Raminamieji ir migdomieji vaistai atrodo kaip greitas sprendimas, kai kelias naktis nepavyksta užmigti ar užklumpa stiprus nerimas. Tačiau būtent greitas jų poveikis gali tapti rizika – žmogus nepastebi, kada gydytojo paskirtas vaistas virsta psichologine atrama, be kurios neįsivaizduoja ramybės ar miego.

 

Insomnia,Pills,,Depression,And,Senior,Woman,In,Bed,Sleeping,ForKada vaistas yra pagalba, o kada – problemos maskavimas?

 

Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Sigitos Korbutaitės, dalis pacientų raminamuosius arba migdomuosius vaistus vis dar vertina atsainiai, ypač jeigu jie kadaise buvo paskirti gydytojo. „Pastebime, kad žmonės šiuos vaistus kartais laiko nekalta pagalba. Dalis pacientų galvoja, kad jei vaistas paskirtas gydytojo, vadinasi, savaime saugus, ir nebesvarsto, kiek laiko jį galima vartoti. Ypač vyresni pacientai, kuriems migdomieji pirmą kartą buvo paskirti prieš 10 ar daugiau metų, neretai jau nebegali užmigti be jų pagalbos. Organizmas pripranta prie poveikio, atsiranda tolerancija, o nutraukti vartojimą tampa vis sudėtingiau“, – sako vaistininkė.

 

Klinikos „Lotus Medica“ gydytoja psichiatrė Laura Andriuškevičienė pabrėžia, kad raminamieji vaistai nėra savaime blogi. Tam tikrose situacijose jie reikalingi, tačiau tai turi būti gydymo plano dalis, o ne ilgalaikis būdas užtildyti nerimą ar nemigą. „Esant ūmiam nerimo sutrikimui, panikos atakai ar situaciniam nerimui dėl asmeniškai reikšmingos, traumuojančios situacijos, raminamieji vaistai gali būti reikalingi. Jei nerimas atsirado staiga, trikdo kasdienį funkcionavimą ir neleidžia atlikti įprastų pareigų, svarbu laiku sustabdyti panikos ataką ar intensyvaus nerimo epizodą. Tai gali padėti išvengti sutrikimo progresavimo ir suteikti jėgų ieškoti tolesnės pagalbos“, – aiškina psichiatrė. Anot jos, vartojimo trukmė priklauso nuo žmogaus būklės, simptomų intensyvumo, ankstesnių psichikos sveikatos sutrikimų, priklausomybių istorijos ir bendradarbiavimo su gydytoju. „Svarbu suprasti, kad vaistas turi turėti aiškų tikslą, vartojimo terminą ir būti derinamas su kitomis pagalbos priemonėmis“, – pabrėžia L. Andriuškevičienė.

 

Priklausomybės požymiai primena nerimo simptomus

 

Riba tarp paskirto gydymo ir psichologinio prisirišimo prie vaisto gali būti nepastebima. Psichiatrė sako, kad priklausomybės požymiai neretai primena tuos pačius simptomus, dėl kurių žmogus iš pradžių kreipėsi pagalbos. „Po kelių savaičių reguliaraus vartojimo gali atsirasti nuolatinės mintys apie vaisto turėjimą, stiprus nerimas pagalvojus, kad medikamento gali pritrūkti, baimė, jog be jo nepavyks tęsti įprastos veiklos. Taip pat svarbus ženklas – vaisto vartojimas ne pagal gydytojo rekomendacijas arba stiprus psichologinis diskomfortas bandant jo atsisakyti“, – vardija ji.

 

„Gintarinės vaistinės“ vaistininkė S. Korbutaitė atkreipia dėmesį, kad net vartojant vaistą taip, kaip nurodyta, svarbu įvertinti kasdienes veiklas ir kitas sveikatos rizikas. Benzodiazepinai gali veikti reakciją, koordinaciją, atmintį ir budrumą. „Tai ypač aktualu žmonėms, kurie vairuoja, dirba su mechanizmais ar jau vartoja kitų centrinę nervų sistemą veikiančių preparatų. Vyresniems pacientams šie vaistai gali didinti griuvimų riziką, o tai pavojinga tiems, kurie gyvena vieni arba turi judėjimo sunkumų. Atsargūs turėtų būti ir sergantys plaučių ligomis, miego apnėja, turintys kepenų funkcijos sutrikimų arba priklausomybių istoriją“, – akcentuoja vaistininkė.

 

Pavojingiausias derinys – su alkoholiu

 

Viena dažniausių klaidų – manyti, kad nedidelis alkoholio kiekis vartojant raminamuosius ar migdomuosius vaistus nėra pavojingas. „Alkoholis kartu su raminamaisiais ar migdomaisiais gali paveikti kvėpavimą, reakciją ir budrumą. Žmogus gali apsnūsti, sutrikti koordinacija, sąmonė, o sunkiais atvejais – ir kvėpavimas. Nėra saugaus alkoholio kiekio vartojant tokius vaistus, nes netgi nedidelis jo kiekis gali reikšmingai sustiprinti vaisto poveikį“, – įspėja S. Korbutaitė. Pasitaiko ir situacijų, kai neįvertinama sąveika su kitais vaistais. Viena pacientė, pradėjusi vartoti gydytojo paskirtą vaistą nuo nemigos, kitą dieną prabudo tik vidurdienį ir stebėjosi, kad poveikis toks stiprus.

 

„Paaiškėjo, kad ji pagal poreikį vartojo opioidinius vaistus nuo skausmo, o kartu su migdomaisiais jų slopinamasis poveikis sustiprėjo. Tokios situacijos primena, kodėl vaistinėje svarbu pasakyti ne tik apie naujai paskirtą vaistą, bet ir apie visus kitus vartojamus preparatus“, – pažymi vaistininkė.

 

Nutraukti staiga – pavojinga

 

Jei raminamieji ar migdomieji vaistai buvo vartojami ilgą laiką, jų nevalia nutraukti savarankiškai ir staiga. Psichiatrė pirmiausia pataria įsivertinti, ar žmogui jau susiformavo priklausomybė nuo vaisto, ar jis nori keisti gydymo kryptį ir emocinę sveikatą gerinti kitais būdais. „Saugus būdas mažinti reguliarų raminamojo vaisto vartojimą – veikliosios medžiagos mažinimas ketvirčiu kas keturias dienas, tačiau tai turi būti sprendžiama su gydytoju. Svarbu laikytis kitų kasdien vartojamų vaistų režimo, gauti psichologinę pagalbą. Gydytojas gali padėti suvaldyti nutraukimo simptomus, jei jų atsiranda, ir pasiūlyti nerimo gydymo planą priklausomybės nesukeliančiais vaistais bei gyvenimo būdo priemonėmis“, – sako L. Andriuškevičienė.

 

Staigus nutraukimas gali išprovokuoti nemigą, sustiprėjusį nerimą, drebulį, prakaitavimą, o sudėtingesniais atvejais – traukulius. Todėl vienas svarbiausių žingsnių – nesiimti eksperimentų su dozėmis. S. Korbutaitė priduria, kad kartojantis nemigai ar nerimui pirmiausia verta peržiūrėti kasdienius įpročius – laikytis reguliaraus miego režimo, vakare riboti ekranus, vengti kofeino likus 6–8 val. iki miego, dieną būti fiziškai aktyviems. „Kai kuriems padeda kvėpavimo pratimai arba meditacija. Galima pasitarti dėl melatonino, augalinių preparatų su levandomis, valerijonu, melisomis ar pasifloromis, magnio, tačiau esant rimtai problemai šios priemonės gali nepadėti“, – teigia vaistininkė.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė