„Aš tavęs nemyliu!“, „Tu blogiausia(s) mama / tėtis pasaulyje!“, „Nekenčiu tavęs!“… Jei tai girdėjote iš savo vaikų, nesate vieni. Natūralu, kad tokios frazės perveria širdį, tačiau jų nereikėtų priimti pernelyg asmeniškai. Psichologų teigimu, tai nėra ženklas, kad esate blogi tėvai – tai dažniausiai vaiko pagalbos šauksmas. Tad ką iš tiesų slepia šios geliančios frazės?

 

Vaikų kalba – ne tiesioginė, o emocinėAngry,Boy,Scold,To,Worry,Mother.,Aggressive,Kid,Screams,At

 

Maži vaikai pasaulį jaučia visais pojūčiais, tačiau dar tik mokosi jį suprasti ir išreikšti žodžiais. Kol vystosi emocinis ir kalbinis intelektas, daugelis jų frazių skamba stipriai, net skaudžiai, bet dažnai neturi tiesioginės prasmės. Pavyzdžiui, kai mažylis sako „Aš tavęs nemyliu“, tai nereiškia, kad meilė dingo – tai ženklas, kad jis patiria nemalonią emociją ir dar nesugeba jos tinkamai išreikšti.

 

Vaikų kalba yra tarsi emocinis šifras: stiprūs žodžiai slepia giluminį jausmą, kurio dar neišmoko įvardyti. „Aš tavęs nemyliu“ iš vaiko lūpų dažnai reiškia „Aš labai piktas, nes dabar viskas nevyksta taip, kaip noriu“ arba „Jaučiuosi atstumtas“, „Nuliūdau, nes pasakei „ne“. Tai nėra racionalus pasakymas, o emocinis šūksnis, kuriuo vaikas tikisi būti pastebėtas, išgirstas, suprastas.

 

Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbą dažnai stipriai veikta jų emocijos intensyvumas. Tai reiškia, kad žodžiai jiems dar neturi tokios stabilios semantinės prasmės kaip suaugusiesiems. Kai suaugęs sako „nemyliu“, dažniausiai tai būna apgalvotas pasakymas, o vaikui – tik laikina emocinė audra. Jie dar nesugeba atskirti jausmų nuo santykių ar emocijos nuo vertinimo.

 

Be to, vaikams emocijos dažnai atrodo viską apimančios. Jei dabar pykstu, vadinasi, viskas blogai. Jei neleidžia žiūrėti dar vienos animacinio filmo serijos, pasaulis sugriuvo. Tą pasaulio sugriuvimą jie išreiškia stipriais žodžiais, nors jų prasmė nėra tikroji. Todėl tėvams svarbu ne reaguoti į žodžius, o į tai, kas už jų slypi – į vaiko būseną, patirtą frustraciją ar vidinį konfliktą.

 

Taigi, kai vaikas sako „Aš tavęs nemyliu“, jis nesiekia įžeisti, o kviečia būti šalia jo jausmo, net jei pats dar nesupranta, koks tai jausmas. Ši emocinė kalba – natūrali raidos dalis, o ją iššifruodami tėvai padeda vaikui išmokti tiksliau išreikšti, kas vyksta jo viduje.

 

Tikrosios reikšmės

 

Vaikų žodžiai, ypač ištarti stiprių emocijų metu, dažnai turi kur kas gilesnę prasmę nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie nėra skirti įskaudinti, o veikiau išreikšti vidinį chaosą, nusivylimą ar poreikius, kurių vaikas dar nemoka kitaip įvardyti. Panagrinėkime dažniausiai tėvus sukrečiančias frazes ir jų galimas potekstes.

 

„Aš tavęs nemyliu“ reiškia: „Aš nusivylęs, kad negaunu to, ko noriu.“ Ši frazė retai reiškia tikrą meilės stoką. Mažylis dar nesuvokia, kad meilė nėra susijusi su momentine emocija ar situacija. Jam tai sąlyginis jausmas. Jei tėvai atsisako nupirkti ledų ar neleidžia žiūrėti filmukų iki vėlumos, vaikas jaučiasi nuskriaustas. Jis dar nemoka pasakyti: „Man labai liūdna, kad negaliu to gauti“, todėl pasirenka stipriausią jam žinomą „ginklą“ – skaudžius žodžius, kurie, jo manymu, privers suaugusįjį reaguoti. Iš tiesų tokia frazė reiškia: „Noriu, kad būtum su manimi ir suprastum, kaip man svarbu tai, ko negaunu.“

 

„Tu blogiausia(s) mama / tėtis pasaulyje“ reiškia: „Aš pykstu, nes jaučiuosi nesuprastas.“ Ši frazė dažniausiai pasigirsta konflikto įkarštyje, kai tėvai draudžia, reikalauja ar neleidžia to, ko nori vaikas. Jo pasaulis dar juodai baltas: jei dabar blogai, vadinasi, viskas blogai. „Blogiausia(s)“ šiuo atveju reiškia ne vertinimą, o emocinę būseną „Niekas manęs negirdi“, „Niekas manęs nesupranta“. Tai šauksmas apie poreikį būti išgirstam. Kartais ši frazė gali būti bandymas susigrąžinti kontrolę: kai vaikas jaučiasi bejėgis, jis bando parodyti nusivylimą stipriausiais žodžiais.

 

„Išeik, nenoriu tavęs matyti“ gali slėpti: „Man reikia erdvės“ arba net „Bijau savo emocijų“. Nors skamba kaip atstūmimas, dažnai tai vaiko bandymas pabėgti ne nuo žmogaus, o nuo emocinės perkrovos. Mažieji ne visuomet geba suvaldyti stiprias emocijas – pyktį, gėdą, kaltę. Jie gali išsigąsti savo pačių jausmų intensyvumo ir nesuprasti, kaip su jais būti. Tada jie bando pabėgti – ne nuo žmogaus, o nuo situacijos ar vidinės sumaišties. „Išeik“ gali reikšti: „Aš nežinau, ką daryti su tuo, ką jaučiu“, „Man reikia laiko“, „Bijau, kad įskaudinsiu dar labiau“. Suaugusiojo buvimas šalia tuo metu gali būti per daug stimuliuojantis – vaikas jaučia, kad jam reikia atvėsti, kad nesusipainiotų dar labiau.

 

Vaikų skaudinantys žodžiai – tik ledkalnio viršūnė. Paviršiuje slypi tik šalta frazė, bet po ja glūdi ištisas emocijų pasaulis. Svarbiausia – nereaguoti vien į tai, kas pasakyta, o į tai, ką vaikas jaučia. Tokiu metu jam labiausiai reikia ne moralų ar bausmių, o suaugusiojo, kuris geba išbūti kartu su jo jausmais.

 

Ryšį kuriančios reakcijos

 

Vaiko pasakyta frazė „Aš tavęs nemyliu!“ ar „Tu bloga(s) mama / tėtis!“ dažnai tėvams tampa lyg smūgis į širdį. Natūralu, kad tokie žodžiai sukelia skausmą ar norą gintis. Tačiau reaguodami pykčiu, tylėjimu ar baudimu vaikui perdada žinutę, kad su stipriomis emocijomis jis lieka vienas. Tai kuria ne artumą, o emocinį atotrūkį. Vietoj to verta sąmoningai rinktis kurti ryšį: pabūti šalia, išklausyti ir, net jei žodžiai skaudūs, matyti juos kaip signalą, o ne kaltinimą. Tokios akimirkos vaikui dažnai reiškia didelę vidinę sumaištį, todėl svarbu, kad šalia būtų suaugusysis, gebantis išlikti emociškai stabilus.

 

Reakcijos, kurios kuria ryšį, dažniausiai prasideda nuo emocijų įvardijimo: „Matau, kad tau labai sunku“, „Atrodo, kad pyksti ant manęs. Nori papasakoti, kodėl?“ Tokie žodžiai vaikui siunčia aiškią žinutę: „Tavo jausmai svarbūs, aš jų nebijau“. Taip formuojasi saugumo jausmas ir emocinis artumas.

 

Psichiatras dr. Danielis Siegelis teigia, kad kai tėvai padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo emocijas, tuo pačiu aktyvuojami jų smegenų centrai, atsakingi už savireguliaciją. Kitaip tariant, kiekvieną kartą, kai padedate vaikui išsakyti, ką jis jaučia, ne tik padedate nusiraminti tą akimirką, bet ir stiprinate gebėjimą valdyti emocijas visam gyvenimui. Be to, tokios reakcijos moko vaiką, kad net nemalonios emocijos – pyktis, nusivylimas, nuskriaustumo jausmas – yra natūralios ir gali būti išsakytos be baimės būti atstumtam. Ilgainiui vaikas supranta, kad už stiprių emocijų slypi ne atstūmimas, o galimybė būti suprastam. Tai viena vertingiausių pamokų, kurią jis nešis į suaugusiųjų pasaulį.

 

Ką daryti, kai skauda?

 

Tėvai – ne robotai, o jautrūs žmonės, išgyvenantys visą emocijų spektrą. Išgirsti skaudinančius žodžius iš savo vaiko gali būti itin žeidžianti patirtis. Tokios akimirkos paliečia ne tik kaip tėvus, bet ir kaip žmones – gali sukelti senus vidinius skaudulius, pažandinti kaltės, nusivylimo ar net gėdos jausmus. Ir tai visiškai normalu. Svarbiausia tokiomis situacijomis – pripažinti savo jausmus, bet jų neužkrauti vaikui. Reakcija „Man liūdna, kai taip sakai, bet aš vis tiek tave myliu“ perteikia dvi esmines žinutes: viena vertus, tėvai išlieka emociškai stabilūs, kita vertus, jie parodo vaikui tikrą žmogų, gebantį brandžiai išgyventi jausmus. Tai tampa autentišku pavyzdžiu, kaip elgtis su sunkiais jausmais – ne pykstant ar keršijant, o išlaikant ryšį.

 

Psichologai ir vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad svarbu prie tokių situacijų sugrįžti vėliau, kai emocijos jau nurimusios. Ramus pokalbis su vaiku apie tai, kas nutiko, kodėl jis taip pasijuto ir kaip galėjo kitaip išreikšti pyktį ar nusivylimą, padeda gilinti abipusį supratimą. Tokie pokalbiai ugdo vaiko gebėjimą reflektuoti, prisiimti atsakomybę už žodžius ir atpažinti kitų jausmus.

 

Svarbu ir tai, kad tėvai atkreiptų dėmesį į savo vidinę būseną. Jeigu tam tikri vaiko pasakyti žodžiai itin stipriai žeidžia, gali būti, kad jie paliečia gilesnius asmeninius skaudulius – senas žaizdas, nerealizuotus lūkesčius, pervargimą. Tokiais atvejais verta pasirūpinti savimi: pasikalbėti su artimu žmogumi, skirti laiko poilsiui, o prireikus – pasikonsultuoti su specialistu. Vaiko emocinė sveikata prasideda nuo suaugusiojo emocinės pusiausvyros.

 

Autorė Jūratė Survilė