Moku atsiriboti nuo blogų naujienų

Į TV3 žinių eterį po motinystės ir vaiko auginimo atostogų sugrįžusi Donata Vaiciekiūtienė atvirauja, kad baisu po pertraukos išeiti į tiesioginį eterį, tačiau įgūdžiai niekur nedingo. „Neslėpsiu, pirmą dieną jaudulio buvo daug, bet vos po kelių dienų pasijutau taip, tarsi tos pertraukos nė nebūtų buvę“, – sako žurnalistė. Motinystė į gyvenimą atnešė reikšmingų pamokų, viena iš jų – labiau branginti laiką.

Donata Vaiciekiūtienė, Vaidos Razmislavičės nuotrauka.

Koks jausmas po pertraukos sugrįžti į televizijos ekranus?

Sugrįžti į darbą – išties puikus jausmas. Labai pasiilgau visko: kolegų, darbo specifikos, nuolat pulsuojančio naujienų srauto, adrenalino. Motinystė šiek tiek pristabdo gyvenimą, pirmus metus viskas aplink vaikelį, jis yra ašis, apie kurią sukasi rytas, diena ir naktis. Ir po to reikia daug laiko, kad kažkuria dalimi sugrįžtum į savastį. Tad darbas šiuo metu – legalus būdas išeiti iš namų, pakeisti aplinką, ramiai išgerti kavos, pasikalbėti su kolegomis, kurių didžiąją dalį galiu pavadinti draugais.

Ar greitai prabėgo motinystės ir vaiko auginimo atostogos?

Būsiu nepopuliari, bet kol kas atrodo, kad motinystės atostogos praėjo negreitai. Galbūt dar po kurio laiko sakysiu kitaip. Pirmieji metai gimus vaikeliui buvo kupini iššūkių. Begalinės meilės, bet taip pat daug bemiegių naktų, nuovargio. Kai esi pavargęs ir valandą čiūčiuoji vaikelį ant rankų, sutikit, laikas tikrai slenka lėtai. Kita vertus, dabar matydama, koks jis jau didelis, galvoju, kada spėjo taip užaugti ir iš mažo kūdikėlio pavirto gražiu, smalsiu, protingu berniuku, kuris viską jau nori daryti pats!

Kaip per tą laiką pasikeitėte? Kokių naujų spalvų atradote savyje ir kasdienybėje?

Turbūt didžiausias pokytis – išmokau branginti ir vertinti laiką. Kasdien jaučiu, kad gyvenu prasmingai, nes turiu didžiausią gyvenimo meilę. Nesakau, kad prieš tai nesijaučiau veikianti prasmingų veiklų, bet tas jausmas tai atsirasdavo, tai dingdavo. Dabar kiekviena diena – labai prasminga. Negraužiu savęs, kad kažko nenuveikiau, kad tinginiavau, kad tuščiai iššvaisčiau laisvą laiką. Nes to nebebūna. Visada yra ką veikti. O tos laisvos valandos, kai galiu skirti tik sau, tapo tokios neįkainojamos. Kiekvienas išėjimas pabūti su savimi, draugais – tarsi mažytė šventė, kas anksčiau buvo tiesiog kasdienybė.

Ar sugrįžti prie naujienų laidos tas pats, kas po pertraukos sėsti ant dviračio, ar būta iššūkių?

Dabar, jau praėjus keliems mėnesiams po grįžimo, galiu pasakyti, kad taip. Įgūdžiai niekur nedingsta. Nors prieš grįžtant kilo daug baimių ir jaudulio. Man atrodė, kad net kompiuterio įsijungti nemokėsiu darbe. Ką jau kalbėti apie tiesioginį eterį. Ir iš tiesų pirmą dieną jaudulio buvo labai daug. Bet vos po kelių dienų pasijutau taip, tarsi tos pertraukos nė nebūtų buvę.

Atskleiskite šiek tiek naujienų tarnybos darbo užkulisių, juk ten kur kas daugiau veiklos, nei ką mato žiūrovai.

Žinių tarnyboje veiksmas verda nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Įskaitant ir naktį, jei vyksta svarbūs įvykiai. Mano darbo diena prasideda po vidurdienio. Turiu rašyti žinių anonsus, bendrauti su žurnalistais ir sužinoti, kas kokioje temoje šiandien verda, atsirinkti svarbiausius akcentus. Vėliau būna grimas ir pasiruošimas tiesioginiam eteriui.

Kada ir kodėl pasirinkote žurnalistiką?

Žurnalistika į mano gyvenimą atėjo anksti. Ketvirtoje klasėje sužinojau, kas tai yra. Žaisdavau namuose, vesdavau laidas prieš veidrodį su mamos dezodorantu rankoje vietoj mikrofono. Vėlesnėse klasėse pradėjau lankyti Kaune veikusią TV laidų vedėjų, žurnalistų studiją. Kūrėme savaitinę laidą moksleiviams, kurią transliavo vietinis televizijos kanalas. Tuomet tikrai supratau, kad tai mano kelias, aistra. Jokių abejonių nebeliko. Dar būdama moksleivė įsidarbinau radijo stotyje, paraleliai turėjau ir įvairiausių televizijos, internetinių laidų projektų.

Kokių savybių reikia šiai profesijai? Ar jos turi būti įgimtos, ar galima išsiugdyti?

Galbūt daug kas galvoja, kad žurnalistas turi būti iš prigimties drąsus, beveik akiplėšiškas. Bet aš tokia nebuvau. Drąsi tik laikydama mikrofoną rankoje. Juokas juokais, bet tikrai yra dalis tiesos. Svarbiausia – didelis noras nuosekliai siekti tikslo. Dėl jo nebijau nieko.

Kokie darbo naujienų laidoje iššūkiai ir dovanos?

Šiame darbe turi nuolat sekti naujienas, gaudyti temas net laisvadieniu, tiesiog sąžinė neleistų pamačius kažką apie tai nepranešti tuo metu dirbantiems kolegoms. Kai dirbau žinių reportere Kaune, buvau viena atsakinga už tai, kad viską pastebėčiau ir pirmoji sužinočiau, kas vyksta. Nelengva, nes net naktį išgirdusi gatve lekiančius specialiųjų tarnybų automobilius skambindavau teirautis, kas atsitiko. Reikėjo su savimi labai dirbti, kad nesigraužčiau kažką praleidusi, nes visko tiesiog neįmanoma sužiūrėti. Didžiausios šio darbo dovanos – kasdien vis nauji įdomūs žmonės, pašnekovai. Karšti įvykiai, dalyvavimas juose, adrenalinas. Jei viskas pavyksta gerai – pasididžiavimas savimi ir komanda. Tai darbas, kuriame nėra rutinos, platus spektras įvairiausių temų ir naujų patirčių.

Ar nuolat (net laisvalaikiu, per atostogas) stengiatės neatsitraukti nuo informacijos srauto, viską žinoti?

Stengiuosi neatsitraukti, bet visko žinoti neįmanoma. Jei neturiu laiko gilintis, mėgstu bent trumpai apžvelgti dienos naujienas, kad kasdien jausčiau pulsą.

Kaip patartumėte atsirinkti informaciją, atskirti melagienas?

Geriausias kelias išvengti melagienų – tikrinti informaciją ne viename ar net ne dviejuose šaltiniuose. Kaip ir žurnalisto darbe, apklausiamos visos pusės, sužinomos visos įvykių versijos ir tik tuomet visa tai pateikiama.

Naujienų fonas neretai turi daug neigiamos įkrovos. Kaip su tuo tvarkotės?

Moku atsiriboti nuo blogų naujienų. Išmokau to, kai ne vienus metus didelė darbų dalis buvo susijusi su kriminalinėmis naujienomis. Susilaukusi vaikelio pastebėjau, kad tapau jautresnė. Kartais stengiuosi tiesiog mechaniškai peržvelgti naujieną, kai jaučiu, kad galiu nesusilaikyti, susigraudinti ir dar ilgai to nepaleisti.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis, kas padeda atgauti fizines ir dvasines jėgas?

Su laisvu laiku kol kas reikalai sunkesni, neturiu jo tiek, kad galėčiau kada noriu pasportuoti, lankyti mėgstamus užsiėmimus. Šiuo gyvenimo etapu visada padeda pasivaikščiojimas gryname ore su mažyliu, aplinkos pakeitimas, išvažiavimas toliau nuo namų.

Autorė Laima Samulė