Kasdien galime kurti savo šalį būdami geresni vienas kitam

Liepos 6-ąją iškilmingoje ceremonijoje Raudondvario dvare aktorius Eimutis Kvoščiauskas apdovanotas Trečiojo lygio Kauno rajono Garbės ženklu už nuopelnus teatrui, menines ir pilietines iniciatyvas, jaunimo motyvavimą bei Kauno rajono garsinimą. Su aktoriumi kalbamės apie prasmingiausius darbus ir patriotiškumą.

Eimutis Kvoščiauskas, nuotr. Eimanto Paulausko.

KOKIOS emocijos gavus garbingą apdovanojimą?

Esu labai dėkingas Kauno rajono savivaldybei už tokį įvertinimą. Likus savaitei iki iškilmingos Kauno rajono garbės ženklų teikimo ceremonijos gavau žinią, kad būsiu apdovanotas, bet per daug apie tai niekam nepasakojau – o gal dar negausiu? (Šypsosi.) Nuo pat akimirkos, kai buvau pakviestas į sceną atsiimti apdovanojimo, iki dabar jaučiuosi labai pakylėtas ir laimingas. Toks įvertinimas skatina dar daugiau dirbti, eiti į priekį.

KAS daugiausia lėmė būti taip įvertintam?

Esu apdovanotas už įvairias iniciatyvas, darbą teatre ir už jo ribų, jaunimo motyvavimą ir Kauno rajono garsinimą, kuris neapsiriboja pasakymu, kad esu iš Vilkijos. Paskutinis mano projektas – dokumentinio teatro pasakojimas „Babytė, kurią vadino bandite“ į Padauguvos–Karalgirio miškus sukvietė svečius iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų. Taip pat atvyko žmonių iš Vilkijos, kurie lig šiol nebuvo čia lankęsi. Susirinkę į mano pasirodymą, jie apžiūrėjo ir partizanų bunkerius. Neabejoju, kad šis mano darbas tikrai turėjo įtakos apdovanojimui.

KAIP gimė idėja sukurti pasirodymą „Babytė, kurią vadino bandite“?

Atėjo metas, kai stipriai pajutau, kad turiu padaryti kažką prasminga. Viskas sekasi, einasi tarsi iš pypkės: kasmet turiu naujų spektaklių, esu kviečiamas vesti renginių, filmuotis ir kt. Atėjo metas pačiam kažką sukurti, rasti prasmingą medžiagą. Viename renginyje buvo kalbama apie partizanus. Šiandieninių aktualijų, grėsmės Lietuvos saugumui fone man ši tema labai surezonavo. Juolab kad puikiausią medžiagą turiu savo šeimoje – tai mano babytės istorija, kuri tikrai nėra iš paprastų. Be to, daugeliui lietuvių artimos tremtinių, partizanų temos, nes dažna šeima to paliesta. Gaila, kad daugelis istorijų tapusios tik liūdna statistika, todėl norėjosi bent vieną tų istorijų atgaivinti ir pasidalinti su jaunimu, kurie mažai apie tai žino, ir suaugusiaisiais, kurie neabejingi mūsų šalies istorijai.

KOKIO amžiaus buvote, kai išgirdote pirmuosius pasakojimus apie partizanus?

Iki Nepriklausomybės močiutė tik keliais sakiniais užsiminė apie partizanavimo laikus, vėliau jau vesdavosi į mišką ir prašydavo užrašyti jos pasakojimus. Vaikui buvo liūdna ir baisu klausytis, kokių žiaurumų teko išgyventi partizanams. Norėdavosi tik greičiau užrašyti, ką pasakoja močiutė, ir bėgti namo. Šiandien esu labai laimingas, kad tie prisiminimai išliko. Žinoma, ruošdamas programą rėmiausi ir archyvine medžiaga.

KODĖL kiekvienam svarbu žinoti savo šeimos ir šalies istoriją?

Kai aplink vyksta karas, šios žinios tampa labai reikšmingos. Manau, ypač svarbu, kad žinotų jaunoji karta ir negalvotų, jog tai buvo tik senučių ir diedukų reikalas. Taip, prisiminimais dabar dalijasi seneliai, bet kai vyko tie įvykiai, jie buvo vaikai, paaugliai, dvidešimtmečiai. Į Sibirą trėmė bet kokio amžiaus žmones, o priimti sprendimą išeiti į miškus partizanauti, nepasiduoti priešui, neišduoti tėvynės priimdavo jaunimas. Žinojimas apie tuos žmones ir mūsų visų istoriją sustiprina, ugdo pagarbą savo šaliai ir suvokimą, kad čia yra mūsų vieta.

KOKIAS istorijas jums labiausiai patinka pasakoti kaip aktoriui?

Prasmingas, kurios paliečia ir suvirpina žmones, kurios priverčia susimąstyti ar su pagarba mintimis aplankyti iškeliavusius artimuosius. Paskutinio laikotarpio prasmingiausias darbas ir yra „Babytė, kurią vadino bandite“. Man pačiam pasirodymas buvo be galo jautrus. Žiūrėdamas įrašą matau, kad nelabai gerai intonaciškai perteikiau vieną ar kitą sakinį, nes balsas virpėjo. Teko daug dirbti su savimi, tramdytis, kad nepravirkčiau ir susirinkusiems žmonėms papasakočiau istoriją.

