TV laidos „Spėk ir atspėk“ vedėjas Žygimantas Gečas pasakoja, kad jaudulys ir darbas prieš kameras yra neatsiejami dalykai. „Man tai net patinka, nes primena, kad man rūpi: kad laida pavyktų, kad žmonės gerai jaustųsi, kad viskas būtų gyva“, – sako pašnekovas.

 
Žygimantas Gečas _V.Raupelio ir J. Stacevičiaus foto

Žygimantas Gečas, V.Raupelio ir J. Stacevičiaus nuotrauka.

KAIP darbas radijuje ir TV papildo vienas kitą?

 

Radijas man davė labai daug – greitį, improvizaciją, reakciją, gebėjimą kalbėti gyvai ir jausti žmogų net jo nematant. O televizijoje visa tai persikėlė į vaizdą: atsirado kūno kalba, kameros, didesnė komanda, daugiau struktūros. Nors šiuo metu radijuje nebedirbu, jaučiu, kad jis buvo stiprus pagrindas tam, ką dabar darau televizijoje ir renginiuose.

 

Dabar draugystė vyksta tarp darbo renginiuose ir televizijoje. Džiaugiuosi, kad prie „Spėk ir atspėk“ žmonės jau priprato ir tokį patį konceptą galiu integruoti renginiuose. Būtent privačiuose renginiuose žmonės nori pajusti, ką reiškia būti laidos dalyviu, tad jiems suteikiu tokią galimybę ir visiškai puikiai kartu leidžiame laiką.

 

AR visada laisvai jautėtės prieš kameras, ar teko įveikti jaudulį?

 

Jaudulys ir darbas prieš kameras man yra neatsiejami dalykai. Tik tas jaudulys dažniausiai būna trumpalaikis – prieš filmavimą visada aplanko malonus virpuliukas. Man tai net patinka, nes primena, kad man rūpi: kad laida pavyktų, kad žmonės gerai jaustųsi, kad viskas būtų gyva.

 

Puikiai prisimenu „Spėk ir atspėk“ atrankas. Jaudulys tada buvo milžiniškas. Žinojau, kad atėjau į vietą, kuriai jaučiuosi sukurtas, bet kūnas vis tiek reagavo savaip – per bandomąjį filmavimą pulsas buvo pakilęs iki 140. Labiausiai nudžiugino tai, kad po filmavimo komanda pasakė, jog jokio jaudulio nematė. Tada supratau: viduje gali virti sriuba, bet jei išorėje vis tiek atrodai ramus – vedėjui tai visai nemažas pliusas.

 

KOKIE projektai iki šiol padarė didžiausią įspūdį, poveikį?

 

„X Faktoriaus“ iš mano atminties turbūt niekas neištrins. 2014 m. vasario 2 d. tapau šio projekto nugalėtoju, ir tai buvo vienas didžiausių mano gyvenimo posūkių. Jis mane supažindino su televizija iš vidaus ir pirmą kartą aiškiai pajutau, kad ši erdvė man gali būti sava.

 

O dabar tokią vietą mano gyvenime užima „Spėk ir atspėk“. Tai pirmasis mano vedėjo darbas televizijoje, todėl jis man ypatingas. Mėgaujuosi šiuo etapu – jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti.

 

KĄ laikote didžiausiu nuotykiu / avantiūra savo gyvenime?

 

Turbūt mūsų su Anžela išvyką į Europą be didesnio plano. Tuo metu dar tik draugavome, dar nebuvome net susižadėję. Pamenu, buvau savo karjeros klystkeliuose ir nežinojau, ko noriu gyvenime, reikėjo prasiblaškyti. Šokome į automobilį, pasiėmėme didelę nešiojamą kolonėlę, mikrofoną ir keliavome po Europos miestus, kur dainuodavome ten, kur širdis pasakydavo, jog verta sustoti.

 

Kitas mano nuotykis, gyvenimo vingis – kai visiškai neplanuotai atsidūriau „X Faktoriuje“, pelniau ten pergalę, suradau savo gyvenimo meilę Anželą, būdamas 25-erių tapau vedusiu vyru, 26-erių – tėčiu. Visas mano gyvenimas malonus nuotykis su pakilimais ir nuopuoliais.

 

KAIP sekasi po vienu stogu gyventi dviem ryškioms, kūrybiškoms asmenybėms?

 

Prisipažinsiu, kartais nelengva, nes nuomonių nesutapimo tikrai būna. Bet kartu tai yra ir didelė dovana. Mes vienas kitą suprantame profesine prasme, žinome scenos kainą, žinome, ką reiškia jaudulys, pasiruošimas, kūrybiniai ieškojimai. Juokingiausia, kad turbūt sunkiausia mums sutarti dėl muzikos namuose – mūsų skoniai skiriasi, todėl muzika namuose skamba rečiau, nei žmonės įsivaizduotų. Abu dainuojame, bet dažniausiai tada, kai tai susiję su darbu, repeticijomis ar kūryba. Kitaip tariant, namuose turime tylos sutartį. Ir ji visai nebloga.

