Beveik 100 metų mokslininkams nepavyko sutarti, kaip turėtų atrodyti ateities žmogus. Vieni ieškojo DNR pokyčių, kiti matavo ūgį, svorį bei smegenų masę, o treti spėjo, kad netolimoje ateityje žmogui kūno tiesiog nebereikės. Nepaisant įvairių hipotezių, aišku yra viena, – šiuolaikinis žmogus vis dar mokosi prisitaikyti prie aplinkos sąlygų.

 

evoliucija

Gyvenimas septintajame evoliucijos etape

 

Evoliucija Žemėje skirstoma į 6 etapus. Kiekvienas šių etapų, mokslininkų teigimu, baigėsi reikšmingais vystymosi protrūkiais. Tam, kad prisitaikytų prie besikeičiančios aplinkos ir augančios populiacijos, žmonių protėviai pamažu ugdo pačias reikalingiausias savybes. Tai gamtoje prasidėjo prieš milijonus metų. O dabar vyksta sparčiau nei bet kada. Tik, deja, šiuos pokyčius žmogui pastebėti sunku. Mat jis gyvena gana trumpai. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė siekia 70,9 m., o moterų – 80,6 m. Ir nors su kiekviena karta (atsinaujinimas vyksta kas 25 metus) atrandama vis daugiau pokyčių, jie tokie nedideli, kad žmogaus protas jų tiesiog negeba įvertinti. Tad natūralu, jog net mokslininkai pradeda kalbėti apie tai, jog šiuo metu žmonija turėtų ne laukti, kada jų kūnai prisitaikys prie pasikeitusio pasaulio, o patys imtis save tobulinti naudodamiesi technologijomis. Tad 7-asis evoliucijos etapas vadinamas pobiologine epocha. Ją bent teoriškai turėtų lydėti robotų ir dirbtinio intelekto plėtra. Moderniosios technologijos taip pat neišvengiamai integruojamos ir į gyvą žmogaus kūną. Kasmet atliekama milijonai organų transplantacijų, sparčiai kuriamas dirbtinis kraujas, 3D technologijomis iš gyvų ląstelių spausdinami dirbtiniai organai. 2019 m. spalio pabaigoje Singapūro mokslininkai visuomenei pristatė jų laboratorijoje sukurtą dirbtinę odą. Niekam nekelia nuostabos širdies stimuliatoriai, klausos aparatai, bioninės galūnės ar insulino pompos. Visi šie patobulinimai – šiuolaikinės žmonijos dalis. Jie priimami natūraliai ir nėra laikomi reikšminga žmogaus kūno evoliucija. Visgi mokslininkai kelia klausimą, kur yra riba, skirianti žmogų kaip biologinę būtybę ir žmogų, kaip bioinžinerijos produktą. Taip pat vis dažniau pasigirsta perspėjimų, kad žmogus, vaidindamas Dievą, anksčiau ar vėliau prisišauks nelaimę. Pats juodžiausias scenarijus numato, kad ateityje žmonija sudarys dvi rases – pažangesnioji bus technologiškai patobulinta, o žemesniąją kamuos sunkios ligos.

 

Ar tikrai neliko natūraliosios atrankos?

 

Kyla vis daugiau etinių ir moralinių problemų. Tikėtina, kad artimiausioje ateityje jos tik aštrės. Mat tokie pažangūs gydymo būdai, kaip, pvz., kamieninių ląstelių terapija, padeda išgydyti dalį vis dar mirtinomis laikomų ligų. Deja, toks gydymas prieinamas ne visiems dėl milžiniškų finansinių kaštų. Taip pat koją tokiam žmogaus tobulinimui kiša įsitikinimas, jog tobulinti vieno žmogaus organizmą kito sąskaita yra neetiška. Patys aršiausi pažangių gydymo metodikų kritikai sako, kad tai trukdo natūraliajai atrankai. Vadinasi, išgyvena bei dauginasi net tie individai, kurie be papildomo įsikišimo to daryti negalėtų. Geresnė sveikatos priežiūra tariamai naikina pagrindinę evoliucijos varomąją jėgą – silpniesiems negailestingą natūraliąją atranką. Išauga tikimybė, kad sergantys, pasižymintys fiziniais ar protiniais defektais perduos savo genus ateities kartoms. Iš dalies tai tiesa. Tačiau evoliucinės biologijos specialistai tikina, kad tai nebūtinai turi būti pražūtingas procesas. Žmogaus genomas vis dar tobulėja. Ir šis tobulėjimas dabar yra greitesnis nei bet kada anksčiau. Dėl DNR mutacijų kiekviena nauja žmonių karta įgauna tų savybių, kurios reikalingos išgyventi. Pvz., daugiau nei 80 % šiaurės ir vakarų europiečių gali suvirškinti pieną. O dalyje Azijos teritorijos pienas yra neįprastas gėrimas, tad daugiau nei du trečdaliai populiacijos laktozės netoleruoja. Toks prisitaikymas prie pasikeitusios mitybos įvyko maždaug per 350 metų. Tai daug žadantis faktas. Mat įrodo, jog žmogaus kūnas ateityje pajėgs prisitaikyti prie pakitusio raciono. 2017 m. atlikti tyrimai parodė, kad išsivysčiusių valstybių gyventojai gali prisitaikyti prie nesveikos mitybos. Kiekviena nauja karta gali toleruoti vis aukštesnį kraujo spaudimą ir didesnį cholesterolio lygį. Taip pat suvartoti tokius kiekius nesveikų maisto produktų, kurie kitų regionų gyventojams būtų mirtini.