KAS lengviau – sugraudinti ar prajuokinti žiūrovą?

Šiais laikais nelengva prajuokinti. Jei anksčiau publika prapliupdavo juokais dėl netikėtai išgirsto keiksmažodžio ar nešvankaus juokelio, tai dabar reikia puikaus scenarijaus ir puikaus aktorių darbo, nes banalūs dalykai nebejuokina. Pravirkdyti tikriausiai lengviau, jei turi gerą istoriją ir nuoširdžiai ją perteiki. Vėl grįžtu prie paskutinio savo darbo: kai nusilenkiau žiūrovams, mačiau daug ašarotų akių ir ilgų apsikabinimų.

KO daugiau jūsų gyvenime – komedijos ar dramos?

Jau gyvenu laikotarpiu, kai tėvams ir kitiems artimiesiems reikia daugiau priežiūros, pagalbos, todėl galima sakyti, kad gyvenimas banguoja. Tačiau visada stengiuosi gyventi pozityviai, vertinti kiekvieną akimirką. Jei manęs kas paklausia, kaip gyvenu, nesakau „gerai“ ar „puikiai“, sakau – „kuo tolyn, tuo geryn“ (šypsosi). Pats save užprogramuoju į priekį, kad viskas bus gerai.

AR dažnai lankotės kolegų spektakliuose?

Stengiuosi, tik gaila, kad turiu ne per daugiausia laisvo laiko. Nueinu į lietuvių kolegų spektaklius ir nepraleidžiu pas mus atvykstančių aukšto lygio pasirodymų iš kitų šalių. Kelinti metai iš eilės lankausi Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, kurio metu turime galimybę pasižiūrėti ypatingo talento kūrėjų darbus. Juos stebint visiškai užsimiršti ir leidiesi nešamas ten, kur veda šokis.

KUR ieškote ramybės?

Daugelis kolegų galėtų patvirtinti, kad geriausias būdas pailsėti ir atsipalaiduoti – išvykti į užsienį. Kai lieki Lietuvoje, visuomet atsiranda darbų, reikalų ar poreikis pakeisti kolegą kokiame nors spektaklyje, ir kelios laisvos dienos virsta vos viena. Taip ir neišvažiuoji prie ežero (šypsosi). Jei kažkur išskrendi, tikrai esi nepasiekiamas jokių reikalų ir gali normaliai pailsėti.

BE KO negalėtumėte gyventi?

Be kelionių (šypsosi). Nežinau, kada ateis tas metas, kai norėsiu tapti sėslus, apsiriboti kelionėmis po Lietuvą. Kol turiu galimybių skraidyti ir lankyti kitas šalis, noriu tuo mėgautis. Mane kelionės labai įkvepia, po jų vėl norisi kažką daryti, kurti, judėti į priekį.

Žinoma, gyvenimas yra puikus, kai artimi žmonės sveiki ir laimingi. Tada ir pačiam labai gera.

KĄ norėtumėte pakeisti savyje, Lietuvoje, pasaulyje?

Prieš kurį laiką būčiau atsakęs, kad iš savo vidinio pasaulio noriu išnešdinti pavydo jausmą. Kad ir kaip man viskas sekdavosi, kartais pagaudavau save kažkam pavydint. Teko įdėti pastangų, kad suprasčiau, jog man viskas gerai, kad visko turiu pakankamai ir nepavydėčiau. Lyg ir pavyko.

Dėl Lietuvos – norisi, kad ji toliau augtų ir gražėtų. Esu be galo įkvėptas neseniai praūžusios Dainų šventės, kurioje teko didžiulis džiaugsmas stebėti talentingus jaunus žmones: ansamblius, šokių kolektyvus, chorus. Šiemet programa buvo ypač kūrybiška ir įspūdinga. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių pradėtų vertinti tautinį kostiumą ir visą mūsų tautinį paveldą. Kuo stipresnis palaikymas kultūrai, tuo stipresni esame visi.

Pasaulyje norėtųsi mažiau žiaurumo. Jei būtų mano valia, sunaikinčiau visus ginklus, gal taip pagaliau įsivyrautų taika?

KAIP kiekvienas kasdien galime kurti savo šalį?

Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Dažnas sako, kad labai smagu kitose šalyse: visi mandagūs, visi šypsosi, visi tokie šilti ir laisvi, nes pas juos daugiau saulės. Iš tiesų tą patį galime sukurti Lietuvoje. Nusišypsoti praeinančiam žmogui, padėkoti kasininkei ar padavėjai, palinkėti geros dienos, pasakyti gražų žodį, pagirti. Tiesiog būti truputėlį geresni vieni kitiems. Kai eini į kitą žmogų su teigiama emocija, tokį pat atsaką gauni atgal. Taip po truputėlį šypsenų aplink darosi daugiau, ir visi geriau jaučiasi.

Autorė Laima Samulė