

 

„Kiekviena nauja karta laužo paradigmas ir griauna senus elgesio būdus. Tai nėra neatlygintina. Mes, kaip visuomenė, judame į priekį. Kiekviena vaikų karta perdarys pasaulį ir iš to gausime naujų atradimų. Taigi sendami turime du pasirinkimus. Galime kabintis į pasaulį tokį, kokį formavome, ir atsisakyti įsitraukti į naują pasaulį, kurį kuria mūsų vaikų ir anūkų kartos. Arba galime prisitaikyti prie jų pasaulio ir išlikti smalsiais, aktyviais dalyviais“, – sakė garsi psichologė prof. Alison Gopnik iš Kalifornijos universiteto. Dabartinis tikslas – ne prisirišti prie jaunystės ir liūdėti dėl artėjančios senatvės, o išsaugoti dabartyje džiaugsmingą, gyvą vidinį vaiką, kuris nusipelno meilės, nepaisant besikeičiančio kūno. Priimdami save subalansuojame išmintį ir nuostabą, pasitikėjimą ir smalsumą, gylį ir malonumą. Tai laimingo senėjimo esmė.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė