Dar gerokai prieš atsirandant mums pažįstamai knygai, žmonija savo atmintį įamžindavo molio lentelėse, vyniodavo į papiruso ritinius ir kaupė pirmuosiuose didžiuosiuose tekstų rinkiniuose. Iš šių pradmenų ilgainiui susiformavo bibliotekos, iki šiol saugančios mūsų civilizacijos atmintį.

 

Archyvai – bibliotekų pirmtakaiA,Stack,Of,Old,Books,And,Flying,Book,Pages,Against

 

Bibliotekų istorijos pradžia nebuvo tokia, kaip daugelis įsivaizduoja. Iš pradžių bibliotekos neegzistavo – jų pirmtakai buvo archyvai, vietos, kur kaupiami administraciniai, religiniai ir ūkiniai įrašai. Tokios kolekcijos formavosi dar III tūkst. pr. Kr. Mesopotamijoje, Derlingajame pusmėnulyje, kuris driekėsi nuo Tigro ir Eufrato slėnių iki Nilo. Seniausiais laikais nebuvo aiškios ribos tarp archyvo ir bibliotekos: Nipūre, Babilono mieste, rasti ištisi kambariai su molinėmis lentelėmis, liudijančiomis jau gana išplėtotą tekstų saugojimo sistemą.

 

Pirmoji tokia rinktinė archyvo kolekcija sudaryta iš molinių lentelių, kuriose dantiraščiu buvo žymimi sandoriai, mokesčiai, atsargos, teisiniai susitarimai ir religiniai tekstai. Šumerai sukūrė vieną ankstyviausių rašto sistemų – dantiraštį, kuris ilgainiui paplito visame regione ir tapo svarbia administracijos bei kultūros perdavimo priemone.

 

Kaip seniausia, geriausiai žinoma ir sistemiškai organizuota biblioteka dažniausiai minima Ašurbanipalo biblioteka Ninevėje, dabartinio Irako teritorijoje. Ji suformuota VII a. pr. Kr. Asirijos valdovo Ašurbanipalo valdymo laikais. Ninevės griuvėsiuose rasta daugiau kaip 30 000 molinių lentelių ir jų fragmentų, padengtų dantiraščiu. Ši kolekcija nebuvo atsitiktinis archyvas – tekstai buvo renkami sąmoningai, su bibliotekiniais požymiais, tarp jų ir kolofonais, padedančiais atsekti kilmę bei priklausomybę rinkiniui.

 

Ašurbanipalo biblioteka išsiskyrė ne tik dydžiu. Joje buvo saugomi administraciniai tekstai, sutartys, religiniai raštai, medicinos ir astronomijos traktatai, omenų tekstai, dvikalbiai žodynai, ženklų sąrašai ir literatūros kūriniai. Tarp garsiausių radinių – „Gilgamešo epas“ ir „Enuma Eliš“, vadinamasis Babilono kūrimo epas.

 

Anksčiau manyta, kad Ninevės biblioteką išsaugojo miesto sunaikinimo metu kilęs gaisras, kuris sukietino lenteles. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad situacija buvo sudėtingesnė: biblioteka nebuvo tiesiog „užkonservuota akimirksniu“ – dalis jos buvo išrūšiuota, išmėtyta ir sąmoningai niokota.

 

Visa pasaulio išmintis vienoje vietoje

 

Skirtingai nei Ninevės biblioteka, Aleksandrijos biblioteka įkūnijo daug ambicingesnę idėją: surinkti visą žinomą pasaulio išmintį vienoje vietoje. Senovės šaltiniai nurodo skirtingus jos fondo dydžius – nuo daugiau kaip 200 tūkst. iki 700 tūkst. ritinių. Ji sukurta Ptolemėjų dinastijos laikais III a. pr. Kr. ir veikė kaip Aleksandrijos Mouseiono, mokslo ir tyrimų centro, dalis. Bibliotekos sumanymas siejamas su Ptolemėju I Soteru, o įgyvendinimas – su jo sūnumi Ptolemėjumi II.

