Neseniai į Everesto viršukalnę įkopęs Justas Narkevičius garsėja įvairiais ekstremaliais iššūkiais – ši viršukalnė jam toli gražu ne pirmoji. Panevėžietis jau yra įveikęs aukščiausias Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Afrikos, Europos ir Okeanijos viršūnes. „Mano tikslas – įkopti į aukščiausias visų septynių žemynų viršukalnes. Liko tik paskutinis – Vinsono masyvas Antarktidoje“, – atskleidžia pašnekovas.

 

Kiek laiko brendo mintis užkopti į Everestą?IMG_7463

 

Prieš penkerius metus susipažinau su kalnais – tuomet leidomės į Everesto bazinės stovyklos žygį. Būtent tada pirmą sykį gyvai išvydau Everesto viršukalnę ir pajutau: vien pamatyti man neužteks. Tąkart pirmą kartą užkopiau į kitą snieguotą viršūnę, bet galvoje jau buvo pasėta mintis kada nors įveikti Everestą. Vėliau gimė dar didesnė idėja – užkopti į aukščiausias kiekvieno žemyno viršukalnes. Didžioji šios svajonės dalis jau įgyvendinta. Everestui pradėjau ruoštis maždaug prieš pusantrų metų – tiek truko planavimas ir fizinis pasiruošimas.

 

Ar tiesa, kad tai labai brangus žygis?

 

Taip, tai nepigus iššūkis – gali kainuoti nuo 40 tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių eurų. Mūsų atveju pasirinkome ekonomiškesnį variantą ir kopėme iš Tibeto pusės. Jei žmogus nuspręstų kopti į Everestą neturėdamas jokios ankstesnės patirties ar įrangos, jam tektų susipirkti viską – nuo batų, aprangos, palapinės, kuprinės iki kitų būtiniausių daiktų. Tokiu atveju kaina būtų dar didesnė. Tačiau dirbančiam žmogui, kuris jau turi dalį reikalingos įrangos ir patirties, tai tikrai įveikiamas tikslas. Didžiąją dalį išlaidų sudaro leidimas kopti ir paslaugų paketas, kurį perki iš ekspediciją organizuojančios agentūros. Į jį įeina šerpų paslaugos, stovyklų įrengimas, maisto gaminimas, deguonies balionai „Mirties zonoje“ ir kt. Iš Tibeto pusės nėra galimybės kopti savarankiškai – neužtenka vien įsigyti leidimą už 15 tūkstančių eurų. Štai iš Pietų (Nepalo) pusės tam tikri profesionalūs alpinistai kartais gauna leidimus kopti be šerpų pagalbos, tačiau tai reta ir reikalauja išskirtinių įgūdžių bei patirties.

 

Koks maistas, poilsis, aklimatizacija reikalingi tokiai ekspedicijai?

 

Aklimatizacijos trukmė priklauso nuo kiekvieno žmogaus organizmo. Pagrindinis principas – kuo daugiau laiko praleisti aukštyje, tačiau miegoti nusileisti žemiau. Procesas vyksta palaipsniui: užkopi kuo aukščiau, tada nusileidi nakvynei, vėl lipi – ir taip sukami vadinamieji aklimatizacijos ratai. Evereste, kai pratinome kūną prie aukščio, pirmiausia pasiekėme 7 km aukštyje esančią stovyklą, tada nusileidome į 6 km aukščio stovyklą ir ten praleidome dvi dienas. Paskui vėl kopėme į 7 km ir jau ten nakvojome. Tokiu būdu organizmas pamažu prisitaiko prie deguonies stygiaus.

 

Bazinių stovyklų maistas gana įprastas – šerpai atsineša dujų balionų ir indų, tad ruošiami kiaušiniai, košės, dešrelės. Viskas verdama ištirpintame sniege. Aukštesnėse stovyklose valgome užpilamas sriubas, sausus karinius davinius, šokoladukus, baltyminius batonėlius. Šturmo ir sunkesnėmis dienomis praverčia energetiniai geliukai su angliavandeniais, proteinais, vitaminais. Svarbu gerti daug vandens – dideliame aukštyje gresia pavojingos plaučių ir smegenų edemos. Jei tokia būklė prasidėtų, turi tik vieną galimybę – kuo greičiau leistis žemyn. Kitaip gali tekti kalnuose pasilikti visam laikui.

 

IMG_7280Kaip apskritai aukštis veikia kūną?

 

Blogai (juokiasi). 2–3 km aukštis dar palankus fiziniam aktyvumui – organizmas pradeda gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, todėl gerėja deguonies pernaša. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, JAV olimpinės komandos treniruočių bazė įkurta Kolorado kalnuose. Tačiau didesniame aukštyje pradeda veikti hipoksija – deguonies stygius. Tai jau rimtas krūvis organizmui. Dėl jo raumenys ima nykti, nes atsistatymui taip pat reikalingas deguonis, o jo nėra. Kūnas vargsta, alinasi. Smegenims hipoksija dar pavojingesnė. Alpinistų, kopiančių be papildomo deguonies, mirtingumas labai didelis. Praėjusiais metais į Everestą be deguonies bandė įkopti dešimt alpinistų – žuvo penki ar šeši. Net jei likusieji šiandien jaučiasi gerai, tikėtina, kad senatvėje neatsimins net savo vaikų vardų.

 

Mes kopiame su papildomu deguonimi. Nesiekiame niekam nieko įrodyti – turime šeimas, vaikų ir nenorime rizikuoti. Tai hobis, asmeninė ambicija pabūti ant pasaulio stogo, tačiau įsivertiname riziką ir stengiamės saugoti savo organizmą. Kalnuose netrūksta žmonių, kurie kažką kažkam bandė įrodyti… Ir liko ten. Everestą kartais vadina kapinynu po atviru dangumi.

 

Ar tiesa, kad kopiantys į Everestą mato kalne žuvusių alpinistų kūnus?

 

Taip, tai realybė. Viskas priklauso nuo oro sąlygų: jei užsninga, tuomet mažiau matyti, bet vis tiek kur ne kur koja kyšo. Savo instagrame įkėliau įrašą, kur filmavau „Mirties zonoje“ susidariusią eilę. Teko laukti net 3 valandas. Filmavau šerpą, kuris pasakojo situaciją, ir visai netyčia į kadrą pateko netoliese gulėjęs nelaimėlis. Tas įrašas sulaukė milijonių peržiūrų – visiems smalsu, ar tikrai Evereste galima pamatyti žuvusiųjų kūnus. Taip, jų ten daug. Prisėdi atsigerti arbatos, apsidairai ir pamatai. Tačiau sąmoningai nefilmavau ir nefotografavau tokių vaizdų. Kopiant „Mirties zona“ tvyro ypatinga įtampa, nejauki tyla, o mintys sukasi tik apie vieną – kaip iš ten sugrįžti ir nepasilikti šioje liūdnoje, begarsėje kompanijoje.

 

Ar kopimas yra vien fizinis, ar ir psichologinis išbandymas?

 

Kaip sako daugelis alpinistų, sėkmingą įkopimą lemia trys veiksniai: geras fizinis pasirengimas, stipri psichologija ir genetika. Labai svarbus fizinis pasirengimas. Tačiau net ir puikiai pasirengusiems maratonininkams, triatlonininkams ar net „IronMan“ varžybų dalyviams kartais nepavyksta pasiekti viršukalnės. Vieniems kūnas blogai reaguoja į aukštį, kiti psichologiškai palūžta. Dideliame aukštyje nuolat jaučiamas šaltis, deguonies stygius, vargina nemiga, keliskart per naktį prabudi, nes jauti, kad skęsti arba kad esi dusinamas pagalve. Taip pat dėl gausaus skysčių suvartojimo tenka keliskart per naktį eiti šlapintis. Daug kas palūžta. Todėl svarbu nebijoti nei šalčio, nei skausmo, nei nenumatytų iššūkių. Žinoma, svarbu genetika. Jei žmogui ir taip nuolat šalta, tai kalnuose jo kūnas neatlaikys – gresia nušalimai, bloga organizmo reakcija į deguonies trūkumą. Gebėjimas prisitaikyti prie aukščio yra tarsi Dievo dovana, kuri lemia sėkmingą kopimą.

 

Kiek svarbu komanda, kuri kopia kartu?

 

Kopiant į Everestą, komandos reikšmė buvo labiau psichologinė – smagiau bazinėse stovyklose, kai gali pasikalbėti, palaikyti vieni kitus. Tačiau pats kopimas vyksta individualiai. Visai kitaip yra kituose kalnuose, ypač ten, kur nėra fiksuotų virvių. Tokiuose maršrutuose komanda tampa gyvybiškai svarbi. Dažnai einama susirišus virve, ypač per pavojingas vietas – keteras, ledynus, kur slydimas gali baigtis kritimu. Jei kolega paslysta ir krinta į vieną pusę, tu privalai šokti į kitą. Todėl ten būtina eiti su patyrusiu ir patikimu žmogumi. Kitaip viskas gali baigtis labai liūdnai.

 

Buvo pavojingų akimirkų ant Everesto, ar viskas vyko labai sklandžiai?

 

Kalnuose pavojinga kiekviena akimirka. Todėl svarbus kiekvienas žingsnis, iš anksto apgalvotas planas, fizinis pasirengimas ir, svarbiausia, šaltas protas. Ten bet kuri klaida, nekokybiška įranga gali kainuoti gyvybę. Pavojingiausia situacija nutiko „Mirties zonoje“, kai mūsų šerpas paslydo ir krito kelis metrus žemyn, kol užsikabino už virvės ir išsigelbėjo. Taip pat kolegai Nerijui pasireiškė deguonies stygius. Laimė, daugiau rimtų incidentų pavyko išvengti.

 

Kaip artimieji reaguoja į tokius pavojingus nuotykius?

 

Nekaip reaguoja (juokiasi). Tėvams stengiuosi kuo ilgiau nesakyti. Bet jie žino, kad esu didelis berniukas ir užsispyręs siekiu tikslų. Žmonai būna ypač sunku, nes tenka perimti visus darbus, rūpintis vaikais. Būna ir ašarų. Bet esame sutarę vienas kito nevaržyti – nelaikyti už pavadėlio. Esame tokio amžiaus, kai dar turime sveikatos ir galimybių įgyvendinti svajones, tad tikrai nesinori jų atsisakyti. Nors žmona nerimauja, visada mane palaiko. Prieš išvykstant į ekspediciją, į telefono dėkliuką slapta įdeda raštelių su motyvuojančiais žodžiais – kad palaikytų prieš šturmą. Į Everestą lipau dviem sąlygomis: kad išspausiu iš savęs viską, kiek įmanoma fiziškai, antra – kad grįšiu namo. Kalnuose nebijojau mirties, labiau bijojau neištęsėti pažado grįžti pas šeimą. Mintis, kad negaliu palikti žmonos be vyro, o vaikų – be tėčio, vertė labiau saugotis.

 

Ar visuomet palaikote gerą fizinę formą, ar ruošiatės tik prieš kopimą?

 

Sportas visada buvo mano gyvenimo dalis. Esu įveikęs ir „IronMan“ iššūkį, tad bendra fizinė forma nebloga. Be to, per pastaruosius metus, kopdamas į vis kito žemyno viršukalnes, nuolat palaikiau gerą pasirengimo lygį. Tačiau likus keturiems mėnesiams iki Everesto ekspedicijos perėjau į visai kitą režimą – treniruočių skaičių padidinau iki dviejų kartų per dieną. Rytais nubėgdavau pusę maratono, vakare – sprintu plaukdavau 5–6 kilometrus, dar kilnojau svorius, treniruodavausi su deguonies kiekį ribojančia kauke. Naktimis miegodavau hipoksinėje palapinėje. Žodžiu, buvau įjungęs penktą ar šeštą pavarą (šypteli). Visas darbas atsipirko – kiekvieną atstumą kalnuose įveikdavau greičiau nei kiti, dažnai net keliomis valandomis. Ne veltui sakoma: kuo sunkiau pratybose, tuo lengviau kare.

 

Iš kur ta aistra keliauti, užkariauti?

 

Aš pats vis dar bandau sau atsakyti į šitą klausimą. Tikriausiai tai prigimtis, o charakterį dar labiau užgrūdino nuosavo verslo vystymas. Kai išsikeliu tikslą, siekiu jo iš visų jėgų, atiduodu visą energiją, ar tai būtų darbas, šeima, ar hobis. Į žygius veda adrenalino pojūtis, išsiilgtas šviežio oro gūsis, kuris ištraukia iš kasdienybės. Man patinka iššūkiai, patinka išbandyti save tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kuo daugiau pastangų įdedi, kuo stipriau dirbi, tuo saldesnis vaisius. Norisi vis išbandyti savo galimybių ribas. Perplaukiau Gibraltaro sąsiaurį be hidrokostiumo, kodėl nepamėginus perplaukti triskart ilgesnio ir dar šaltesnio Lamanšo? (šypsosi). Vis įveikiu save psichologiškai, priverčiu kūną daryti ko jis nenori. Taip pat motyvuoja iššūkius mėgstančių žmonių bendruomenė – norisi kažką padaryti pirmam.

 

Kaip atsistatote po žygių?

 

Būsiu atviras – nieko specialiai nedarau. Grįžęs pirmiausia valgau viską iš eilės – juk reikia save apdovanoti. Ilsiuosi kelias savaites, kol sąžinė ima graužti, kad jau pilvas auga (šypsosi). Kai pradedu sportuoti, greitai sugrįžta buvusi forma, nes mano raumenys turi atmintį.

 

Daugiau dėmesio skiriu ne poilsiui, o pasiruošimui ekspedicijoms. Didelis fizinis krūvis reikalauja kruopščiai subalansuotos mitybos: daugiau baltymų, aminorūgščių, energijos atsargų. Jei maitinčiausi bet kaip, organizmas ilgai neatlaikytų – greitai palūžčiau.

 

Įveikėte beveik visą „Seven Summits“ iššūkį. Kas toliau?

 

Taip, iš septynių žemynų aukščiausių viršukalnių liko tik viena – Antarktidos Vinsono masyvas. Tai bus paskutinis taškas „Seven Summits“ iššūkyje. Be to, lygiagrečiai siekiu įgyvendinti dar vieną ambicingą tikslą – „Ocean’s Seven“. Tai iššūkis, kurio esmė – perplaukti septynis garsiausius pasaulio sąsiaurius. Kol kas esu įveikęs tik Gibraltaro sąsiaurį, o rudenį planuoju plaukti per Lamanšą. Vėliau – Katalinos ir Kuko sąsiauriai. Šis iššūkis reikalauja kantrybės – dėl intensyvios laivybos leidimų tenka laukti net iki penkerių metų. Dar turėjau idėją perbėgti Sacharos dykumą. Tai reikštų 6–7 dienas bėgti per 50 ºC karštį, nešantis vandenį ir visą įrangą. Bet… man visada karšta (šypsosi), o šaltis – artimesnis. Minčių ir idėjų – daugiau nei laiko. Tikrai kažką dar darysiu (šypsosi).

 

Autorė Laima Samulė