Klinikinis vario trūkumas nėra naujas sutrikimas, tačiau ilgą laiką nepakankamai vertintas tiek gydytojų, tiek visuomenės. Tik neseniai tapo aišku, kad šio mikroelemento deficitas nėra susijęs vien tik su reta genetine Menkeso liga. Tai daug dažnesnė įgyta būklė, galinti turėti rimtų pasekmių kraujotakai ir nervų sistemai.

 

Liga, prisitaikiusi prie visuomenės pokyčiųBlood,Tube,Test,With,Requisition,Form,For,Vitamins,And,Minerals

 

Klinikinis vario trūkumas kaip atskiras sutrikimas imtas atpažinti palyginti neseniai, nors jau seniai žinoma, kad varis – žmogaus organizmui būtinas mikroelementas. Tiesa, daug metų beveik vienintelė žinoma būklė buvo paveldimas Menkeso sindromas – genetinis sutrikimas, kai sutrinka vario pernešimas ir anksti išsivysto sunkių neurologinių pažeidimų. Ilgą laiką manyta, kad vario pakanka valgant įprastą maistą, o rekomenduojama paros norma suaugusiesiems (0,9 mg) dažnai net viršijama. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius publikuoti klinikiniai tyrimai ir apžvalgos parodė, kad įgytas, o ne genetinis vario trūkumas pasitaiko gerokai dažniau, gali sukelti sunkią anemiją, leukopeniją ir nugaros smegenų pažeidimą, dažnai primenantį vitamino B12 stoką.

 

Manoma, kad vario trūkumą daugiausia lėmė šiuolaikinės medicinos ir gyvenimo būdo pokyčiai. Vienas svarbiausių veiksnių – išpopuliarėjusios bariatrinės ir kitos skrandžio operacijos. Po skrandžio mažinimo ar panašių operacijų dalis plonosios žarnos nedalyvauja įsisavinant maistą, todėl sutrinka daugelio medžiagų, tarp jų ir vario, gavimas. Būtent po tokių intervencijų aprašyta daug atvejų, kai išsivysto vario trūkumo sukelta polineuropatija ir mielopatija: prastėja eisena, atsiranda tirpimas, pusiausvyros sutrikimai, kurie gerėja tik papildžius varį. Kita svarbi priežastis – išaugęs cinko vartojimas. Cinkas ir varis žarnyne konkuruoja. Ilgai vartojamos didelės cinko dozės skatina metalotioneinų gamybą žarnyno ląstelėse. Šie baltymai stipriau prisijungia varį, todėl jis lieka žarnyne ir pasišalina su atsinaujinančiomis ląstelėmis, o į kraują patenka vis mažiau.

 

Maža to, vario deficito plitimą didina visuomenės senėjimas ir lėtinių ligų gausa. Vis daugiau žmonių serga uždegiminėmis žarnyno ligomis, sveiksta po žarnyno operacijų, gydomi dialize ar vartoja metalus surišančių vaistų. Tokiais atvejais mikroelementų pusiausvyra lengvai sutrinka. Papildžius varį, kraujotakos rodikliai dažniausiai normalizuojasi, o neurologiniai pažeidimai bent iš dalies regresuoja.

 

Paslaptingi simptomai

 

Kai organizmui pradeda stigti vario, pirmieji požymiai dažnai lengvai painiojami su paprastu nuovargiu ar stresu. Vario trūkumas paprastai smogia trimis kryptimis: kraujui, nervų sistemai ir imunitetui. Kraujyje ima trūkti deguonį nešančių ląstelių ir baltųjų kraujo kūnelių, todėl žmogus jaučiasi pavargęs, silpnas, greičiau dūsta lipdamas laiptais, gali jausti širdies plakimą ar galvos svaigimą. Sumažėjus apsauginių kraujo ląstelių, infekcijos, pvz., peršalimai kartojasi dažniau ir trunka ilgiau.