 

Nors populiariojoje kultūroje Aleksandrijos biblioteka dažnai siejama su vienu didžiuoju gaisru, istorikai vis dažniau pabrėžia, kad jos nykimas greičiausiai buvo ilgas, etapinis ir didžioji dalis turinio galėjo būti prarasta dar prieš arabų užkariavimą VII a.

 

V–IV a. pr. Kr. klasikinėje Graikijoje biblioteka pamažu atsiskyrė nuo archyvo ir tapo intelektualinio gyvenimo dalimi. Tuo metu egzistavo privačios knygų kolekcijos, o svarbios institucinių bibliotekų užuomazgos susiformavo filosofų mokyklose. Ypač reikšminga buvo Aristotelio biblioteka, kuri vėliau tapo vienu iš Aleksandrijos bibliotekos modelių.

 

Romos pasaulyje bibliotekos tapo ne tik intelektualinių žinių saugyklomis, bet ir prestižo bei viešojo gyvenimo simboliais. Be privačių rinkinių atsirado viešosios bibliotekos prie forumų ir šventyklų. Biblioteka čia jau nebuvo vien valdžios ar religijos instrumentas, bet ir civilizacijos statuso ženklas. Vienas tokių pavyzdžių – Celso biblioteka Efeze, baigta II a. Ji buvo monumentalus statinys ir knygų saugykla, talpinusi apie 12 tūkst. ritinių.

 

Bibliotekos – ne vien elitui

 

Po Antikos bibliotekų centras persikėlė į vienuolynus, katedras ir valdovų rūmus. Būtent čia buvo perrašinėjami rankraščiai ir saugomi tekstai, kuriems grėsė išnykimas. Knygos forma galutinai išstūmė ritinį – lapai buvo susiūti į vieną tomą, kurį patogu laikyti, žymėti ir lentynose saugoti vertikaliai.

 

Šiuo laikotarpiu bibliotekos buvo daugiausia uždaros. Jomis naudojosi vienuoliai, dvasininkai ir mokslininkai, o knygos dėl savo vertės kartais net būdavo prirakinamos. Tačiau būtent šios uždaros viduramžių kolekcijos tapo tiltu tarp senųjų civilizacijų paveldo ir vėlesnės Europos intelektinės raidos.

 

Esminis lūžis įvyko XV a., kai knygų spausdinimo pradininkas Johannesas Gutenbergas Maince apie 1455 m. užbaigė spausdinti savo garsiąją Bibliją. Ji laikoma pirmąja pilnai išlikusia knyga Vakaruose ir viena ankstyviausių atspausdintų kilnojamuoju metaliniu šriftu. Šis išradimas iškart nepavertė rankraščių nereikalingais, tačiau radikaliai pakeitė tekstų dauginimo mastą, kainą ir sklaidą.

 

Po J. Gutenbergo bibliotekų istorija įgavo naują pagreitį. Knygų ėmė sparčiai daugėti, jos pigo, o skaitymas nebebuvo vien siauro elito privilegija. Spaudos technologija, reformacija ir tekstų plitimas gimtosiomis kalbomis leido bibliotekoms plėstis įvairiais pavidalais.

 

Bibliotekų aukso amžius

 

XVII–XVIII a. Europa išgyveno intensyvų intelektinį pakilimą, šiandien siejamą su Apšvieta. Knygas kolekcionuoti norėjo kone kiekvienas, o privačios kolekcijos vis dažniau virsdavo viešosiomis ar nacionalinėmis bibliotekomis. Būtent šiuo laikotarpiu daugelyje Europos šalių padėti didžiųjų nacionalinių ir valstybinių rinkinių pagrindai.

 

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Bodlio biblioteka Oksforde, oficialiai atidaryta 1602 m. Oksfordo universiteto duomenimis, ji pradėjo veikti su maždaug 2500 knygų rinkiniu ir netrukus įgijo teisę gauti Anglijoje leidžiamų knygų egzempliorius. Prancūzijoje svarbiu simboliu tapo Mazareno biblioteka. Ji XVII a. kilo iš kardinolo Žiulio Mazareno kolekcijos ir vėliau tapo viena svarbiausių viešųjų bibliotekų šalyje. Biblioteka išliko net Revoliucijos metu, nes buvo vieša, o jos fondus papildė konfiskuotos knygos. Didžiojoje Britanijoje 1753 m. įkurtas Britų muziejus – nacionalinis, viešas projektas, skirtas visiems studijuojantiems ir smalsiems asmenims.

 

Tikrasis bibliotekų demokratizacijos lūžis įvyko per Prancūzijos revoliuciją. 1789 m. nusavintos vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos, o 1792 m. toks pats likimas ištiko aristokratų kolekcijas. Šios knygos buvo surinktos į vadinamuosius dépôts littéraires, iš kurių vėliau formavosi naujos viešosios ir nacionalinės kolekcijos. Vien tik valstybės biblioteka gavo apie 300 tūkst. tomų.

 

Būtent šiuo laikotarpiu biblioteka galutinai įgijo modernų politinį vaidmenį: knygos, anksčiau priklausiusios vienuolynams ar didikams, pradėtos suvokti ne kaip privilegijuotų sluoksnių nuosavybė, o kaip visuomeninis gėris.

 

Įspūdingiausios pasaulio bibliotekos

 

Tarp įspūdingiausių pasaulio bibliotekų neabejotinai išsiskiria Dublino Švenčiausiosios Trejybės koledžo Ilgasis kambarys – viena atpažįstamiausių bibliotekinių erdvių Europoje. Beveik 65 m ilgio salė ilgą laiką buvo pripildyta maždaug 200 tūkst. seniausių knygų, palikdama lankytojams neišdildomą įspūdį. Salėje eksponuojama ir vadinamoji Briano Boru arfa – seniausia tokio tipo išlikusi arfa Airijoje. Nors jos ryšys su legendiniu airių karaliumi Brianu Boru istorikų laikomas klaidingu, pats instrumentas, tikėtina, kilęs iš XV a., ir tapo Airijos valstybės emblemos modeliu.

 

Visai kitokį bibliotekos įspūdį sukuria Niujorko viešoji biblioteka. Jos pagrindinis pastatas 5-ojoje aveniu ir 42-osios gatvės sankirtoje, šiandien žinomas kaip Stephen A. Schwarzman Building, tapo ne tik bibliotekos, bet ir paties miesto simboliu. Šis Beaux-Arts stiliaus pastatas atidarytas 1911 m., o vien per pirmąją viešo veikimo dieną jį aplankė dešimtys tūkstančių žmonių. Dar prieš atidarymą į jį buvo perkelta daugiau kaip milijonas knygų, kurias galėjo laisvai skaityti kiekvienas. Pastatą nuo 1911 m. saugo du marmuriniai liūtai, šiandien žinomi kaip Kantrybė ir Tvirtybė. Įdomu tai, kad šie vardai prigijo tik Didžiosios depresijos metais, kai Niujorko meras Fiorello La Guardia pareiškė, jog būtent šių savybių miestui tuo metu labiausiai reikia. Šiandien visa bibliotekos sistema apima 92 padalinius, o fondai viršija 56 mln. dokumentų.

 

Vašingtone esanti Kongreso biblioteka reprezentuoja dar kitą mastelį – ji oficialiai laikoma didžiausia pasaulio biblioteka. Ši institucija įkurta 1800 m. ir yra seniausia federalinė kultūros įstaiga JAV. 1814 m., britams sudeginus Kapitolijų, buvo sunaikinta pirminė maždaug 3 tūkst. tomų kolekcija, o bibliotekos atgimimo pagrindu netrukus tapo Tomo Jeffersono parduota asmeninė 6487 knygų biblioteka. Šiandien Kongreso biblioteka veikia kaip JAV Kongreso tyrimų centras, tačiau kartu yra ir milžiniška visos žmonijos žinių saugykla: jos kolekcijose registruota daugiau kaip 178 mln. vienetų, tarp jų – milijonai knygų ir spaudinių, rankraščių, žemėlapių, natų, fotografijų, garso įrašų ir filmų, saugomų 470 kalbų.

 

Autorė Monika Budnikienė