Naujausiame „Domino“ teatro spektaklyje „Aukštakulniais per santuoką“ vaidinantis Eimutis Kvoščiauskas visada džiaugiasi būdamas scenoje. „Nors kartais pabambu ant savo profesijos, kartais juntu nuovargį, bet traukia būti scenoje ir nieko nepadarysi“, – šypsosi aktorius.

 
Eimantas Paulauskas eimantasphoto.com

Eimutis Kvoščiauskas, nuotr. autorius Eimantas Paulauskas eimantasphoto.com

KOKIEMS projektams šiuo metu skiriate daugiausia dėmesio?

 

Jau pradėjome važinėti po Lietuvą su naujausiu „Domino“ teatro spektakliu „Aukštakulniais per santuoką“. Tačiau daugiau naujų projektų neapsiimsiu, nes ruošiuosi kitos vasaros spektakliui. Po Naujųjų sėdu rimtai dirbti prie medžiagos, kuri taps monospektakliu arba istorijos pasakojimu apie partizaninį mano močiutės kelią. Labai tikiuosi, kad šis projektas išvys dienos šviesą ir bus maloniai sutiktas žiūrovų.

 

KAIP kilo mintis statyti spektaklį apie močiutę?

   

Jau kurį laiką ieškojau įdomios medžiagos. Galvojau kurti apie žydus, vėliau svarsčiau ir Palestiną, bet sudalyvavęs keliuose partizanams skirtuose renginiuose suvokiau, kad visiškai pašonėje turiu be galo įdomią istoriją. Noriu papasakoti ją taip, kad būtų įdomu ne tik vyresniajai kartai, bet ir jaunimui. Po premjeros Padauguvėlės miške ir pasakojimų prie kitų partizanų bunkerių norėčiau važiuoti per mokyklas ir parodyti jaunam žmogui šį Lietuvos istorijos etapą kitaip, ne per garbaus amžiaus žmogaus akis. Kol kas dar gryninu idėją, vaidinu kituose spektakliuose, vedu renginius.

 

KUO įdomus darbas naujame spektaklyje?

 

Spektaklis „Aukštakulniais per santuoką“ sukurtas lenkų režisieriaus pagal nuotaikingą, tačiau kartu subtilią pjesę. Verta išvysti kiekvienai porai, galbūt net ir tai, kuri ant skyrybų slenksčio. Viskas prasideda lyg ir nuo buitinių konfliktų, bet spektaklio eigoje gražiai išryškėja, kad žmogui reikalingas žmogus, o ne robotas, dirbtinis intelektas ar kitos šiuolaikinės technologijos, nors ir kokios patogios būtų. Tai spektaklis apie nuoširdžius jausmus ir tikrą meilę.

 

KAIP sekasi prisijaukinti skirtingus vaidmenis?

 

Su kiekviena medžiaga būna skirtingai. Kalbant apie šį spektaklį, iš pradžių lyg ir turėjau vaidinti kitą personažą, bet perskaitęs scenarijų aiškiau pamačiau, kad mano personažas – būtent daktaras Meilė. Tiesiog intuityviai pajutau, kad tinka mano charakteriui, tipažui. Didžiulis malonumas kurti šį įvairiaspalvį personažą. Jau suvaidinome kelis spektaklius, tad galiu tvirtai pasakyti, kad uoslė manęs neapgavo, tai – mano vaidmuo. Tiesa, darbas intensyvus ir sudėtingas, taip pat daug teksto.

 

AR vienu metu vaidindamas keliuose spektakliuose nesumaišote tekstų?

   

Aktoriai žino būdų, kaip greičiau įsiminti tekstą ir tvarkingai smegenyse sudėlioti atskirų spektaklių „failus“. Kaip sportininkai nuolat gerina rezultatą, taip aktoriams su kiekvienu spektakliu atsiranda papildomos vietos naujam tekstui. Sumaišyti neteko, bet jei spektaklis seniau vaidintas ir pirmas turi pradėti, prieš pakylant užsklandai kartais šmėsteli mintis „o jei sumaišysiu tekstą?!“. Kol kas tokių situacijų nebuvo, nors kartais scenoje kas nors išmuša iš vėžių, bet išsisuki. Tiesa, dažnas aktorius sapnuoja košmarą, kad atsiduria scenoje ir nemoka teksto, ne išimtis ir aš (šypsosi). Visai neseniai sapnavau, kad atsiduriu Kauno dramos teatro scenoje, kur paskutinį kartą vaidinau gal prieš 16 metų, ir turiu vaidinti, bet neatsimenu nė žodžio.

 

AR labai pasiilgstate scenos, jei pasitaiko ilgesnė pertrauka?

 

Ilgiausia pertrauka buvo per karantiną. Kai po beveik pusantrų metų pertraukos mus pagaliau išleido ant scenos, buvo didžiulis jaudulys ir aiškus suvokimas, kad man labai norisi būti šioje gyvenimo linijoje, būti scenos žmogumi. Praėjusią vasarą taip susidėliojo repertuaras, kad mėnesį nelipau į sceną, tai irgi labai pasiilgau. Man gera susitikti su publika, būti ant scenos. Nors kartais pabambu ant savo profesijos, kartais juntu nuovargį, bet traukia būti scenoje ir nieko nepadarysi (šypsosi).

 

Į KOKĮ personažą norėjote būti panašus vaikystėje?

 

Labai žavėjo galimybė skraidyti, tai turbūt į skraidantį, galbūt Mažylį iš Karlsono.

 

KOKS mokinys buvote?

 

Pradinėse klasėse viskas sekėsi puikiai, bet kopiant klasėmis aukštyn mokytis tingėjosi, labiau dairiausi į sceną. Vienur kitur mokytojai man darydavo nuolaidų, nes būdavau scenoje, važinėdavau po festivalius, iš kai kur ir vieną kitą prizą parveždavau. Tačiau lietuvių kalbos mokytoja kaip tik iš manęs reikalavo daugiau: kiti klasiokai eilėraščius kaip žirnius išberdavo į sieną, be jokios intonacijos, ir gaudavo 10, o aš, pasitelkęs aktorinius gebėjimus, gaudavau mažiau (šypsosi). Bet turiu pripažinti, kad kartais mokslus tikrai padėdavau į šalį, norėjosi tik vaidinti, dėl to ir valstybinių egzaminų rezultatai neblizgėjo. Bet įstojau ten, kur norėjau – LMTA.

 

KO šiuo metu mokotės?

 

Vasarą buvau vėl sugrįžęs į vokalo pamokas. Ne dėl paties dainavimo, nes nepretenduoju tapti vokalistu, bet teatro scenoje ir renginiuose kartais prireikia padainuoti. Be to, aktorių vienas pagrindinių instrumentų yra balsas, todėl pravartu žinoti, kaip jį geriausiai išnaudoti, kaip pasaugoti, kaip taisyklingai kvėpuoti ir kt. Su malonumu vasarą žygiavau į pamokas.

 

KUR paskutinį kartą keliavote?

 

Visai neseniai vykau į darbinę, sykiu malonią ir prasmingą kelionę į Londoną. Lietuvos ambasadoje vedžiau labdaringo golfo ir teniso turnyro apdovanojimų vakarą. Taip pat dalyvavau diplomato V. Ušacko knygos pristatyme. Kitą dieną vykau į „Lietuvybės žiburius“ lituanistinėje mokyklėlėje, kur vedžiau teatro pamokėles visai mažiukams ir paaugliams. Paskui svečiavausi keturių mokyklų mokytojų vakare. Buvo nuostabu ir šviesu pamatyti, kad vien Londone yra bent keturios lituanistinės mokyklos, kur dirba didžiulis būrys mokytojų,šalia kito darbo savaitgaliais puoselėja lietuvių kalbą ir kultūrą tarp išeivių.

 

KOKS geriausias ir blogiausias jūsų pirkinys?

 

Blogiausias – diržas, skirtas pilvo raumenims treniruoti. Galvojau, sėdėsiu ant sofos su diržu, ir jis man suteiks „sixpacką“ (juokiasi). Žinoma, nieko nepašaus neįvyko, o ir panaudojau gal du kartus. Vienas geriausių pirkinių – robotas siurblys, tikrai naudingas daiktas namuose.

 

BE KOKIO maisto negalėtumėte gyventi?

 

Be ledų. Esu absoliučiai „ledinis“, nes ledai pats skaniausias desertas. Visada šaldiklyje turiu ledų, o keliaudamas stengiuosi išragauti kuo daugiau skonių.

 

KOKIĄ prasmingiausią dovaną esate gavęs?

 

Atsakysiu filosofiškai – gyvenimas yra pati prasmingiausia dovana. Nors pasitaiko tamsesnių debesų, iš esmės jis puikus. Atsimenu, kai bijojau skraidyti, manęs vis klausdavo, kodėl. Atsakydavau – nes bijau mirti. Tada klausdavo, kodėl bijau mirti. Nes gyvenimas labai įdomus ir norisi kuo ilgiau gyventi, kuo daugiau pajausti, pamatyti, patirti.

 

KOKIU prietaru ar gyvenimiška tiesa tikite?

 

Visada vadovaujuosi taisykle „nesielk su kitu žmogumi taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi“.

 

KĄ norėtumėte pakeisti savyje, Lietuvoje, pasaulyje?

 

Pyktį. Kartais jo kiekvienas turime tikrai per daug, aš irgi. Būna, tiesiog vairuojant automobilį nutinka nepatogi situaciją, pavojingas manevras ir norisi prakeikti kitoje mašinoje esantį žmogų, nors gal ten sėdi tavo geras draugas ar vadovas, tik jo nematai (šypsosi). Visoje Lietuvoje norėtųsi mažiau pykčio – politikoje, viešojoje erdvėje, esame nuostabi tauta ir turime tai išsaugoti, nesivelti į piktumus. Na, o apie pyktį pasaulyje net kalbėti baisu. Karai, nesusišnekėjimas, neapykanta… Tikrai norėtųsi, kad viso to būtų mažiau.

 

Autorė Laima Samulė