 

Didžiausia žala apima nervų sistemų. Varis reikalingas normaliai nervų veiklai, o jo stoka pažeidžia nugaros smegenis ir periferinius nervus. Žmogus pradeda jausti dilgčiojimą ar tirpimą plaštakose ir pėdose, tarsi lakstytų skruzdėlės, prastėja pusiausvyra ir eisena, darosi sunku tiksliai jausti, kur dėti koją, ypač tamsoje, svyruoja stovėdamas, dažniau klumpa, keblu atlikti smulkius judesius, pvz., segti sagas ar tiksliai rašyti. Ši būklė labai panaši į vitamino B12 trūkumą, todėl be tikslių tyrimų lengva suklysti. Sunkesniais atvejais gali silpti regėjimas: blogėja matymas, keičiasi spalvų pojūtis, siaurėja matymo laukas.

 

Išoriškai vario stoką išduoda blyškesnė, netolygios spalvos oda, pašviesėję ar anksti pražilę, sausesni ir lūžinėjantys plaukai. Ilgainiui silpnėja kaulai, todėl didėja lūžių rizika, gresia nugaros skausmai po menkų traumų. Gali pakisti ir skonis: maistas ima atrodyti prėskas, sunkiau atskiriami skoniai. Kai kuriems blogėja atmintis, sunkiau susikaupti, apima irzlumas ar nuotaikų svyravimai. Dažniausiai sprendžiama pagal bendrą vaizdą: nuolatinis nuovargis, dažnesnės infekcijos ir pamažu blogėjanti pusiausvyra kartu su kraujo tyrimų pokyčiais kelia įtarimą, kad problema – ne tik geležies ar vitamino B12 stoka, bet ir vario trūkumas. Verta atlikti specifinius vario kraujyje tyrimus ir kuo anksčiau pradėti korekciją.

 

Naudingi patarimai

 

Subalansuota mityba. Maiste neturi trūkti natūralių vario šaltinių. Jo gausu kepenėlėse, austrėse ir kituose moliuskuose, riešutuose, sėklose, ankštinėse daržovėse, visų grūdo dalių gaminiuose, kakavoje, šokolade. Reguliariai įtraukiant šių produktų į mitybą, vario trūkumo rizika sveikam žmogui praktiškai išnyksta.

 

Saikingas papildų vartojimas. Cinkas – naudingas mikroelementas, tačiau didelės ilgalaikės jo dozės gali išstumti varį iš organizmo. Cinkas dažnai vartojamas profilaktiškai: nuo peršalimo, odos būklei gerinti. Prieš savarankiškai vartojant dideles cinko dozes, pvz., 30–50 mg per parą ir daugiau, verta pasitarti su gydytoju, ypač jei jaučiamas nepaaiškinamas nuovargis, tirpimas, dažnai kartojasi infekcijos ar nustatyta anemija. Tais atvejais, kai cinką skiria gydytojas, paprastai rekomenduojama lygiagrečiai vertinti ir vario koncentraciją.

 

Nuolatinė sveikatos stebėsena. Jei atlikta bariatrinė ar kita skrandžio arba žarnyno operacija, jei pašalinta dalis plonosios žarnos, jei sergama lėtine žarnyno liga arba ilgai taikoma parenterinė mityba, su gydytoju iš anksto reikėtų aptarti mikroelementų planą: kokiu dažniu vartoti varį, cinką, geležį, vitaminą B12, folio rūgštį, ar parenterinės mitybos mišiniuose tikrai yra rekomenduojama vario dozė. Periodiškai ištirti kraują, ypač jei atsiranda naujų simptomų, tokių kaip nuovargis, pusiausvyros sutrikimai, tirpimas, dažnos infekcijos. Jei žmogus po skrandžio arba žarnyno operacijų, ilgo gydymo ar intensyvaus cinko papildų vartojimo pastebi, kad pradėjo keistis eisena, tirpti pėdos ar plaštakos, daug dažniau serga įprastomis peršalimo ligomis, labai greitai pavargsta, atsirado nepaaiškinama anemija ar leukocitų sumažėjimas – racionalu su gydytoju aptarti ir vario tyrimą.

 

Autorė Monika Budnikienė