Labai vertinu nuoširdumą

Kino teatrus jau pasiekusiame filme „Laimingos žvaigždės“ vaidinantis Valentinas Krulikovskis neseniai pasirodė scenoje su improvizacijų teatru „Kitas kampas“. Aktorius pasakoja, kad buvo pakviestas kaip svečias pradėti 17-ąjį „Kito kampo“ sezoną. Nors vaidinti įvairius personažus – kasdienė veikla, profesionalas pripažįsta, kad pramoginė improvizacija yra visai kitas reikalas. Su Valentinu kalbamės apie aktorystę ir šį tą daugiau.

Valentinas Krulikovskis, Tauro Gūdmanto nuotr.

KUO ypatingas jūsų darbas filme „Laimingos žvaigždės“?

Tai ne pirmas Justino Krisiūno filmas, kuriame dirbu, kaip ir dauguma kitų aktorių, tad buvo jaučiamas geras ansamblis. Tokia sveika partnerystė, savos chebros jausmas, kurį, neabejoju, pamatys ir žiūrovai. Nors tai komercinis projektas, šis filmas kurtas iš noro padaryti kažką tikro ir šilto. Kalbant apie iššūkius, pirmą kartą teko groti kontrabosu (šypsosi).

KAIP su „Kitu kampu“ sekėsi prisijaukinti improvizaciją?

Pats žanras man artimas, labiau į jo metodus pradėjau gilintis dėl trupės „4 ROOMS“, su kuria užsiimame taikomuoju teatru. Viena iš praktikų, kurias atliekame, yra „forumų teatras“, o kita „playback teatras“, šis gana naujas dalykas Lietuvoje, bet žinomas visame pasaulyje. Nori nenori reikalingi improvizacijos įgūdžiai, nes aktoriai realiu laiku vaidina žiūrovų istorijas. Visgi būti scenoje su „Kitu kampu“ – visai nauja patirtis, nes man žinoma improvizacija kartu ir pramoga, ir tam tikri mokymai, o čia ji tapo švariu pramoginiu žanru. Atrodo, žinai visus improvizacijos metodus, bet viena žinoti, o kita patirti savo kailiu (šypsosi). Supratau, kad dar trūksta kai kurių įgūdžių. Bet viskas įmanoma, tereikia eiti ir bandyti.

AR improvizacija naudinga bet kuriam žmogui?

Manau, kad improvizacija žūtbūt reikalinga kiekvienam. Atliktas įdomus tyrimas, kurio metu aiškintasi, kaip skirtingų profesijų atstovai reaguoja į netikėtumus, įvairias ekstremalias situacijas, kaip geba priimti sprendimus nekasdienėmis aplinkybėmis. Geriausiai reagavo ugniagesiai, o aktoriai buvo antroje ar trečioje vietoje. Kiekvienam naudinga bent prisiliesti prie improvizacijos ar aktorystės, nes gyvenimas visiškai nenuspėjamas. Ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Niekada negali žinoti, kas nutiks kitą sekundę, o gebėjimas improvizuoti suteikia galimybę čia ir dabar pakeisti planą bei elgtis pagal iškilusias aplinkybes.

KO daugiau jūsų kasdienybėje – planavimo, disciplinos ar improvizacijos?

Yra ir planavimo, ir improvizacijos. Vis tiek labiau laikausi požiūrio, kad gyvenimas – nenuspėjamas. Žinau, kad yra žmonių, kurie turi penkmečio ir net dešimtmečio planus, bet jiems sugriuvus sudėtinga persiorientuoti. Lengviau gyventi tiems, kurie nejaučia būtinybės visko sudėlioti į aiškias lentynėles, nebijo keisti planų.

KOKIOS savybės labiausiai praverčia aktoriaus profesijoje?

Didelis pliusas, kad esu muzikalus, turiu klausą, galiu dainuoti. Kadaise priėmiau kaip normą, kad prireikus be problemų galiu kažką sudainuoti, bet paskui pamačiau, kad kitiems tai tampa dideliu iššūkiu, kelia stresą, kompleksus. Džiaugiuosi, kad baigiau muzikos mokyklą ir tai nesukelia man sunkumų. Dar noriu tikėti, kad esu kūrybiškumas, turiu kritinį mąstymą, kuris aktoriams labai svarbus. Nežinau, kaip pastarosios savybės manyje susiformavo, bet jos tikrai naudingos.

KO šiuo metu mokotės arba norėtumėte išmokti?

Manau, kad visada būtina mokytis kažko naujo, daryti kažką, ko dar nesi daręs, mesti sau iššūkių ir eiti vis toliau, kitaip gresia stagnacija, kuri yra labai blogai. Nuolatinis mokymasis lavina smegenis, formuoja jose naujas jungtis, padeda stabdyti senėjimą. Šiuo metu mokausi žaisti lauko tenisą, tobulinu grojimą būgnais. Visuomet mintyse turiu planų, ką dar norėčiau išmokti ar patobulinti, ką nauja pabandyti.

KAS buvo arba tebėra didžiausi autoritetai?

