Išgirdę, kad vaikas mokykloje elgiasi audringai, nepaklusniai, yra nesutramdomas, tėvai dažniausiai negali tuo patikėti. Juk namuose jis tylus, ramus, paslaugus, geras, gal net drovus! Tiesa ta, kad mokyklos koridoriuose ar draugų rate išties gali išryškėti visai kitas veidas, mat taip siekiama išsikovoti savo vietą, būti pastebėtam, pritapti. Kaip tokiose situacijose reaguoti tėvams?

 

Tikra istorijaShoulder,Devil,And,Angel.,Kind,And,Evil,Human,Advisor,,Student,

 

Kai mokytoja paskambino pasikalbėti apie sūnaus elgesį, net suakmenėjau. „Julius? Mušasi? Tyčiojasi?“ – negalėjau patikėti. Juk namuose jis tylus, paslaugus, švelnus brolis mažajai seseriai, tas, kuris visada padeda padengti stalą ir niekada nekelia balso. „Gal klaida“, – pirma šmėstelėjusi mintis. Bet vėliau paaiškėjo, kad mokytoja ne viena taip galvoja – tą patį pasakojo ir kiti tėvai bei vaikai.

 

Išgyvenau tikrą šoką. Mano gerasis berniukas mokykloje elgėsi visai kitaip: provokuodavo, juokaudavo kitų sąskaita, įsiveldavo į konfliktus. Tokie pasakojimai atrodo tarsi iš kito pasaulio – kaip gali tas pats vaikas turėti du visiškai skirtingus veidus? Tačiau psichologai (į kuriuos netrukus kreipėmės) sako, kad tai dažnas reiškinys. Namie vaikai jaučiasi saugūs, todėl nereikia nieko įrodinėti, o tarp bendraamžių jie stengiasi pritapti, pelnyti autoritetą, kartais – net už savo paties sąžinės ribų.

 

Lina

 

Ne iš blogos valios

 

Pasak psichologų, vaikų elgesio kaitą lemia aplinka, ir tai visiškai natūralus reiškinys. Kiekvienas žmogus šiek tiek keičiasi atsižvelgiant į tai, kur yra ir su kuo bendrauja – tą patį daro ir suaugusieji. Tiesiog vaikų atveju šis skirtumas būna ryškesnis, nes jų tapatybė dar tik formuojasi. Jie nuolat matuojasi įvairius elgesio modelius, tikrina, kaip į juos reaguoja aplinkiniai, kur riba tarp priimtino ir pavojingo.

 

Namuose vaikas jaučiasi saugus. Čia jis žino taisykles, pažįsta emocinį klimatą, supranta, kad jį myli be sąlygų. Dėl to namų aplinkoje dažnai išnyksta poreikis įrodyti savo vertę – vaikas gali būti tiesiog savimi, atsipalaidavęs, tylus, net pažeidžiamas. Žino, kad tėvai jo neatstums, net jei padarys klaidų.

 

Visai kitaip mokykloje ar kitoje socialinėje erdvėje. Ten prasideda sudėtingi socialiniai žaidimai, kur svarbu užimti vietą tarp bendraamžių. Vaikai ir paaugliai itin jautriai reaguoja į statuso ženklus – kas populiarus, kas juokingas, kas stiprus. Noras pritapti ar išsiskirti gali skatinti elgtis kitaip nei namie: garsiau kalbėti, rizikuoti, kartais net elgtis agresyviai. Grupės spaudimas ir bandos dinamika čia veikia stipriau nei suaugusiųjų autoritetas.

 

Todėl tas dvejopas elgesys nebūtinai reiškia, kad vaikas meluoja ar vaidina. Dažniau tai yra jo pastangos išgyventi dviejose skirtingose sistemose: šeimos, kur svarbiausia meilė bei saugumas, ir bendraamžių pasaulio, kur svarbiausia – pripažinimas.

 

Viena rizikingiausių erdvių – mokykla

 

Mokykla – tai ne tik vieta mokytis matematikos ar skaitymo. Tai ir socialinis laukas, kuriame vaikai mokosi išgyventi tarp kitų, derinti savo poreikius su grupės taisyklėmis, atrasti vietą bendruomenėje. Ir būtent čia dažnai išlenda tas antrasis veidas – ne todėl, kad vaikas pasikeičia iš esmės, o todėl, kad jo elgesį pradeda valdyti kiti, daug stipresni veiksniai.

 

Vienas pagrindinių – noras būti priimtam. Vaikai ir ypač paaugliai turi stiprų socialinį poreikį priklausyti grupei. Jie bijo būti atstumti, išjuokti ar likti vieni, todėl neretai prisitaiko prie grupės normų, net jei jos prieštarauja tėvų vertybėms. Jei klasėje populiarūs tie, kurie garsiai juokiasi iš kitų ar ignoruoja mokytojus, dalis vaikų ima daryti tą patį – ne todėl, kad to iš tikrųjų nori, o todėl, kad kitaip rizikuotų būti atstumti.

 

Mokykloje taip pat daug konkurencijos ir emocinės įtampos. Čia vaikai nuolat vertinami – pažymiais, mokytojų žvilgsniais, draugų reakcijomis. Kai kurie tokį spaudimą atlaiko ramiai, o kiti reaguoja impulsyviai: tampa triukšmingesni, agresyvesni ar priešiški. Tai būdas nukreipti įtampą ir gauti bent kažkokį pripažinimą, net ir už netinkamą elgesį.

 

Kartais net ir tie, kurie namuose atrodo itin ramūs ar uždari, mokykloje elgiasi priešingai. Provokuodami ar tyčiodamiesi gali bandyti kompensuoti vidinį nesaugumą, parodyti, kad nėra silpni. Tai emocinė gynyba – jei pats juokiesi iš kitų, niekas neišdrįs juoktis iš tavęs. Taigi, antrasis veidas nėra blogio kaukė. Dažniausiai tai vaiko pastangos prisitaikyti, apsisaugoti ar įgyti įtaką pasaulyje, kuriame taisykles rašo ne suaugusieji, o bendraamžių grupė.

 

Tėvų aklumas

 

Kai tėvai išgirsta, kad jų vaikas mokykloje elgiasi netinkamai, pirmoji reakcija dažnai būna gynybinė. „Neįmanoma. Jūs kažką supainiojote.“ Tai natūralu, mes visi linkę matyti artimuosius tokius, kokius juos pažįstame ir mylime. Namų aplinkoje vaikas elgiasi visai kitaip, nes tėvai nėra jo „auditorija“, t. y. jam nereikia vaidinti, varžytis ar įrodyti savo vietos hierarchijoje.

 

Namuose veikia visai kitos taisyklės. Čia vaikas žino, kad yra mylimas be sąlygų, todėl gali atsipalaiduoti, parodyti švelnesnę, ramesnę savo pusę. Mokykloje jis atsiduria scenoje, kurioje kiekvienas gestas ar žodis vertinamas bendraamžių, ir būtent jų nuomonė tampa svarbiausia. Štai kodėl vaikas gali būti mandagus prie tėvų, bet išdykęs ar net agresyvus tarp draugų. Jis žaidžia kitą socialinį vaidmenį, kuris padeda išgyventi toje aplinkoje.

 

Tėvai neretai mato tai, ką nori matyti – tą pažįstamą, gerąjį savo vaiko atvaizdą. O kai mokytoja praneša, kad „jūsų sūnus / dukra tyčiojasi iš kitų“, įvyksta vadinamasis emocinis disonansas – informacija kertasi su tuo, kuo tėvai tikėjo iki šiol. Gynybinė reakcija kyla ne iš abejingumo, o iš šoko: juk sunku pripažinti, kad vaikas gali elgtis kitaip, nei manėte. Tačiau toks aklumas – ne kaltė, o natūrali tėvystės pusė. Tėvai mato vaiką iš savo perspektyvos, o ne per visus jo socialinius vaidmenis. Supratimas, kad egzistuoja ir kitos vaiko pusės, nėra pralaimėjimas. Priešingai – tai galimybė geriau pažinti vaiką tokį, koks jis yra iš tiesų.

 

Kaip reaguoti?

 

Skaudu išgirsti, kad vaikas elgiasi netinkamai, ypač kai namuose jis atrodo pavyzdingas. Pirmoji reakcija dažnai būna gynybinė: „Gal mokytoja perlenkia“, „Kiti pradėjo pirmi“, „Jūs tiesiog nesupratote“. Tačiau pulti ieškoti kaltų – pavojingas kelias. Tokia reakcija tik uždaro duris bendram dialogui ir parodo vaikui, kad jo elgesį visada kas nors pateisins.

 

Pirmas tinkamas žingsnis – išklausyti informaciją iki galo. Mokytojai paprastai nori padėti, o ne nubausti ar pažeminti. Įsiklausyti į situaciją, užduoti klausimų, paprašyti pavyzdžių – tai padeda susidaryti aiškesnį vaizdą, o ne kliautis emocijomis. Antras svarbus žingsnis – pokalbis su vaiku, bet ne kaltinant. Reikėtų vengti klausimų „Kodėl tu taip padarei?“ – jie sukelia gynybą. Geriau klausti: „Kas nutiko?“, „Kaip tu jauteisi?“, „Kas tave supykdė ar išgąsdino?“ Dažnai už netinkamo elgesio slypi ne bloga valia, o vidinis nesaugumas, noras patikti kitiems ar net negebėjimas kitaip išreikšti emocijų.

 

Tėvams verta stebėti platesnį vaiko elgesio paveikslą: ar jis visur jaučiasi saugus, ar nėra spaudimo grupėje, ar nesusiduria su patyčiomis ar atstūmimu. Kartais net agresyvus elgesys tėra desperatiška gynyba nuo vidinės įtampos.

 

Ir galiausiai – bendradarbiavimas su mokykla. Užuot žiūrėjus į mokytojus kaip į kritikų pusę, verta juos laikyti sąjungininkais. Tik tėvų ir pedagogų dialogas leidžia pamatyti visą vaiko paveikslą – ir tą, kurį jis rodo namuose, ir tą, kuris išryškėja mokyklos koridoriuose. Kai abi pusės kalbasi, o ne kaltina, atsiranda galimybė padėti vaikui tapti savimi visose gyvenimo scenose.

 

Padėti išlaikyti vientisumą

 

Svarbiausias tėvų uždavinys – padėti vaikui tapti tuo pačiu žmogumi visose aplinkose. Tai reiškia ugdyti vidinį vientisumą – gebėjimą elgtis pagal savo vertybes, net kai aplinkiniai spaudžia kitaip.

 

Pirmiausia verta stiprinti vaiko savivertę. Vaikas, kuris jaučiasi vertingas toks, koks yra, mažiau linkęs siekti pripažinimo per išsišokimus ar agresiją. Tėvai gali padėti atpažinti ir įvardyti jausmus (pyktį, pavydą, gėdą, baimę) ir parodyti, kad visi jie yra normalūs, tik svarbu rasti sveikų būdų jiems išreikšti. Kartu galima aptarti, kaip spręsti konfliktus be smurto, kaip pasakyti „ne“, kai kiti ragina daryti tai, kas atrodo netinkama.

 

Labai svarbu kurti aplinką, kurioje vaikas gali būti savimi. Tai – šeima, kuri jį išklauso be baimės būti nubaustam ar išjuoktam. Kai vaikas jaučiasi saugus, jam mažiau reikia keisti kaukes – jis drąsiau išlieka toks pat ir tarp bendraamžių.

 

Galiausiai verta su vaiku nuolat kalbėtis apie vertybes, empatiją ir ribas. Ne pamokslaujant, o kalbantis apie realias situacijas: kas teisinga, kas žeidžia kitą, kaip atpažinti, kad elgiesi netinkamai. Tokie pokalbiai padeda vaikui formuoti moralinį kompasą – tą vidinį balsą, kuris lieka su juo, net kai tėvų nėra šalia.

 

Kai vaikas jaučia, kad gali būti savimi visur – ir namuose, ir mokykloje – du veidai pamažu susilieja į vieną. Ir tada tėvai gali pamatyti gražiausią dalyką – vaiką, kuris ne tik geras namie, bet ir brandus pasaulyje.

 

Autorė Jūratė Survilė