Į sceną einu atvira širdimi ir su šviesiu jauduliu

Vilniuje įsisiūbuoja muzikinė vasara – „Kristupo festivalio“ rengėjų organizuojami „Kristupo piknikai“ vis labiau populiarėja. Jų metu nuostabioje vietoje – Bernardinų sode – skamba įvairi muzika, kurios nemokamai pasiklausyti gali visi susirinkusieji. Viena „Kristupo pikniko“ atlikėjų tapo Liucija Vaicenavičiūtė-Liucė, kuri, be kūrėjos, turi ir mokslininkės gyslelę. Susipažinkime artimiau.

Liucija Vaicenavičiutė, Emilijos_Vinžanovaitės nuotrauka

Liucija, kada pajutote pašaukimą muzikuoti?

Labai anksti. Atrodo, kad mano šeimoje buvo sunkiau nedainuoti ir negroti (šypteli). Mama muzikologė ir visas jos bei mūsų gyvenimas apipintas muzika: visi mano broliai ir seserys daugiau ar mažiau muzikuoja. Muzika visada buvo gija, jungianti mūsų šeimą, o vėliau tapusi neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Tuo itin džiaugiuosi.

Kas labiausiai ugdė jus kaip asmenybę?

Manau, kad reikšminga buvo muzika, nes vienas svarbiausių dalykų gyvenime man yra kūrybiškumas. Muzika nuo vaikystės iki dabar, kai muzikuoju profesionaliai, yra pagrindinė mano saviraiškos forma. Kaip vieną ugdančių faktorių, paminėčiau ir bendruomeniškumą – daug vaikystės ir paauglystės praleidau stovyklose, įvairiuose susibūrimuose. Ir dabar svarbu, kad į koncertą žmonės ateitų ne tik pasiklausyti manęs, bet galėtų jaustis visaverte jo dalimi.

Kas labiau esate – sekėja ar lyderė?

Viską lemia aplinkybės. Manau, jei esi lyderis, vedi žmones į priekį, turi tai daryti su meile ir empatija. Tikiu, kad geras lyderis yra tas, kuris žino, kada reikia išklausyti ir išgirsti, o kada pačiam reikštis ir vesti kitus į priekį. Svarbiausia, kad tas vedimas būtų su šiluma ir šviesa.

Koks jausmas būti scenoje pirmuosius kartus ir dabar?

Jis labai pakitęs. Atsimenu, kai man buvo vos keli metukai ir dalyvavau „Dainų dainelėje“ – baimė akyse, drebančios rankytės… Buvo tikrai baisu (šypsosi). Dabar dingusi baimė, likęs tik nekantrumas ir jaudulys. Kiekvieno koncerto laukiu spurdančia širdimi, bet ne iš baimės, o didelio noro eiti į sceną ir dovanoti žiūrovams kuo daugiau savęs. Į sceną einu atvira širdimi ir su šviesiu jauduliu.

Koks koncertas įsiminė labiausiai?

Tiek daug koncertų ir visi skirtingi, kad sunku išrinkti vieną. Kai kurie įsiminė rimtumu ir pompastiškumu. Pavyzdžiui, neseniai grojau prezidentūroje surengtoje iškilmingoje ceremonijoje. Tai man, kaip kūrėjai, buvo didelis įvertinimas, kad mano dainos vertos skambėti tokiomis progomis, o tarp klausytojų – ir prezidentas. Taip pat įsiminė, kai popiežiaus vizito į Lietuvą metu buvau viena solisčių, atlikusių himną kartu su daugiatūkstantine minia susirinkusių žmonų ir dar daugiau stebinčių renginį per televizorių ekranus. Visgi arčiausiai širdies mano pačios koncertai, kai pristatau savo dainas, vaizdo klipus, kai kiekvienas klausytojas ateina būtent į mano koncertą. Tada puikiai jaučiuosi – saugi, atsivėrusi. Dar ilgai po koncerto būnu išskridusi kažkur, iš kur nesinori sugrįžti. Dabar kaip tik įrašinėjame albumą, kuris pasirodys ankstyvą rudenį. Labai laukiu jį pristatančių koncertų.

Papasakokite apie savo pasirodymą „Kristupo piknike“.

Man patinka „Kristupo piknikų“ formatas. Smagu groti žmonėms ir būti gamtoje tiesiog piknikaujant, kai nėra įpareigojimo sėdėti tam tikrose vietose koncertų salėje. Gali tiesiog atsigulti ant žolės, užsimerkti ir klausytis įvairios muzikos. Man Bernardinų sodas – ypatinga vieta. Dar kai jis buvo vadinamas Sereikiškių parku, čia praleisdavome daug laiko su šeima, draugais, ateidavome į festivalius pasiklausyti muzikos.

Kas įkvepia kūrybai? Apie ką ir kam yra jūsų muzika?

Mane labiausiai įkvepia žmonių santykiai, jautrus žvilgsnis į pasaulį. Kūryba man – savotiška meditacija, savo gyvenimo reflektavimas, o savo dainas skiriu visiems ir kiekvienam. Viliuosi, kad mano muzika yra jauki užuovėja ir pasimetusiai, ir nurimusiai širdžiai, kad savo muzika galiu suburti daug žmonių, esančių įvairiose būsenose ir skirtinguose gyvenimo etapuose.

Kas muzikanto gyvenime sudėtingiausia, o kas teikia daugiausia džiaugsmo?

Gal sudėtingiausi visi planavimo, administravimo, teisiniai dalykai. Man smagu groti, bet tam, kad įvyktų koncertas, įrašytume kūrinį, išleistume albumą, reikia išspręsti daug logistinių klausimų, kurie nėra mano mėgstamiausia darbo dalis. Be abejo, labiausiai džiugina koncertai, o pati šviesiausia būsena būna per paskutinę koncerto dainą, kai nuo pečių nukrinta visa atsakomybė ir rūpesčiai, nes renginys jau įvyko. Tada kuo plačiausiai šypsausi, žmonės jungiasi dainuoti ir man būna taip gera. Dėl šių akimirkų norisi toliau užsiimti muzikine veikla.

Jūsų veiklų sąraše ir mokslinis darbas Didžiojoje Britanijoje. Papasakokite daugiau apie tai.

Šiemet baigiau bakalauro studijas neuromokslo srityje, planuoju studijuoti toliau ir įgyti magistro laipsnį. Tai kita, klausytojams mažiau pažinta, bet svarbi mano asmenybės pusė, dar vienas būdas kitaip pažinti žmogų. Studijuojant buvo įdomu pamatyti, kiek daug pradedame suprasti apie mūsų esybę, o juk smegenys yra centrinis organas, kuriuo matome vaizdą, girdime garsą, jaučiame emocijas. Labiausiai stebina, kad motina gamta apie viską yra pagalvojusi ir tvarkingai suskirsčiusi: viena smegenų sritis atsakinga už judesį, lytėjimą, kita aktyvuojama, kai reikia priimti sprendimus ir t. t. Kartais sunku patikėti, kaip ši mūsų biologinė medžiaga gali būti tokia stebuklinga, sutalpinti tokius abstrakčius dalykus, kaip sprendimų priėmimą, meilę. Man norisi ir daugiau patyrinėti smegenų santykį su muzika. Tai viena mano ateities domėjimosi sričių, greta Alzheimerio ir kitų neurologinių ligų tyrinėjimo, ieškant joms vaistų.

Lengvai pritapote Didžiojoje Britanijoje? Nepatyrėte didelio kultūrinio šoko?

Iš pradžių patyriau kultūrinį šoką, bet jis buvo pozityvus: iki tol neįsivaizdavau, kad galiu sutikti tiek skirtingų žmonių. Skirtingų kultūra, religija, vaikystės patirtimis, gyvenimo būdu. Daug pažinau ir atradau, subūriau artimų draugų ratą, su kuriais daug laiko leidžiame tiek moksluose, tiek kasdienybėje. Gera pažinti Londoną ne tik jame apsilankius, bet ir tokį pasaulio miestą paversti savo namais.

Koncertuojate ir Anglijoje ar tik Lietuvoje?

Esu koncertavusi ir Londone. Legendiniame „Ronnie Scott’s“ džiazo bare buvo rengiami skirtingų muzikos žanrų vakarai. Buvo įspūdingų koncertų, kurių pasiklausyti susirinkdavo britai ir daugybė užsieniečių. Koncertavau ir aš. Beje, netgi pavyko išmokyti kai kurias dainas kartu su manimi atlikti lietuviškai. Visuomet dainas rašau angliškai ir lietuviškai. Pamenu, kai klausdavau, kaip dainuoti kitą dainą – angliškai ar lietuviškai, visi prašydavo lietuviškai, nes tada daina skamba unikaliai, turi paslaptingumo. Noriu ir toliau kurti, groti abiem kalbomis, bet man mieliau koncertuoti namuose, Lietuvoje.

Kaip manote, kokią naudą duoda pagyvenimas svetur?

Esu dėkinga sau, kad išdrįsau išvykti studijuoti svetur, ir visiems žmonėms, kurie paskatino tai daryti. Ši patirtis praplėtė akiratį, atvėrė daug durų, ko galbūt niekada nebūtų įvykę, jei būčiau likusi Lietuvoje. Kai gyveni vienoje vietoje, teki sava vaga, o kai iškeliauji kitur, reikia susikurti save iš naujo. Nors tai gali būti nelengvas procesas, bet jis itin naudingas. Jį perėjęs pasidarai drąsesnis, atviresnis. Jei kažkur kitur reikia vykti, nebebijai, nori viską pamatyti ir pažinti. Be to, keliaudamas niekada nepažinsi kultūros ir vietovės taip, kaip joje pagyvenęs. Po kurio laiko jau susikuri savo žemėlapius, t. y. turi vietas, kur veda nebe „GoogleMaps“, bet širdis, nes jose – svarbių įvykių prisiminimai.

Su kuria šalimi siejate ateitį?

Mano širdis Lietuvoje, bet esu atvira gyvenimui ir žiūrėsiu, kur vėjas nuneš.

Apie ką pasvajojate?

Gali būti netikėta, bet nesu didelė svajotoja. Man patinka išsikelti tikslus – ką noriu pasiekti artimiausiu metu ar per keletą metų. Tai suteikia kryptį, tačiau esu linkusi negyventi svajonėmis, projektuodama ateitį, bet jausti džiaugsmą ir dėkingumą toje akimirkoje, kur esu dabar. Žinoma, turiu tikslų, susijusių su muzika – koncertų, albumų. Didžiausia svajonė – savo muzika pasiekti kuo daugiau žmonių. Tačiau svajojant svarbu nepamiršti pasidžiaugti šia akimirka.

Autorius Laima Samulė