Gruodį atžalos dažnai virsta mažais monstriukais, pasiruošusiais sunaikinti paskutines tėvų nervų ląsteles. Kodėl šventės išryškina prasčiausias vaikų savybes ir kaip išlaikyti ramybę? Psichologai aiškina, kad priežastis – gausūs dirgikliai ir emocinis nuovargis.

 

Kasmet tas patsStressed,Christmas,Mother,Surrounded,By,Her,Naughty,Daughter.,Little,Kid

 

Žiemos šventės, įskaitant beveik mėnesį trunkantį advento laikotarpį, įsivaizduojamos kaip šeimos artumo, bendravimo, džiaugsmo ir dalijimosi metas. Tačiau kasmet vaikai – nuo mažiausio iki paauglio – ima gadinti šventinę nuotaiką savo emocijomis, kalbomis ir elgesiu. Atrodo, jų tikslai visiškai prasilenkia su tėvų trokštama idile. Vienas nuolat reikalauja dėmesio ir siurbia ribotus energijos bei kantrybės resursus, kitas ožiuojasi viešose vietose, trečias nustoja laikytis įprastų šeimos susitarimų ir atsisako vykdyti pareigas. Atsiranda pasipriešinimas viskam, ko prašo tėvai: jei reikia ramybės ir tylos – dūks, o atsidūręs dėmesio centre – slėpsis. Paauglys dar gali pareikšti, kad pavargo nuo šeiminės suirutės, todėl Kalėdos jam – tikra kančia.

 

Ši sezoninė beprotybė kartojasi beveik kiekvienuose namuose, kuriuose gyvena vaikų, ir išplečia streso diapazoną. Psichologai ramina: elgesio pokyčiai yra visiškai normali reakcija į permainas. Gruodį gyvenimas teka nestandartine vaga – padidėja rūpesčių našta, įsibėgėja pasiruošimas, senka laiko atsargos, išauga kontrolės poreikis, o prie to prisideda ir tuštėjantis šeimos biudžetas.

 

Per šventes savo pėdsaką palieka kelionių nuovargis, miego stoka, intensyvus bendravimas, neretai persivalgymas, nepateisinti lūkesčiai ir nusivylimai. Vaikai – tėvų veidrodis ir elgesio indikatorius. Jei tėvai būna nuolat įsitempę, nervingi, užsiėmę ir nerimastingi, atžalos tai mato, nors nesupranta, dėl ko pasikeitė įprastas emocinis fonas. Galiausiai jos seka pavyzdžiu ir reaguoja savais būdais. Laimė, yra metodų, kurie padeda sušvelninti reakcijas ir apsaugoti nuo šventinio perdegimo tiek save, tiek vaikus.

 

Rutinos disbalansas

 

Pagrindinė priežastis, kodėl vaikų elgesys gruodį tampa neprognozuojamas, – aukštyn kojomis apvirtusi rutina. Aplinkiniai kalba, kokia nuostabi šventė laukia, žada daug dovanų ir linksmybių, bet tuo pačiu metu reikalauja paklusnumo. Prasidėjus atostogoms keičiasi nusistovėjusi dienos struktūra. Jei tėvai toliau dirba, vaikai turi būti su aukle arba išvežami pas senelius.

 

Namų aplinka taip pat kinta: vietoj įprasto fotelio atsiranda medis, apkabinėtas blizgančiais žaisliukais, kurių negalima liesti. Tėvai nuolat turi papildomų darbų, kuriuos būtina atlikti skubos tvarka, o vaikai ima jaustis nustumti į antrą planą. „Dalykai, kuriuos diegiame šeimoje, kad vaikai jaustųsi saugūs ir žinotų, ko tikėtis, nustoja veikti. Suaugusieji ir aplinka tampa nenuspėjami, – sako psichologė dr. Catherine Mogil iš Kalifornijos universiteto (JAV). – Pridėkite prie to didesnį suvalgytų saldainių kiekį, taigi – cukraus perteklių, ir pavėlintą miego laiką, taigi – nuovargį, ir suprasite, kodėl atžala ožiuojasi, verkia, šaukia ar protestuoja. Nebrandi nervų sistema nesugeba prisitaikyti prie permainų ir gausybės dirgiklių per trumpą laiką.“

 

Ekspertai rekomenduoja išsaugoti bent kelis įprastos rutinos elementus. „Numatykite strategiškai svarbius dalykus, kurie niekada nepasikeis, nebus paaukoti, atidėti ar išbraukti iš dienotvarkės, – pabrėžia dr. C. Mogil. – Jei kiekvieną rytą apsikabinate su vaikais lovoje ar turite vakaro ritualą prieš miegą, tęskite ir nesustokite. Nors ypatingomis dienomis galima pavėlinti laiką, kada eiti į lovą, kitomis aplinkybėmis verta išsaugoti normalų grafiką.“

 

Vaikų psichologė dr. Tovah Klein iš Bernardo koledžo (JAV) pažymi, kad tėvai neretai pasiduoda pagundai palepinti atžalas norėdami, kad šventės būtų ypatingos ir nekasdieniškos, tačiau tai – didelė klaida. Ji rekomenduoja laikytis sveikos mitybos gairių, riboti laiką prie ekranų, skatinti laisvalaikį lauke. Naudinga kurti naujas tradicijas, kurios padeda įsižeminti: ryte tikrinti advento kalendorių, vakare klausytis kalėdinių dainų. Iš anksto aptarkite su vaikais artimiausių dienų planus ir įvykius – kada šeima priims svečius, kada lankysis pas gimines ar pramogaus. „Sustokite akimirką ir prisiminkite, kad tikroji švenčių esmė yra leisti laiką su mylimais žmonėmis. Tai, ką darote, nėra taip svarbu, kol tai darote kartu!“ – teigia psichologė.

 

Neapibrėžti lūkesčiai

 

Kita priežastis, kodėl vaikai per šventes ima elgtis „netinkamai“, – tėvai padidina lūkesčius, bet neįvardina, ko tikisi. „Suaugusieji mano, kad atžalos viešumoje elgsis kitaip nei namuose, tačiau nepaaiškina pasikeitusių taisyklių. Kai svečiuose vaikas gulinėja ant grindų, garsiai prašosi į tualetą ar krapšto nosį, tėvai nustemba ir pradeda barti. Iš tiesų, šventės kupinos neįprastų situacijų, o mes tikimės, kad mažieji jau turi patirties, – teigia klinikinė psichologė Stephanie Lee iš Vaikų proto instituto ADHD ir elgesio sutrikimų centro (JAV). – Aptarkite taisykles iš anksto. Jei einate į prekybos centrą piko metu, paprašykite visada būti šalia prekių vežimėlio. Jei važiuojate į svečius, paaiškinkite, kad negalima neatsiklausus šeimininkų eiti į kambarius, kurių durys uždarytos. Kai vaikai atitinka lūkesčius, svarbu juos pagirti ir sustiprinti teigiamą elgesį. Reikia įvardinti, ką padarė gerai, pavyzdžiui, žaidė su mažu broliuku net tada, kai šis sugriovė kaladėlių bokštą.“

 

Susijaudinimas dėl dovanų ir šventinių renginių gali lemti emocinį perdegimą. Emocijas kursto ne tik malonių įvykių laukimas, bet ir nerimas dėl tam tikrų situacijų, pavyzdžiui, susitikimo su nepažįstamais žmonėmis. Vaikai praranda gebėjimą valdyti jausmus ir elgesį. Panašiai nutinka per gimtadienių vakarėlius, t. y. nepaisant šventinės atmosferos, gali ištikti pykčio priepuolis. Kai kurie vaikai sunkiai suvokia laiko tėkmę, todėl Kalėdų laukimas ir atidėtas malonumas prailgsta. Nereikia gąsdinti, kad nykštukai ar elfai viską stebi, ar grasinti, jog vaikas negaus dovanų, nes buvo blogas.

