Vaikas apie save sužino ne iš to, kas jam sakoma tiesiogiai, o iš to, kaip su juo elgiamasi. Iš žvilgsnių, reakcijų, kantrybės ir iš jos stokos. Savivertė nesusiformuoja per vieną pokalbį ar pagyrimą, ji auga po truputį, bet taip pat tyliai gali būti sugriaunama.

 

Užgimsta anksčiau, nei manomeStrong,Child,Girl,In,A,Painted,Superhero,Costume.,Children's,Confidence,

 

Savivertė neprasideda tada, kai vaikas išmoksta kalbėti ar ima lyginti save su kitais. Ji ima formuotis gerokai anksčiau, dar kūdikystėje, kai mažylis neturi žodžių, bet jau jautriai skaito aplinką. Per prisilietimus, balsą, reakcijas ir tėvų buvimą šalia jis pamažu susidėlioja pirmąjį atsakymą į esminį klausimą: ar su manimi viskas gerai?

 

Kūdikiui kiekviena suaugusiojo reakcija tampa savotišku veidrodžiu. Kai į verksmą atsiliepiama, kai alkis, nuovargis ar baimė nėra ignoruojami, vaikas patiria paprastą, bet svarbią žinutę – mano poreikiai svarbūs. Kai jis nuraminamas, o ne paliekamas išsiverkti, jo kūne ir psichikoje įsitvirtina jausmas, kad pasaulis pakankamai saugus, o jis pats vertas rūpesčio.

 

Būtent per tokias kasdienes, dažnai nepastebimas situacijas vaikas pradeda formuoti suvokimą, ar jis yra pakankamas. Ne pagal tai, ką daro ar pasiekia, o pagal tai, ar yra priimamas būdamas savimi – su savo emocijomis, poreikiais ir reakcijomis. Jei vaikas dažnai patiria, kad jo jausmai per stiprūs, nepatogūs ar netinkami, ilgainiui jis gali pradėti abejoti ne elgesiu, o pačiu savimi.

 

Svarbų vaidmenį čia atlieka tėvų emocinis prieinamumas. Tai ne idealus auklėjimas ar nuolatinis buvimas šalia, o gebėjimas bent iš dalies atliepti vaiko emocijas: pastebėti, įvardyti, nuraminti. Net ir klystant, bet grįžtant su paaiškinimu ar atsiprašymu, vaikas gauna žinutę: santykis saugus, ryšys nenutrūko. O būtent saugus ryšys tampa tvirčiausiu savivertės pamatu.

 

Kai ankstyvoje vaikystėje vaikas jaučiasi matomas ir priimamas, jo viduje pamažu susiformuoja tylus, bet svarbus jausmas – aš esu vertingas ne dėl to, ką darau, o dėl to, kad esu. Tai ir yra ta nematoma, bet stipri bazė, ant kurios vėliau statoma visa tolesnė savivertė.

 

Tėvų žodžiai ir tonas – nematomi, bet galingi

 

Vaikui svarbu ne tik tai, ką jam sakome, bet ir kaip tai pasakome. Tėvų balsas ilgainiui tampa vaiko vidiniu balsu – tuo, kuris jį lydi bandant, klystant, nusiviliant ar džiaugiantis. Būtent todėl net kasdienės, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos pastabos gali turėti kur kas didesnį poveikį, nei manome.

 

Ypač ryškus skirtumas slypi tarp žinučių, nukreiptų į elgesį, ir žinučių, nukreiptų į patį vaiką. Pasakymas „Tu padarei netinkamai“ leidžia suprasti, kad klaida yra ištaisoma ir laikina. Štai „Tu blogas“ arba „Su tavimi visada problemos“ vaiko sąmonėje ima reikšti, kad problema yra jis pats. Ilgainiui tokios frazės ne moko, o formuoja gėdos jausmą ir abejonę savo verte.

 

Nuolatinės pastabos, kritika ar net ironija taip pat prisideda prie vidinio kritiko kūrimosi. Kai vaikas dažnai girdi, kad jis „per lėtas“, „per jautrus“, „kaip visada išsiblaškęs“, šios etiketės tampa nebe išorinėmis pastabomis, o vidinėmis mintimis. Net ir tada, kai šalia nebėra kritikuojančio suaugusiojo, vaikas pats ima save vertinti griežtai ir be atjautos.

 

Ypatingą poveikį turi ir juokais pasakyti žodžiai. Suaugusiajam tai gali būti bandymas sumažinti įtampą ar pajuokauti, tačiau vaikui tai tikra žinutė apie jį patį. Juokas ne visada sušvelnina, kartais net sustiprina pasakytą mintį, nes vaikas nesupranta, ar tai (ne)rimta. Tokiais atvejais žodžiai lieka, o galimybės pasiteisinti ar pasakyti, kad skaudu, dažniausiai nebūna.

 

Yra frazių, kurios visuomenėje vis dar laikomos auklėjimu, nors iš tiesų jos tyliai griauna savivertę. „Ko čia verki, nieko tokio“, „Kiti vaikai sugeba“, „Tu gi didelis, nebūk kaip mažas“ – tokios pastabos moko ne susitvarkyti su jausmais, o juos slėpti. Vaikas pamažu išmoksta, kad jo emocijos nepriimtinos, o tai tiesiogiai veikia jo santykį su savimi.

 

Aplinka už namų ribų

 

Vaikui augant, jo pasaulis plečiasi, į jį ateina darželis, mokykla, būreliai, treneriai, mokytojai. Kartu atsiranda ir naujų autoritetų, kurių žodžiai ima skambėti ne mažiau svariai nei tėvų. Vaikas natūraliai linkęs pasitikėti suaugusiaisiais, todėl jų požiūris tampa dar vienu veidrodžiu, kuriame bando pamatyti, kas jis yra ir ko yra vertas.

 

Auklėtojų ir mokytojų reakcijos dažnai turi didelę įtaką vaiko savivaizdžiui. Pagyrimas gali padrąsinti ilgam, o nuvertinanti pastaba giliai įsirėžti. Ypač tada, kai ji kartojasi ar tampa vieša. Vaikas pradeda tapatinti save ne su tuo, ką padarė vieną kartą, bet su tuo, kaip jis nuolat pristatomas kitiems.

 

Viešas gėdinimas – pastabos prie visos grupės ar klasės – palieka ypač skaudų pėdsaką. Etiketės, tokios kaip „tinginys“, „neklaužada“, „svajoklis“ ar „problemiškas“, vaikui tampa ne apibūdinimu, o tapatybės dalimi. Jis ima galvoti: jei taip sako suaugusieji, vadinasi, tai tiesa. Tokiu atveju vaikas gali arba pasiduoti šiai etiketei, arba nuolat bandyti įrodyti priešingai, bet abiem atvejais savivertė nukenčia.

 

Ypač pažeidžiami šiose situacijose jautrūs vaikai. Jie stipriau reaguoja į toną, žvilgsnį, pastabų potekstę, net jei jos pasakytos be piktos valios. Jautrus vaikas gali ilgai galvoti apie vieną pastabą, sukti ją galvoje ir priimti asmeniškai. Tai, kas kitam vaikui praeina pro šalį, jam tampa giliu vidiniu išgyvenimu. Svarbu ir tai, kad ne visi vaikai geba ar drįsta pasakyti, jog mokykloje ar būrelyje jiems skauda. Kartais jie tiesiog ima nebenorėti eiti, tampa tylesni, praranda pasitikėjimą savimi ar ima nuvertinti savo gebėjimus. Tėvams tai svarbus signalas atkreipti dėmesį ne tik į pasiekimus, bet ir į vaiko savijautą.

 

Lyginimas – tylus savivertės žudikas

 

Lyginimas dažnai atrodo nekaltas ar net naudingas, tarsi būdas paskatinti vaiką pasistengti, parodyti pavyzdį ar motyvuoti. Tačiau vaiko viduje tokios pastabos veikia visai kitaip. Kai jis nuolat lyginamas su broliais, sesėmis ar bendraklasiais, žinutė, kurią jis girdi, dažniausiai būna ne „tu gali daugiau“, o „tu nepakankamas toks, koks esi dabar“.

 

Ypač skaudu, kai lyginimas vyksta šeimoje. Broliai ir sesės tampa ne artimiausiais žmonėmis, o matu, pagal kurį vertinama vaiko vertė. Vienas vaikas ima jaustis geresnis, kitas – prastesnis, tačiau abu praranda saugų jausmą būti priimti be sąlygų. Lyginimas kuria konkurenciją ten, kur turėtų būti ryšys.

 

Ilgainiui vaikas pradeda matuoti savo vertę kitų pasiekimais. Jei jam sekasi geriau nei kitiems, savijauta pakyla, jei prasčiau, krinta. Taip savivertė tampa nepastovi, priklausoma nuo aplinkybių ir nuolat svyruojanti. Vaikas nebežino, kas jis yra pats savaime, be palyginimo su kitais.

 

Vyresniame amžiuje šis mechanizmas dažnai sustiprėja dėl socialinių tinklų. Vaikai ir paaugliai kasdien mato atrinktas, pagražintas kitų gyvenimo akimirkas: pasiekimus, išvaizdą, populiarumą. Lyginimas čia tampa nuolatinis ir tylus, nebereikia žodžių, pakanka vaizdų. Net ir savimi pasitikintys vaikai gali pradėti jaustis „ne tokie“, „atsiliekantys“ ar „nepakankamai geri“. Svarbu suprasti, kad lyginimas moko vaiką ne augti, o varžytis. Jis ima siekti ne savo kelio, o bandyti pasivyti kitų standartus.

 

Kur savivertė dažniausiai lūžta?

 

Savivertė retai sugriūva per vieną akimirką. Dažniausiai ji byra tyliai, po truputį, per pasikartojančias situacijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos. Ne per dideles traumas, o per kasdienius išgyvenimus, kai vaikas vėl ir vėl gauna žinutę, kad su juo kažkas ne taip.

 

Vienas dažniausių momentų – dažni barimai be paaiškinimo. Kai vaikas nuolat girdi, kas blogai, bet negauna supratimo, kodėl jo elgesys netinkamas ir kaip būtų galima pasielgti kitaip, jis ima manyti, kad problema yra jis pats. Barimas be dialogo ne moko, o palieka jausmą, jog vaikas yra nuolatinis nusivylimas suaugusiesiems.

 

Ne mažiau žalingas ir emocijų neigimas. Frazės „nėra ko verkti“, „neskauda“, „nebūk silpnas“ moko vaiką abejoti savo jausmais. Jis pradeda galvoti, kad vidiniai išgyvenimai nėra svarbūs arba yra netinkami. Ilgainiui ne tik nustoja rodyti emocijas kitiems, bet ir pats jų nebesupranta, o tai silpnina ryšį su savimi.

 

Dar vienas kritinis taškas – nesėkmių nuvertinimas arba išjuokimas. Kai vaiko pastangos sumenkinamos, kai nesėkmė paverčiama juokeliu ar palyginimu su kitais, jis išmoksta saugotis ne bandymų, o gėdos. Vietoj smalsumo ir drąsos atsiranda atsargumas, vengimas, baimė apsikvailinti.

 

Svarbu suprasti, kad savivertė dažniausiai nukenčia ne dėl vieno netinkamo žodžio ar blogos dienos. Ji silpsta tada, kai vaikas neturi kur atsiremti – kai trūksta paaiškinimo, atjautos, galimybės būti išgirstam. Kiekviena tokia patirtis lyg smulki smėlio kruopelė po truputį ardo vidinį stabilumą.

 

Gera žinia ta, kad taip pat po truputį savivertė gali būti ir stiprinama. Kiekvienas paaiškinimas vietoj barimo, kiekvienas jausmų priėmimas vietoj neigimo, kiekvienas palaikymas po nesėkmės tampa priešnuodžiu tam tyliam byrėjimui.

 

Sugriuvusi savivertė – visam gyvenimui?

 

Gera žinia ta, kad savivertė nėra trapus indas, sudūžtantis visiems laikams. Net jei vaikas ar jau suaugęs žmogus ilgą laiką jautėsi nepakankamas, nematomas ar nuolat kritikuojamas, savivertė gali būti atkuriama. Ji keičiasi per patirtis, santykius ir naujus vidinius dialogus.

 

Didžiausią įtaką tam turi suaugusieji – tiek tėvai, tiek kiti artimi žmonės. Pirmas žingsnis dažnai būna bendravimo būdo keitimas. Tai reiškia ne tobulą kalbėjimą, o sąmoningą pastangą mažiau vertinti ir daugiau domėtis, mažiau kaltinti ir daugiau aiškinti. Vaikui svarbu jausti, kad jis girdimas, o ne teisiamas.

 

Ne mažiau reikšmingas gebėjimas pripažinti vaiko jausmus. Net jei suaugusiajam atrodo, kad situacija smulkmeniška, vaikui ji gali būti labai tikra. Kai jausmai priimami, o ne neigiami, vaikas pamažu išmoksta pasitikėti savo vidiniu pasauliu. Tai padeda atkurti ryšį su savimi.

 

Dar vienas esminis aspektas – besąlygiškas priėmimas. Tai žinutė, kurią vaikas turi jausti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais: „Tu man svarbus net tada, kai klysti“, „Mūsų ryšys nenutrūksta dėl tavo emocijų ar nesėkmių“. Tokia patirtis gydo anksčiau patirtą sąlyginę meilę ir leidžia vaikui pamažu atsipalaiduoti.

 

Svarbu prisiminti, kad savivertės stiprinimas – tai procesas, o ne vienas pokalbis. Tačiau net maži pokyčiai kasdienybėje gali turėti didelį poveikį. Vaikui augant, o kartais jau suaugus, nauji palaikantys santykiai gali perrašyti senas vidines nuostatas.

 

Autorė Jūratė Survilė