 

KOKS tėtis esate?

 

Esu įvairus tėtis. Švelnus, įsitraukęs, bet kartu mokausi ir daugiau kantrybės – kartais per greitai užsidegu, o tai nėra mano mėgstamiausias bruožas. Turbūt tėvystė tuo ir stipri: ji aiškiai parodo, kur dar turi augti pats. Esu atviras sūnaus pomėgiams, jo norams, jo saviraiškai. Daug su Anžela kalbamės apie auklėjimą ir per laiką nugludinome savo, kaip tėvų, savybes. Stengiamės nebarti sūnaus už tai, ką jis padaro, stengiamės parodyti, kad iš klaidų reikia mokytis. Nesakome jam „ne“, o einame į diskusiją. Tikime, kad tai ateityje jam padės pačiam lengviau manevruoti gyvenime.

 

KOKIAS svarbiausias vertybes norite perduoti vaikui?

 

Buvimas savimi yra dovana. Šeima – vertybė ir vieta, kur gali papasakoti viską, nes mes neteisime, mes kartu ieškosime sprendimų visoms įmanomoms situacijoms. Meilė, apkabinimai, šiluma.

 

KOKS vaikas pats buvote?

 

Manau, kad buvau geras vaikas. Nekeldavau daug problemų, nesirinkdavau blogų kelių. Gana gerai mokiausi, turėjau draugų, kuriais mano tėvai taip pat galėjo pasitikėti. Aišku, velniaudavome taip pat, bet niekam nekenkdami. Taip pat nuo vaikystės turėjau svajonę – profesionaliai žaisti krepšinį, tad daug mano laiko, meilės, koncentracijos ir energijos iškeliaudavo į krepšinio aikštelę.

 

KOKIAS gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

 

Didžiąją vaikystės / paauglystės dalį praleidau siekdamas krepšinio svajonės – nepavyko, užklupo traumos. Nors durys ten užsidarė, bet gyvenimas prieš akis visada buvo paruošęs daugiau durų, kurias atvėręs atradau daugiau svajonių ir siekių.

 

KO šiuo metu mokotės?

 

Jau keletą metų mokausi nekreipti dėmesio į tai, ką apie mane pagalvos kiti. Sunku, bet dėl to ir tenka ilgai mokytis. Pabėgant nuo asmenybės temos, taip pat mokausi DI subtilybių – labai noriu sėdėti tuose traukinio vagonuose, kuriuose važiuojame pirmiau kitų.

 

KĄ laikote savo autoritetais?

 

Tėtį, mamą, žmoną Anželą. Na… ir Lebroną Jamesą (juokiasi).

 

KOKĮ geriausią / blogiausią patarimą esate gavęs?

 

Man niekada nelipo pasakymas: „Svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti“. Suprantu jo prasmę, bet pagal mane sveikesnė versija būtų: svarbiausia dalyvauti, stengtis laimėti, o jei nelaimi – suprasti, kodėl nepavyko. Manau, toks požiūris ugdo ne tik ambicingumą, bet ir atsakomybę.

 

KAM niekada negaila pinigų?

 

Sūnui. Manau, niekada ir negailėsiu. Jo svajonės, norai yra mano ir žmonos prioritetas. Sūnui nuo pirmos dienos kartojome „tu svajok, tų svajonių siek, o mes pasistengsime padaryti viską, kad tik tą svajonę pavyktų pasiekti“.

 

KAIP bėga jūsų laisvalaikis?

 

Šiais metais uždariau savo ir mėgėjų krepšinio etapą. Pasivijo traumos iš paauglystės. Sunku suprasti, kad mano laisvalaikio užsiėmimuose jo nebeliko. Na, bent jau stebėti rungtynes galiu su didele aistra, tą ir darau. Taip pat laisvalaikiu mėgstame padrybsoti ir žiūrėti filmus su šeima. Asmeniškai vis tiek mėgstu sportuoti, nors ir ne kontaktinį sportą, tačiau konkrečios sporto šakos dar ieškau. Ieškau to, kas pakeistų krepšinį.

 

Nedažnai, bet mėgaujuosi kelionėmis – nors ir trumpomis, bet būtent kelionėse išsijungia įtampos režimas ir galiu visiškai atsipalaiduoti. Dievinu leisti laiką ir su draugais – turime stiprų draugų branduolį, su kuriais niekada nenuobodu.

 

KUR paskutinį kartą keliavote (kas patiko, nepatiko, ką veikėte, pamatėte)?