 

„Pasaulyje nėra vaiko, kuris retkarčiais nesielgtų netinkamai. Ožiukai ir kaprizai dažnai tėra laikinas reiškinys, būdingas tam tikro amžiaus vaikams tam tikroje smegenų vystymosi stadijoje“, – pabrėžia dr. S. Lee.

 

Nuviliančios dovanos

 

Dramos dėl nepatikusios dovanos dažnai atspindi tėvų auklėjimo principus. „Mažiau yra geriau nei daugiau, – perspėja dr. T. Klein. – Daiktų ir saldumynų perteklius, skubėjimas kuo greičiau išpakuoti dovanas gali lemti emocinį kolapsą. Vaikas nusivilia, pravirksta ar supyksta.“ Geriau paruošti tris didesnes dovanas nei penkiolika mažų, o dovanojimo momentus paskirstyti keliems vakarams.

 

„Didelėse šeimose vienas vaikas gali gauti net dvidešimt naujų daiktų. Jis bus priblokštas staigmenų gausos, todėl nenuostabu, kad galiausiai susierzins ir apsipils ašaromis. Tėvams atrodo, kad atžala yra nedėkinga, tačiau vaiko reakcija rodo, jog suaugusieji persistengė, neatsižvelgė į mažylio galimybes susidoroti su adrenalinu ir emocijomis“, – priduria specialistė. Labai svarbu aiškinti dovanojimo prasmę ir priminti, kad reikia padėkoti net tuomet, jei dovana nepatiko. Beje, vaikas turi teisę nusivilti, būti nepatenkintas ir pasikalbėti su tėvais apie tai, jog negavo, ko norėjo. Tokia patirtis taip pat naudinga. „Vaikas nusivils mažiau, jei atras dovanojimo džiaugsmą. Įtraukite atžalas į pasiruošimą: dovanų pirkimą, pakavimą. Pasiūlykite pagaminti artimiesiems atviruką ir parašyti sveikinimą. Vaikas supras, kad gavėjas, atvirai reikšdamas nepasitenkinimą, nuvertina teikėjo laiką ir pastangas“, – pasakoja dr. T. Klein.

 

Tėvų stresas

 

Paskutinė, tačiau ne mažiau svarbi priežastis, kodėl vaikai per šventes pratrūksta, – tėvų emocinė būsena. „Šiuolaikinis gyvenimo tempas ir įprastomis dienomis yra įtemptas, o metų pabaigoje savitvarda bei savireguliacija pasiekia neregėtas žemumas. Suaugusieji sprendžia finansines problemas, laviruoja tarp įsipareigojimų darbe ir atsakomybės šeimai, rūpinasi dovanomis, namų dekoru, vaišėmis, švenčių organizavimu, nerimauja dėl kelionių ar susitikimų su toksiškais giminaičiais. Ne visiems Kalėdos asocijuojasi su laime. Visa tai atsiliepia santykiams su vaikais, – pabrėžia dr. C. Mogil. – Galbūt neskiriame jiems tiek dėmesio, kiek įprastai, turime mažiau kantrybės, per daug kontroliuojame, tampame smulkmeniški, nes jaučiamės stebimi ir vertinami aplinkinių. Bijome, kad vaikų elgesys atspindi mus kaip tėvus.“

 

Tokiu sudėtingu laikotarpiu verta stebėti savo jausmus ir iš naujo įvertinti lūkesčius. „Kiekvieną rytą, dar neišlipę iš lovos, kelis kartus giliai įkvėpkite ir pagalvokite, ko galite atsisakyti, ką praleisti ar supaprastinti. Deleguokite užduotis kitiems šeimos nariams. Moteris neprivalo rūpintis kitų gerove savo sveikatos sąskaita“, – primena psichologė.

 

Atjauta sau, palaikymas ir supratimas padeda išvengti nervinės krizės bei jos pasekmių. Galima sugalvoti mantrą, pavyzdžiui, „Aš darau viską, kaip galiu geriausiai“ arba „Esu netobula, tačiau pakankama“. Kuo mažiau idealizavimo ir įsivaizdavimo, kaip „turėtų“ atrodyti šventės, tuo daugiau ramybės ir atsipalaidavimo.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė