Gyventi iš jausmo

Įvyko Emilijos Latėnaitės monospektaklio „Kai labai norisi gyventi, bet nežinai kaip“ premjera. Tai pirmas monospektaklis, kuriame net keturis personažus kuria pati Emilija, pagal savo parašytus tekstus. Talentinga aktorė ir režisierė sako po premjeros susimąsčiusi – „kodėl gi anksčiau to nepadariau?!“ Su kūrėja kalbamės apie teatrą, muziką ir šį tą daugiau.

   

KOKIE jausmai po premjeros?

   

Didžiulis džiaugsmas kalbėti apie spektaklį, kaip ir didžiulis džiaugsmas buvo jį kurti (šypsosi). Galvoje idėja sukosi jau kuris laikas, bet pavasarį sulaukiau kvietimo, atsirado galimybių ir prasidėjo kūryba, bendradarbystė scenoje su muzikantais. Buvo nuostabu turėti du kūrybinius mėnesius, per kuriuos pati rašiau tekstą, režisavau, sukūriau keturis vaidmenis. Dabar nuostabu stebėti žiūrovų reakcijas ir matyti, kad visi kūrybiniai sumanymai pasiteisina.

 

KUO ypatingas šis spektaklis?

 

Kurdama jį turėjau mintį, kad nenoriu, jog tai būtų dar vienas spektaklis, kuris turi nustebinti, sukrėsti, šokiruoti. Jame nėra rėkimo, šaudymo, lakstymo, draskymosi. Norėjosi, kad žiūrovas turėtų galimybę susitikti su savimi, išgirsti ir pažinti save, bet ne per brukimą ir agresiją, o per jautrumą ir grožį.

 

KOKS jausmas vienai, be kolegų aktorių suvaidinti visą spektaklį?

 

Iš tiesų tai auginanti patirtis. Pajaučiau, kad turiu ką pasakyti ir galiu tai padaryti, o dar ir žmonėms tai svarbu. Kai jau pradėjau, nustebau, kodėl to anksčiau nedariau (šypsosi).

 

KODĖL jūsų kūryboje daug muzikos?

 

Kaip tik visada jaučiausi labiau bėganti nuo muzikos ar bent iš muzikos mokyklos pamokų (juokiasi), bet muzika vis mane pasiveja. Monospektaklyje gyvai groja Dalia Dedinskaitė ir Gleb Pysniak, su Juozu Gaižausku jau kuris laikas keliaujame su savo muzikine programa po Lietuvą. Dar esu paruošusi keletą poetinių programų, kur taip pat groju fleita. Yra dalykų, kurių negali įžodinti ar kuriems neužtenka veiksmų, o muzika man yra ta dimensija, kuri suteikia galimybę kalbėti išbaigtais sakiniais.

 

KOKIOS charakterio savybės jums labiausiai padeda profesinėje srityje?

 

Smalsumas ir jautrumas. Dabar, pradėjusi kurti savarankiškai, dar pridėčiau atkaklumą.

 

KOKIŲ įdomių / sudėtingų dalykų teko išmokti dėl vaidmens?

 

Istorinio šokio, taip pat domėjausi Lietuvos mėlynuoju krauju, karališkuoju dvaru, aplankiau daug muziejų, peržiūrėjau savo genealoginį medį – pačiai buvo netikėta, iš ko lipdėsi šis monospektaklis. Buvau užsibrėžusi tikslą ir dekoraciją pati pasidaryti, bet kai pasidariau, supratau, kad gal šią dalį reikėtų palikti profesionalams (juokiasi) – atsimušiau į savo ribą. Už scenografiją dėkoju Antanui Dubrai.

 

KOKIA mokinė buvote mokykloje?

 

Pagauli. Niekada nebuvau ta, kuri aklai kala, bet man būdavo įdomu ir greitai susigaudydavau kontekste: „aha, apie tai kalbėjome anoje pamokoje“, „šitas nauja, bet galiu pritaikyti kitoje“ ir pan. Šis gebėjimas padėdavo pasiekti gerų mokymosi rezultatų ir dabar praverčia profesiniame gyvenime. Iš esmės mokykloje man patiko, tik gal kiek gaila, kad ji atėmė iš gyvenimo tiek daug laiko.

 

Į KOKĮ personažą norėjote būti panaši vaikystėje?

 

Į Pepę Ilgakojinę. Mane žavėjo jos drąsa gyventi, kaip jai norisi, o ne pagal primestas taisykles. Gyventi iš jausmo ir impulso. Turbūt tai yra ir mano siekiamybė gyvenime bei kūryboje. Šios temos daug ir mano monospektaklyje – atrasti, kas trukdo būti laimingam, ir peržengti tą akmenį, kuris skiria nuo laimės.

 

AR visada žinojote, kad užaugusi būsite aktore?

 

Oi ne! Norėjau būti gamtos tyrinėtoja. Tik 12 klasėje pradėjau daugiau svarstyti apie profesijas. Jaučiau, kad noriu būti scenoje, bet nelabai tikėjau, kad galiu būti aktore, visgi į stojamuosius LMTA nuėjau. Dar baigiamosiose klasėse norėjau būti kultūros istorike, antropologe. Atrodo, viskas gražiai susijungė – teatre tam tikra prasme tyrinėju žmogaus prigimtį.

 

KAIP dažnai lankotės kolegų spektakliuose?

 

Dažnai. Man tai įdomu, noriu nuolat jausti kultūrinio lauko pulsą. Nesu iš tų, kurie tik patys kuria, man patinka pasižiūrėti kitų kūrybos, įsikvėpti nuo kitų kūrėjų. Labai palaikau visus ir noriu palaikyti nusipirkdama bilietą į spektaklį.

 

KAIP dar puoselėjate vidinį pasaulį?

 

Kultūra, gamta, muziejai, parodos, kelionės, paskaitos, bendravimas su žmonėmis. Kuo su įvairesniais žmonėmis bendrauju, tuo jaučiuosi turtingesnė, labiau praplėtusi akiratį. Įdomu pabendrauti su žmogumi, kuris visą gyvenimą nugyveno vienkiemyje, kaime. Išgirsti jo pasaulėžiūrą, prisiliesti prie jo pasaulio. Ne mažiau smalsu klausytis užsienio profesoriaus paskaitos ir susimąstyti, kaip dar gali būti. Žmonių įvairovė grąžina suvokimą, kad esu tik vienas iš milijonų variantų, ir mano tiesa yra tik mano tiesa.

 

KAS įkvepia kūrybai?

 

Noras kurti tokį pasaulį, kokio man norisi. Supratau, kad galiu parašyti krūvą feisbuko įrašų, įsivelti į daugybę ginčų, bet geriau sukurti vieną spektaklį ir tai bus geriausias būdas prisiliesti prie tokio pasaulio, kokio noriu, sukūrimo.

 

KAIP priimate nesėkmės?

 

Peržengiu kaip akmenį, kuris skiria nuo laimės, ir einu toliau (šypsosi). Žinoma, taip sugebėjau ne visada. Monospektaklio kūrimo procesas daug išmokė ir sutvirtino, davė suvokimą, kaip svarbu yra daryti. Ne galvoti, ne kalbėti, ne zyzti, kaip kažko noriu, bet yra krūva priežasčių, kodėl to negaliu – tiesiog daryti, nes tik kai darai, viskas ir pasidaro. O dėl nesėkmių – kiekviena nesėkmė priartina prie sėkmės.

 

KĄ laikote didžiausiu gyvenimo nuotykiu?

 

Patį gyvenimą. Be abejo, su nuotykiais asocijuojasi ir kelionės.

 

KOKIĄ šalį norėtumėte aplankyti?

 

Dabar visos mintys sukasi apie Australiją, kur greitai vyksime su šeima. Keliones renkamės pagal gyventojų tankį – kuo rečiau apgyvendinta, tuo labiau norisi ten nuvykti. Esame buvę Mongolijoje, Namibijoje. Apskritai esame Afrikos gerbėjai, aplankėme penkias šio žemyno šalis. Dabar vyksime į rečiausiai apgyvendintą Australijos dalį, smalsu pamatyti žmogaus neliestą gamtą, visiškai kitą Žemės rutulio dalį.

 

Į KOKIĄ kuriozinę situaciją esate pakliuvusi kelionėse?

 

Situacijų tiek, kad reikėtų atskiro interviu (juokiasi). Pavyzdžiui, Namibijoje pirmą naktį išsinuomojome automobilį su palapine ant stogo ir nusiboginome toliausiai nuo civilizacijos. Laužas kūrenasi, hienos kaukia, aplink žirafos, kažkur liūtai, sulendame nakčiai į palapinę, o ten jokių miegmaišių ir jokių patalų… Sutiesėme visus rūbus, skaras ir išmiegojome. Kai prisimename su vyru tą naktį, sūnus nesupranta, kodėl skundžiamės – jam viduriuke tarp mūsų buvo jauku ir šilta.

 

KAS jus pažįsta geriausiai?

 

Skamba dėkingumo ditirambai mano vyrui, kuris tikrai pažįsta visas mano versijas nuo… iki… Nepaisant to, jaučiu begalinį palaikymą, priėmimą ir meilę. Net ir toms mano asmenybės pusėms, su kuriomis man pačiai kartais sunku. Ir taip jau septyniolika metų.

 

AR aktorių ir bendrai meno žmonių jautrumas yra mitas, ar tiesa?

 

Tiesa. Mano darbinis įrankis yra mano jausmas, jo perteikimas ir išdidinimas tiek, kad galiu priversti ir kitą pajusti, ką aš jaučiu. Be jautrumo mano profesijoje – niekaip. Tai ir dovana, ir prakeikimas, nes reikia išmokti save nusijautrinti, palengvinti savo jausmą.

 

KADA jautrumas pradeda kišti koją?

 

Kai jau nejauti savęs, kai pasidarai grynas atviras nervas. Užtruko suprasti, kad jei noriu sieti darbą su jautrumu, turiu išmokti puoselėti savo nervų sistemą, itin jautriai pajusti pirmiausia pačią save, kad tas resursas nesibaigtų arba netaptų nekontroliuojamas. Seku savo poreikius, laikausi psichohigienos. Tai ypač svarbu.

 

KAIP savimi rūpinatės?

 

Būnu gamtoje, savo vienkiemyje Zarasų rajone. Taip pat mėgstu masažus.

 

SU KOKIOMIS mintimis ir emocijomis pasitinkate rudenį?

 

Patinka rudens ramybė. Gal sunkiau priimti pavasarį, kai viskas pradeda rėkti apie viltis, didelius lūkesčius (šypteli). Rudenį man gera ir jauku, tai mano metas.

 

Autorius Laima Samulė