Svarbiausi senovės Egipto asmenys visada buvo dėmesio centre, net ir tada, kai jų mumifikuoti kūnai atguldavo amžino poilsio. Kapai, gausiai dekoruoti auksu, brangakmenių amuletais, apstatyti neįkainojamais daiktais, traukė įvairaus plauko ilgapirščius. Jiems nebuvo nieko švento – papirkę kapų sargus draskydavo mumijas ir į maišus kraudavo viską, ką pakeldavo.

 

Kapai, traukę vagisPharaoh,Sarcophagus,In,The,Tomb

 

Kapų plėšimais užsiimdavo ne tik baudžiauninkai, bet ir karališkieji asmenys. Ne paslaptis, kad varguoliai turtuolių kapus ir ten laidojamas mumijas vertino kaip puikybės išraišką. Piktinosi, kad aukštesnioji klasė galėjo save laidoti su nesuvokiamu kiekiu lobių, o tuo metu vargingiau gyvenantys vos išgyvendavo arba badaudavo. Nenuostabu, kad turtuolių kapų apiplėšimas atrodė puikus būdas pralobti. Anot istorikų, daugelis šių kapų plėšikų nebuvo pašaliniai, niekaip su palaidojimu nesusiję asmenys, priešingai, jie buvo atsakingi už skirtingus laidojimo procesus ir todėl tiksliai žinojo, kur padėtas kiekvienas daiktas. Maža to, visos mumijos laidotos su tiksliu sąrašu daiktų, todėl įsilaužus nebuvo sunku rasti tai, ko ieškoma. Per sunkmečius kapai plėšti kerštaujant. Visi faraonai laikyti dievo Horo įsikūnijimu. Todėl kai faraonas apiplėšdavo protėvio kapą, manyta, kad jis pasiima savo nuosavybę. Daugelis ankstyvųjų kapų apiplėšti paskesnių valdovų ir panaudoti pakartotinai. Žinoma, kad net sarkofagas panaudotas pakartotinai.

 

Senovės Egipto didikų kapai statyti ne tik amžinai saugoti jų savininką, bet ir jo turtą, kuris, kaip manyta, reikalingas pomirtiniame pasaulyje. Tiesa, visai kitaip manė bedieviai vagys, kurie pasitaikius progai plėšdavo šiuos kapus ir tuštindavo mirusiojo turtą. Kapų plėšimas senovės Egipte buvo pripažintas rimta problema jau ankstyvuoju dinastiniu laikotarpiu statant Džoserio piramidžių kompleksą. Buvo imtasi priemonių, t. y. laidojimo kamera tikslingai išdėstyta taip, kad į ją iš išorės būtų kuo sunkiau patekti, koridoriai užpildyti įvairiomis nuolaužomis. Tačiau net ir čia vagys sugalvodavo, kaip gauti tai, ko trokšta. Štai statant Gizos piramides taip pat viltasi, kad bus išvengta apiplėšimų. Nors Didžioji piramidė ir esančios aplink tebestovi, jose nerasta lobių, palaidotų kartu su IV dinastijos karaliais – Khufu, Khafre ir Menkaure. Maža to, virš kapų įėjimų ir durų sąramų esantys prakeikimai turėjo išgąsdinti nusiteikusius pakenkti kapo savininkui, tačiau vagys nieko nebijojo. Pagunda lengvai praturtėti pranoko bet kokią galimą riziką.

 

Problemą turėjęs išspręsti kaimas

 

Iki Naujosios Egipto karalystės vagysčių problema taip išaugo, kad Amenchotepas I užsakė šalia Tėbų pastatyti Deir el Medinos kaimą, iš kurio būtų lengva pasiekti naują karališkąjį nekropolį. Ši laidojimo vieta šiandien žinoma kaip Karalių slėnis ir netoliese esantis Karalienių slėnis. Tikėta, kad žmonių gausi vietovė bus gera vagių atgrasymo priemonė. Be to, darbininkai statė kapus ir saugojo šiuos kūrinius, o atlyginimus ir namus gaudavo iš valstybės, dėl to manyta, kad bus diskretiški ir neatskleis kapų vietos ir juose paslėpto lobio kiekio. Nors ši idėja turėjo veikti, ji nepasiteisino. Deir el Medina nesivystė kaip savarankiškas kaimas, nes šioje vietoje nebuvo jokios žemės ūkio plėtros, vandens tiekimo užtikrinimas buvo sudėtingas. Kaimo žmonių išgyvenimas buvo tiesiogiai susijęs su Tėbais ir Nilo upe, iš ten tiektos atsargos. Tiesa, ne visada laiku ir tokios išvaizdos ar kokybės, kuri būtų tinkama vartoti. Kaimo gyventojai užsiėmė amatais, gamino priemones, kurios padėjo nudirbti kasdienius darbus ir palengvinti gyvenimą, jais keitėsi vieni su kitais. Kita vertus, pagunda nueiti iki Tėbų ir išplėšti ten esantį kapą kankino ne vieną kaimo gyventoją. Tie, kurie turėjo saugoti kapus, naudojo tuos pačius įrankius, kuriais buvo juos statę, kad įsilaužtų ir apiplėštų. Gyvenimo ir darbo santykiai Deir el Medinoje pablogėjo valdant Ramziui III. Staiga įprastos atsargų siuntos ėmė vėluoti, tada tiekimas visiškai nutrūko. Netrukus prasidėjo suirutė, darbuotojai pradėjo pirmąjį istorijoje darbo streiką, kurio metu suguldė įrankius ir nužygiavo į Tėbus reikalauti užmokesčio.

 

Kapų prakeikimai ir spąstai

 

Kapų statytojai ėmėsi daug atsargumo priemonių, kad išvengtų plėšimų. Faraonų architektai suprojektavo viską nuo spynų iki netikrų praėjimų, slankiojančių akmeninių spąstų ir griuvėsiais užpildytų duobių, skirtų palaidoti visus, kurie bandys įeiti. Randama įrodymų, kad šie spąstai išties veikė. Vieno archeologinio kasinėjimo metu tyrėjai ant sudaužyto karsto rado nukirstą porą rankų. Likusi kūno dalis gulėjo šalia. Manoma, kad rastas vyras bandė iškelti mumiją iš karsto, kai įgriuvo kapo stogas, perpjovęs rankas ir akimirksniu jį nužudęs.

 

Nerimą keliantis karaliaus Tutanchamono kapo Egipte prakeiksmas taip pat glumino archeologus, nes baimintasi, kad jis gali būti susijęs su paslaptinga daugelio kasėjų, atradusių jį 1922 m., mirtimi. Dar šiais metais mokslininkai teigė įminę liūdnai pagarsėjusio faraono prakeiksmo paslaptis. Manoma, kad toksiškas radiacijos lygis, sklindantis iš urano ir nuodingųjų atliekų, išliko kapo viduje nuo uždarymo daugiau nei prieš 3000 metų. Radiacijos lygis Tutanchamono kape toks didelis, kad kiekvienas, kuris priartėja, gali susirgti vėžiu. Radiacija Geigerio skaitikliu aptikta dviejose vietose Gizoje, greta piramidžių. Gauti skaičiai net 10 kartų viršija priimtus saugos standartus. Taip pat teigiama, kad tie, kurie statė senovinius kapus, žinojo apie toksinus. Prakeikimo pobūdis buvo aiškiai užrašytas ant kai kurių kapų, o vienas jų išverstas taip: „Tie, kurie įsiverš į šį kapą, susidurs su mirtimi nuo ligos, kurios negali diagnozuoti joks gydytojas.“ Ši baimė sustiprėjo paslaptingai mirus lordui Dž. Carnarvonui, kuris 1922 m. finansavo kasinėjimus ir, kaip pranešama, pirmasis įėjo į atidengtą kapą. Vyras mirė po kelių savaičių nuo neaiškios ligos, susijusios su kraujo užkrėtimu ir plaučių uždegimu. Howardas Carteris, pirmasis žmogus, įžengęs į Tutanchamono kapą kartu su lordu Dž. Carnarvonu, mirė 1939 m. po ilgos kovos su Hodžkino limfoma, kurią, kaip įtariama, sukėlė apsinuodijimas radiacija. Iš viso šeši iš 26 žmonių, dalyvavusių atidarant kapą, mirė per dešimtmetį nuo asfiksijos, insulto, cukrinio diabeto, širdies nepakankamumo, plaučių uždegimo, apsinuodijimo, maliarijos ir rentgeno spindulių poveikio.

 

Kaip atsikratyti grobio?

 

Iki 525 m. pr. Kr. Egiptas buvo grynųjų pinigų neturinti visuomenė, todėl iš kapų išnešti turtai buvo beverčiai, nes jų į pinigus niekas nekeitė. Būtų buvę keista, jei kuris nors egiptietis būtų žengęs į turgų su pagal jo statusą nepriklausiusiu daiktu ir bandęs už tai ką nors gauti, pvz., maisto produktų. Visą šį keistą elgesį stebėjo vietos valdžia, todėl prasmukti nepastebėtam būtų buvę neįmanoma, apie pavogtas prekes visi turėjo nedelsiant pranešti. Vienintelis būdas iš vogto brangaus daikto gauti naudos – surasti korumpuotą pareigūną, kuris už jį būtų sumokėjęs kitomis materialinėmis gerybėmis, o pats gautą daiktą išlydęs ir juo sumokėjęs amatininkui.

 

Net jei kapas buvo skirtas vagims apgauti, o laidojimo patalpa buvo giliai žemėje ir užblokuota įvairių griuvėsių, išradingi vagys visada rasdavo būdą apeiti kliūtis. Be to, kapų vieta buvo gana aiškiai matoma, nes virš jų buvo statomos piramidės. Paprastai plėšikų nesugaudavo, ypač kai vagystės susijusios su svarbiais ir įtakingais visuomenės atstovais. Tiesa, sučiupto vagies laukė nepavydėtina bausmė. Už apiplėšimą bausdavo mirtimi, o tai reikšdavo gyvo asmens padegimą, galvos nukirsdinimą ir įkalinimą. Šios bausmės kai kuriuos vagis atbaidydavo, mat kūno sudeginimas reikšdavo, kad po mirties nepateks į pomirtinį pasaulį, o įkalinus negalės pajudinti kūno. Retesnės ir ne tokios griežtos bausmės – vienos ar abiejų rankų nupjovimas, plakimas, mušimas ir kankinimas. Šie metodai naudoti ir siekiant išgauti plėšikų prisipažinimą.

 

Autorius Monika Budnikienė