Deja, mokykloje nesutikau tokių žmonių, kurie būtų mane formavę, tačiau labai džiaugiuosi, kad LMTA įstojau į a. a. Dalios Tamulevičiūtės kursą. Ji mano pasaulėžiūrą ir savęs suvokimą pasuko 180 laipsnių kampu, o gal tik pastatė į vietą, kurioje ir turėjau atsidurti, tik blaškiausi. Ačiū jai už tai, kad atsidūriau savo kelyje.

Paskui, būdamas trisdešimt kelerių, pradėjau lankyti ušu kovos menus pas Tomą Lapinską, kuris man padarė didelę įtaką. Sužavėjo jo gebėjimas tvirtai stovėti ant kojų, žinoti savo kelią ir juo eiti visiškai nesiblaškant, nors gyvename informacijos pertekliaus, socialinių tinklų, nuomonės formuotojų ir reklamų laikais. Neatmetu galimybės, kad dar sugrįšiu į jo treniruotes.

KUO žavi kiti žmonės?

Turbūt ne mane vieną patraukia humoro jausmas, juk populiariausi nuomonės formuotojai dažniausiai puikiai valdo humoro jausmą, moka taikliai pajuokauti apie save, kitus, aktualijas. Taip pat labai vertinu nuoširdumą, kurio šiais laikais mažiau jaučiame. Nuoširdumą greitai pajaučia visi – tiek vaikai, tiek suaugusieji. Yra tekę vesti pamokas įvairaus amžiaus žmonėms, tad žinau, kad negali eiti į publiką nenuoširdus. Ir pats, būdamas kitoje pusėje, visuomet jaučiu, kada esama nuoširdumo. Grįžtant prie „Kito kampo“ – man atrodo, kad tie žmonės viską daro nuoširdžiai, atvirai, su puikiu humoro jausmu, todėl ir yra tokie sėkmės lydimi.

KADA jus sužavėjo aktorystė?

Turbūt mokyklos laikais. Gal penktoje ar šeštoje klasėje vaidinau scenoje ir staiga supratau, kad minia moksleivių žiūri į mane ir klausosi. Tą akimirką pajutau, kad galiu valdyti pilną salę, ir tai nuostabus jausmas. Bet tai truko tik sekundės dalį, nebuvo taip, kad tada ir nusprendžiau būti aktoriumi. Toks suvokimas neatėjo iki pat dvyliktos klasės, kai reikėjo spręsti, kur stoti. Turėjau du pasirinkimus. Vienas – stoti į LMTA, o kitas – Policijos akademiją. Nebuvau iš tų laimingųjų, kuriems anksti pavyksta susivokti, kodėl jie atsiųsti į šią Žemę (šypteli).

AR atsimenate patį pirmąjį vaidmenį?

Vaikų darželyje vaidinau zuikutį.

AR dažnai pasižiūrite kolegų spektaklius?

Labai mėgstu, bet dabar retokai lankausi, nes nėra tiek laiko. Džiaugiuosi teatre matydamas daug jaunų talentingų žmonių. Vienu metu kilo toks jausmas, kad ši terpė neužpildyta, buvo neaišku, kokia ateitis laukia mūsų teatro, bet dabar atsiranda daug talentingų aktorių ir režisierių, kurie drąsiai kuria, eksperimentuoja, eina į priekį. Tikrai tuo džiaugiuosi.

KAIP ilsitės?

Bėgioju, važinėju dviračiu, žaidžiu tenisą. Kartais tingiu išsijudinti, bet suvokiu, kad reikia tą padaryti, tada spiriu sau į užpakalį ir pabėgiojęs ar dviračiu prasukęs ilgesnį maršrutą jaučiuosi puikiai. Kai nevaidinu spektakliuose ar filmuose, vasarą su būgnų muzika važinėju po festivalius. Taip pat puikus laisvalaikis – knygos, filmai, šachmatai, buvimas su vaikais.

KOKS yra buitiškasis Valentinas?

Namuose, prie artimųjų, kur nereikia jokių kaukių, kurias dažnai dėvime visuomenėje, galiu būti irzlesnis ar piktesnis, jei mažiau miego, daugiau darbų. Tačiau stengiuosi sukontroliuoti, jei kažkas negera bando išlįsti. Stengiuosi būti geras vyras ir geras tėvas.

KOKIA svarbiausia taisykle, principu vadovaujatės gyvenime?

Maždaug po trisdešimtmečio atėjo suvokimas, kad vienas svarbiausių dalykų – suprasti kitą žmogų ir kad jis suprastų tave. Gal 10 metų po Akademijos stipriai buvau įtikėjęs, kad geriausiai žinau, kad viskas bus taip ir ne kitaip. Norėjosi patraukti kitus per dantį, o jei kažkam pasirodo per aštru, tai jo problemos, jog nesupranta mano humoro. Su branda tos nuostatos pasikeitė, pradėjau suvokti, kad absoliučiai visi esame skirtingi, su savo mikrovisatomis kiekvieno viduje. Žmonės – socialios būtybės, mums svarbu, kaip kiti su mumis bendrauja. Gilesnis kito žmogaus supratimas, bendrų sąsajų atradimas stiprina žmogiškumą, skatina gerus dalykus. Žinoma, žmogus galėtų išbūti ir vienas, bet taip galima labai nuklysti, išeiti į sudėtingą būvį. Manau, suprasti vienam kitą itin svarbu.

Autorė Laima Samulė