Profesionali šokėja, choreografė ir verslininkė Veronika Montvydienė prieš daugiau nei pusmetį nėrė į dar vieną verslą – atidarė internetinę parduotuvę vivered.lt. Žinoma moteris pasakoja, kad naujoms veikloms ir savirealizacijai dabar tinkamiausias metas, nes vaikai jau ganėtinai savarankiški.

 
Veronika Montvydiene foto is asmen.00002

Veronika Montvydienė, asmeninio archyvo nuotrauka.

KAIP kilo mintis įkurti el. parduotuvę?

 

Mintis brendo labai ilgai ir laukė tinkamo laiko, nes jo reikia daug. Esu žmogus, kuris nieko nedaro puse kojos, nekokybiškai, tad reikėjo išlaukti savo momento. Kai atsirado laiko, sukauptos patirties, pačios išbandytų produktų, nusprendžiau tuo pasidalinti su kitais. Iš tiesų verslo sritis mane ilgai traukė, norėjosi ją išbandyti, nes iki tol užsiėmiau visai kitokiais dalykais: renginiais, šokių studija ir kt.

 

KAIP sekasi darbus derinti su motinyste?

 

Dabartiniu metu puikiai, nes vaikai jau didesni, jiems nereikia tiek daug priežiūros, nes visą darbo dieną užsiėmę mokslais ir būreliais. Be to, nereklamuoju skyrybų, tačiau didelis jų pliusas – galimybė dalintis vaikų priežiūrą. Tai sudaro puikias sąlygas mano verslui, savirealizacijai, nes esu visiškai rami, kad tuo metu vaikais puikiai pasirūpinta. Net nesijaučia, kad reikia derinti darbus su motinyste, natūraliai pavyksta viskam skirti laiko.

 

KAS lėmė, kad su vaikais sukūrėte gražų, artimą ryšį?

 

Jiems skirtas kokybiškas laikas. Sąmoningai 10–11 metų skyriau daug beveik nepertraukiamo dėmesio. Nei pinigai, nei galimybės nesukuria ryšio su kitu žmogumi, tik laikas, kurį renkiesi skirti tam ryšiui kurti. Mano svajonė dar iki nėštumo buvo turėti vaikų, su kuriais būtume artimi draugai, komanda, bendraminčiai. Žinoma, kiekvienas žmogus – su savo savybėms ir patirtimis, bet man labai svarbu, kad išliktų natūralus noras visiems būti kartu. Manau, kol kas visai neblogai sekasi.

 

KĄ mėgstate veikti su vaikais?

 

Labai mėgstame kartu keliauti. Neturiu didelio poreikio išvykti kažkur be vaikų, man tai neteiktų malonumo. Kartu užsiimame sportu: žaidžiame padelį, einame į laipiojimo sales, slidinėjame, mokomės čiuožti banglente. Žinoma, kartu leidžiame laiką ir kasdieniškai: žiūrime televizorių, gaminamės valgyti ir kt.

 

KO galime pasimokyti iš šiuolaikinių vaikų?

 

Jų labai atviras mąstymas, jie neturi stereotipų ir baimių, nes, kitaip nei mūsų karta, nebuvo auklėjami per baimę. Vaikų mąstymas itin platus, be ribų, todėl stengiuosi jiems tų ribų nesukurti dėl savo pačios patirčių ir mąstymo. Esu įkvėpta vaikų ir stengiuosi vytis platų požiūrį į pasaulį.

 

KAS padeda išsaugoti jaunatviškumą?

 

Vaikai ir judesys. Gyvenimas yra judėjimas. Kol judi, kol nori kažko naujo, nebijai keistis ir keisti gyvenimo, tol išlieki jaunatviškas, ir tai visai nepriklauso nuo amžiaus. Yra žmonių, kurie smalsūs, jaučia alkį gyvenimui, neužsisėdi namuose, biuruose ar prie televizoriaus, su kuriais gali pasikalbėti ne vien apie sauskelnes, šunis ar kuri kolegė šiandien biure neišplovė kavos puodelio… Noras pažinti, patirti, keistis, tvirtas ėjimas per gyvenimą suteikia jaunatviškumo. Žinoma, ir vaikai. Labai stengiuosi niekada nesakyti „o mano laikais buvo kitaip“, nes tai reiškia, kad ten ir sustojai. Aš žiūriu į savo vaikus, mokausi iš jų ir koncentruojuosi ne į tai, kas buvo vakar, bet kas bus rytoj.

 

KAIP prižiūrite savo mitybą?

 

Visada galvoju, kad galėčiau geriau, bet turiu mitybos įpročius, kuriuos sąmoningai išsiugdžiau iki 24 metų. Dvejus metus teko juodai padirbėti su mąstymu ir įpročiais, bet dabar džiaugiuosi rezultatais. Niekada nepersivalgau, nes labiau patinka jaustis šiek tiek alkanai (jokiu būdu nekalbu apie badavimą ar kitus ekstremalius dalykus), negu persivalgyti, jausti sunkumą, skrandžio skausmus, negalėti pajudėti, gerti vaistų. Stengiuosi maitintis sveikai, rinktis kokybiškus ingredientus, valgyti mažesnėmis porcijomis. Tai darau ne per prievartą, bet natūraliai, nes mano organizmas taip pripratęs.

 

KOKIUS kasdienius ritualus laikote svarbiais?

 

Visai neseniai atsirado rytinis ritualas pasivaikščioti su šunimi. Visiškas atradimas! Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip gerai rytą pradėti nuo išėjimo į lauką – visiškai kita dienos kokybė. Dar man itin svarbus ramus miegas. Išsiugdžiau gebėjimą rytojui palikti viską, kas per dieną liko neišspręsta. Kaip bebūtų, nustumiu tai į kitą dieną ir einu miegoti, o ryte jau pasižiūrėsiu, kas liko ir ką daryti.

 

Dieną visuomet stengiuosi rasti laiko knygai ir būtinai pasikalbėti su vaikais, kaip jiems sekėsi. Kurį laiką tai dariau sąmoningai, o dabar tapo nekeičiamu, natūraliu ritualu paklausti, kaip jaučiamės, kas vyksta mūsų gyvenime. Labai smagu, kad ir vaikai klausia, kaip man sekasi, kaip jaučiuosi.

 

KUR paskutinį kartą keliavote?

 

Su vaikais buvome išvykę slidinėti į Austriją. Esu gana prasta planuotoja: iki paskutinės minutės neapsisprendžiu, ar (ne)važiuoti, o paskui sakau „ai, varom!“ (šypsosi). Stengiuosi bent kelis kartus per metus išvykti ilgesnių ar trumpesnių atostogų, tai priklauso nuo to, kaip viską pavyksta susidėlioti. Manau, kartkartėmis reikia pakeisti aplinką, pamatyti pasaulio, patirti įspūdžių. Atrodo, kad įkvepi šviežio oro gurkšnį ir su visai kitomis jėgomis, įkvėpimu ir energija grįžti į įprastą gyvenimą.

 

KAIP apibūdintumėte savo stilių?

 

Jei nebūtų renginių, aprangos kodų, visada ir visur vilkėčiau tik sportinius drabužius. Tai mėgstamiausias drabužis. Šiaip rūbų turiu gerokai per daug. Mano drabužinėje galima rasti visko – nuo pūstų suknelių raudonajam kilimui iki senų apsmukusių sportinių kelnių, kurias reikėtų išmesti, bet nekyla ranka, todėl dėviu vesdama šunį. Manau, net ir jam jau gėda su manimi išeiti (juokiasi).

 

KĄ labiau mėgstate – dovanoti ar gauti dovanų?

 

Labiau mėgstu gauti dovanas, bet esu reikli šiuo klausimu. Gyvename laikais, kai viską galime nusipirkti patys, todėl dovaną išrinkti sunku, ypač jei nenori pirkti bedvasių, nereikalingų daiktų. Atrodo, visai gera mintis masažo kuponas, bet ir masažo galiu nueiti, kai pati sugalvoju. Žinoma, gavusi bet kokią dovaną padėkoju ir stengiuosi pasidžiaugti, bet viduje dažnai nusimenu. Nieko negaliu su tuo padaryti. Manau, jeigu jau perki dovaną, reikia įsitikinti, kad gavėjas ja tikrai pasinaudos, kad jam tas daiktas reikalingas. Pavyzdžiui, jei norisi tam tikrų kvepalų ar šlepečių, tikrai apsidžiaugsiu gavusi dovanų. Kalba eina ne apie kainas, prabangą, bet apie tai, ar tave išgirdo. Tam, kad nesuklysčiau dovanodama, visada paklausiu žmogaus, ko nori, bet vis tiek jaučiu stresą. Tad geriau gauti, nei dovanoti (šypsosi).

 

AR turite talismaną arba kitą sėkmei skirtą daiktą?

 

Iš Nepalo seniai parsivežiau budistinį maldos malūnėlį, kurį kartkartėmis pasuku sugalvojusi teigiamą mintį tai dienai. Dar turiu apyrankę iš Indijoje, kurią segiu apsaugai, kai kažkur keliauju. Iš esmės tie daiktai – kaip pagalbinės priemonės manifestacijai, pozityviam savęs nuteikimui.

 

KOKIOMIS gyvenimiškomis tiesomis, taisyklėmis vadovaujatės?

 

Niekas nepadarys, jei pats nepadarysi. Esu įsitikinusi, kad pasaulis būtų geresnis ir santykiai gražesni, jei žmonės suprastų, jog už savo laimę ir savijautą mažiausiai 95 % atsakingi patys. Nereikia bandyti perkelti atsakomybės kitam ir tikėtis, kad padarys kažką, dėl ko pasijusime laimingi. Niekas nieko neskolingas. Arba moki čia ir dabar džiaugtis tuo, ką turi, ir tuo džiaugsmu dalintis su kitais, arba būsi vienas didelis negatyvas, kuris visuomet suras, ką apkaltinti dėl nelaimingo gyvenimo – orą, politiką, antrąją pusę, vaikus ar šunį.

 

Autorė Laima Samulė