 

Paskutinė mūsų kelionė buvo žiemą į Vietnamą. Mėnesiui išvykome nuo žiemos šalčių į karštą klimatą, kur tikrai kėlėme pavydą draugams žinutėmis: „kiek ten pas jus dabar – minus 30? Pas mus +34“. Išmaišėme dalį Vietnamo, pakeliavome, susipažinome su visiškai kita kultūra. Savaitę vien tinginiavome prie jūros ir gaudėme saulę bei mėgavomės šiltu vandeniu. Nuostabus buvo laikas, po kurio patys pajutome, kad sūnus lyg pasikeitė, lyg per mėnesį labiau užaugo – matyt, tai duoda ilgos kelionės toli nuo namų.

 

AR turite kasdienių ritualų, rutinų, kurių stengiatės nepraleisti?

 

Stengiuosi rytais nepamesti sporto, prie kurio mano kūnas dar tik pratinasi. Darau tai dėl geresnės savijautos, na, ir kad gražiau atrodyčiau (šypsosi). Taip pat vienas ritualų yra mano vienas kavos puodelis per dieną. Daugiau ritualais nesivadovauju, nebent to pats net nepastebiu.

 

KOKIOJE šalyje norėtumėte ilgėliau pagyventi ir kodėl?

 

Niekada nebuvau JAV. Su mielu noru išmaišytume su šeima visą Šiaurės Ameriką. Norėčiau aplankyti ir Dalasą ar kitus Teksaso užkampius, kur galėčiau pajusti kaubojų kultūrą. Man patinka kantri muzika, noriu pajusti, kokia ji būtent ten.

 

KOKIOS socialinės problemos jums rūpi labiausiai?

 

Vaikai be šeimų. Man, kaip tėčiui, apie tai vien pagalvoti skaudu. Onkologinėmis ligomis sergantys vaikai taip pat daužo širdį, bet tuo pačiu savo stiprybe ir kovomis suteikia supratimą, kad turime vertinti tai, kas mus supa. Savanoriavau ir pažadėjau sugrįžti į „Maisto banką“, taip pat reikėtų grįžti ir prie pagalbos nepasiturinčioms šeimoms. Turėjome įprotį retkarčiais ką nors padovanoti nepasiturinčioms šeimoms.

 

Labai sušildo atsiminimas, kai sūnus dar buvo mažesnis, rodėme jam, kaip per Kalėdas galime dalinti džiaugsmą. Sužinojome apie vieną šeimą, kuri Kalėdoms nesulauks dovanų, tad nupirkome įvairiausių dovanų ir Kalėdų išvakarėse nukeliavome iki jų namų, padėjome maišą dovanų, paskambinome į duris ir pabėgome. Nenorėjome, kad jie jaustųsi nepatogiai, tad anonimiškai palikome dovanas. Vien tikėjimas, kad galbūt jie labai džiaugėsi, suteikia laimės ir mums. Reikėtų tai pakartoti, nes gera dalintis gerumu.

 

KOKIŲ pokyčių norėtumėte visuomenėje?

 

Mažiau patyčių. Man atrodo, kad dabar jos normalizuotos labiau, nei bet kada anksčiau. Daugiau supratimo vieni kitiems. Mes visi skirtingi: vienam patinka X, kitam Y, ir tai neturėtų būti priežastis pyktis. Aišku, yra baziniai dalykai – pagarba žmogui, šeimai, valstybei, laisvei. Dėl jų man norisi aiškumo, bet kasdienybėje norėčiau mažiau pykčio dėl smulkmenų.

 

Norėčiau mūsų visuomenėje daugiau tikrumo ir mažiau feiko. Pats jį dažnai matau, kai žmonės šypsosi į akis, nes jiems naudinga, o aš žinau, kad už akių kalba ar daro visai ką kita. Būkite tikri sau ir kitiems.

 

UŽ KĄ esate dėkingas?

 

Už laisvę, be kurios nebūčiau tuo, kas esu dabar. Už gyvenimą ir gražią vaikystę mamai, tėčiui, broliui, sesei. Už galimybes aplinkiniams, kurie mano gyvenime atsidūrė tyčia ar netyčia. Už atsitiktinumą, kuris mane suvedė su Anžela. Už sūnų, kurį man padovanojo Anžela. Už žinutes, kurių buvo ne viena: „Žygimantai, sveikinu, tu patekai į kitą etapą“. Už daug ką, ko neįvardinsiu, nes dėkingas esu tiesiog gyvenimui už visas galimybes, kurias man suteikia.

 

KO sau linkėtumėte?

 

Ramybės. Mažiau streso. Daugiau meilės sau. Sulėtėjimo. Mėgavimosi mažais dalykais, apie kuriuos kartais pamirštu. Atminties, kurioje tilptų visos akimirkos su sūnumi, kol jis dar toks jaunutis. Žinau, kad atsiminimai blunka, kad ir kokie jie, bet palinkėsiu viską įsidėti giliai į širdį ir vertinti dar labiau.

 

Autorė Laima Samulė