 

Kitoks pasaulis, kitokie ir žmonės

 

Mityba nėra vienintelis veiksnys, skatinantis kūną keistis. Ne mažiau svarbios yra aplinkos sąlygos bei užkrečiamosios ligos. Pasaulį purtant COVID-19 pandemijai, mokslininkai vis dažniau užsimena, kad išgyvenusieji užkrečiamųjų ligų protrūkius tampa atsparūs ir su savo genais šį atsparumą perduoda ateities kartoms. Esama įrodymų, kad dalies žmonių DNR jau gali būti atsparus tokioms mirtinoms ligoms kaip Lassa karštinė ar maliarija. Pastaroji liga mutavus žmogaus DNR tapo daug mažiau kenksminga. Kaip atsakas šiai ligai net susiformavo nauja kraujo grupė, žinoma kaip Daffi kraujas. Sužinoję, kaip specifiniai antikūnai kovoja su maliarijos sukėlėjais, mokslininkai šią teoriją panaudojo mėgindami surasti atsparumo ŽIV geną. Paaiškėjo, kad genas CCR5 nustojo vystytis prieš maždaug 4000 metų. Ir dabar vos 10 % europiečių turi natūralų atsparumą ŽIV. Vis dar mėginama sukurti šios ligos gydymo būdą, kuris padėtų aktyvuoti miegančius atsparumo genus. Tai tik nedidelė dalis įrodymų, kad žmogaus evoliucija vyksta. Biologams iš viso pavyko nustatyti 1800 genų pokyčius. Tai sudaro vos 7 % viso žmogaus genomo, tačiau jie sukelia ženklius pakitimus. Dėl jų sumažėjo žmogaus griaučių tvirtumas, sutrumpėjo dantys ir padidėjo kraujo spaudimas. Fizinė jėga ir kūno tvirtumas nebėra pagrindinė išgyvenimo sąlyga. Dabar geriausiai prie aplinkos prisitaikančiais laikomi tie, kurie atsparūs stresui, geba greitai prisitaikyti prie aplinkybių bei pasižymi vidutiniu intelektu. Būtent vidutiniu, o ne itin aukštu. Išskirtinai protingiems žmonėms gyventi ir perduoti savo genus ateities kartoms sunkiau, nei mažiau sumaniems, tačiau gebantiems į kai kurias aplinkybes nekreipti dėmesio. Be to, vidutinybės geba puikiai socializuotis. Tai reiškia ir sulaukti pagalbos bei palaikymo iš tokių pačių kaip jie. Taip atsiranda aukštas adaptacijos lygmuo ne gamtoje, o visuomenėje. Šie pokyčiai, anot mokslininkų, atsirado vos per 500 metų.

 

Proto degradacija

 

Ar šis pokytis reiškia, kad žmonija kvailėja? Į šį klausimą, mokslininkų įsitikinimu, neįmanoma vieningai atsakyti. Pasirodo, protas vystosi ne tam, kad būtų pasiekta meno ir mokslo aukštumų. O tam, kad padėtų spręsti žemiškas problemas. Pvz., pamaitinti vis augančią populiaciją. Skaičiuojama, kad vadinamoji socialinė atranka pradėjo veikti prieš maždaug 10 mln. metų. Tuomet protėvių bendruomenės pradėjo naikinti pačius agresyviausius ir protingiausius, mat tokie individai trukdydavo palaikyti stabilią socialinę sistemą. Dalį atskalūnų bendruomenė išvarydavo iš geriausiai gyvenimui tinkamų teritorijų. Jie būdavo priversti migruoti ir įsikurti ten, kur sąlygos buvo atšiauresnės. Mokslininkai mano, kad kiekvienoje naujoje vietoje žmonių protėvių smegenys šiek tiek padidėdavo, kol per keletą milijonų metų pasiekė maksimalų dydį – 1650 g. Tai beveik 300 g daugiau nei šiuolaikinio žmogaus. (Tai ne klaida. Šiuolaikinių žmonių smegenys iš tiesų mažesnės nei dalies jų protėvių.) Kai nebeliko vietų, į kurias galima migruoti, smegenys pradėjo palaipsniui mažėti. Šis procesas prasidėjo apytikriai prieš 100 000 m. Kai žmonių bendruomenės pradėjo sparčiai didėti, net patiems stipriausiems bei protingiausiems teko išmokti prisitaikyti prie daugumos diktuojamų sąlygų. Sunku nuspręsti, ar tai gerai, ar blogai. Viena vertus, stipriai integruotos visuomenės nariai labiau rūpinasi vieni kitais, mažėja nelygybė ir ilgiau pajėga gyventi taikos sąlygomis. Kita vertus, patogus gyvenimas neskatina mąstyti. O pažangaus mąstymo ir kūrybiškų sprendimų artimiausiu metu gali prireikti. Mat dėl kintančių aplinkos sąlygų – pasaulinio atšilimo, aplinkos užterštumo ir vis dažnėjančių stichinių nelaimių, teks ieškoti ne tik naujų technologinių sprendimų, bet ir veikiausiai visiškai naujo gyvenimo būdo. Juk suvaldyti planetos šiltėjimo iš esmės nepavyksta, nes dauguma žmonių negeba sąmoningai riboti vartojimo. Tad teoriškai 8-asis evoliucijos etapas galėtų reikšti savo fizinių poreikių apribojimą.

 

Įdomu

 
  • Biologai randa tūkstančius pavyzdžių, kaip dėl mutacijų atsiranda naujų požymių ir netgi naujų rūšių. Pvz., keletas jūrinių moliuskų rūšių atsirado dėl gyvūno spermos mutacijų. Gali atrodyti neįmanoma, bet paaiškėjo, kad kai kurie kiaušinėliai būna pasirengę priimti pakitusią spermą.
  • Tas pats gali nutikti vaisinėms muselėms ir, tikėtina, daugeliui kitų organizmų, tarp jų žmonėms. Jau dabar mokslininkai kuria teorijas, kad būtent dėl genetinių mutacijų, kurios įvyks reaguojant į aplinkos pokyčius, po 1000 m. žmonės bus tamsiaodžiai raudonomis akimis.
  • Dėl pasaulinio atšilimo žmonės gali tapti aukštesni ir lieknesni, o veido bruožus lems ne paveldėjimas, o mada ir genų inžinerija. Tėvai parinks vaikams geriausią įmanomą genų rinkinį.
  • Neišvengiamai paplatės kakta ir padidės akys. Gyvenimo trukmė pailgės tiek, kad šiais laikais tai būtų vertinama kaip nemirtingumas. Taip pat tikėtina, kad žmonės bus tvirtesni, įgis telekinetinių ir telepatinių galių, nes smegenų tūris vėl pradės didėti.
 

Specialisto komentaras

Žurnalistas, bioenergetikas, ezoterinių klubų lektorius Gintaras Mikšiūnas

 

Viena naujausių žmogaus evoliucijos teorijų – transhumanizmas. Šis terminas pasiskolintas iš biologo Juliano Huxley’aus. Jis kalbėjo apie „naujų žmogiškosios prigimties galimybių suvokimą“, kai žmogus išlieka žmogumi, turinčiu sielą. Štai šiuolaikiniai transhumanistai evoliuciją vertina kaip procesą, kuriuo siekiama įveikti žmogaus prigimtį ir pereiti į kokybiškai naują būseną. Joje žmogus yra biologinė mašina be dvasinės prigimties. Transhumanistai neigia Dievą ir sielos egzistavimą.

 

Yra ir kita kryptis, susijusi su žmogaus evoliucija. Šios krypties atstovai ragina lavinti protą ir dvasines galias. Žmogaus kūnas gali atauginti pažeistus audinius. Tai irgi mokslinis faktas. Jei tai gali driežai, kodėl gi to negali žmogus? Bet organų regeneracijos ir ilgaamžiškumo paslaptis slypi ne technologijose, o dvasinės savasties paieškose. Žmogui Dievas ir gamta davė nuostabų protą. Protas ir kuria pasaulį. Išorinis pasaulis nuo žmogaus nėra atsietas. Tai visuma. Ir šioje grandinėje žmogus yra kuriančioji energija. Būtent jis paverčia dalelių srautą materija. Jeigu žmonija lavins savo sugebėjimus šia kryptimi, jai technologijų beveik nereikės. Pasiekus tam tikrą dvasingumo lygmenį, minties galia taps įmanoma išgydyti pažeistus audinius. Taip pat tokia evoliucija padėtų išvengti išteklių eikvojimo, nes dvasingas ir sąmoningas žmogus vartoja tik tiek, kiek jam iš tiesų reikia.