Kelionėje per gyvenimą kasdien kaupiame įvairias patirtis – nuo pačių gražiausių iki skaudžiausių. Esame įpratę džiaugtis maloniomis akimirkomis, o dėl skaudžių pykti ir kaltinti žmones, aplinką, likimą ar Dievą. Sąmoningumo praktikų atstovai ragina į kiekvieną patirtį pažvelgti kaip į vertingą dovaną.

 

Dvasinė išmintisPastel,Drawing,Artistic,Image,Of,Life,Review,During,A,Near

 

Idėja, kad kiekviena patirtis yra dovana, nepriskiriama vienam konkrečiam autoriui – tai kolektyvinė dvasinė ir psichologinė išmintis, per tūkstantmečius puoselėta ir plėtota įvairių mąstytojų. Manoma, kad ja pirmiausia vadovautis pradėjo Rytų filosofijos tradicijos. Jų dvasinėse praktikose iki šiol vadovaujamasi požiūriu, kad kiekviena akimirka mus moko ir veda pirmyn, net jei iš pradžių ji atrodo kaip nesėkmė ar net bausmė.

 

Vėliau šią filosofiją perėmė ir visame pasaulyje išpopuliarino Vakarų šalių mąstytojai, susipažinę su Rytų dvasingumu. Šiuolaikiniai sąmoningumo ir dvasinio augimo mokytojai taip pat akcentuoja šią idėją. Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas ir pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“ teigia, kad iš kiekvienos patirties galime pasisemti prasmės ir tapti stipresni. Amerikiečių rašytoja ir dvasinė mokytoja Byron Katie pabrėžia, kad bet kokia gyvenimo patirtis – tiek džiaugsmas, tiek kančia – atneša pamoką ir yra dovana. Nors ši idėja skamba gražiai, jos pritaikymas praktikoje reikalauja atviros širdies ir gilaus proto, ypač kalbant apie skaudžias patirtis.

 

Daugiau nei dėkingumas

 

Daugeliui pažįstama dėkingumo praktika, kai kartą per dieną sąmoningai padėkojama už tądien ar pastaruoju metu nutikusius dalykus, sutiktus žmones ir kt. Ji gali suteikti optimizmo, palengvinti išgyvenimus, mažinti stresą, gerinti santykius su savimi ir kitais, didinti laimės jausmą ir pan. Tačiau „Patirtis – kaip dovana“ filosofijos šalininkai įsitikinę, kad vien padėkoti nepakanka.

 

Padėka kartais tampa automatiniu veiksmu, kai tiesiog išvardijame dienos įvykius. Tam, kad iš tiesų pajustume patirčių prasmę ir jų naudą, reikalingas ne tik gilesnis žvilgsnis, bet ir išvados, o kai kuriais atvejais – ir konkretūs veiksmai. Kitaip tariant, patirtis savaime netampa dovana, jei iš jos nieko neišmokstame, nekeičia mąstymo ar elgesio.

 

Įvykus tam tikrai situacijai, verta skirti laiko refleksijai ir užduoti sau klausimus: „Kaip jaučiuosi ir kaip norėčiau jaustis?“, „Kodėl taip nutiko?“, „Ką tai sako apie mane ar kitus žmones?“, „Ko galėčiau pasimokyti?“, „Ką reikėtų daryti kitaip?“ Kiekvienas šių klausimų gali padėti atrasti tam tikrą pamoką ar reikalingą pokytį.

 

Paprastas pavyzdys – stipriai nudegama saulėje: skauda, nemalonu, pavojinga. Kodėl taip nutiko? Nepanaudotas SPF kremas ir per ilgas buvimas saulėje. Ką reikėtų daryti kitaip? Kitą kartą pasirūpinti apsauga ir vengti per ilgo buvimo tiesioginiuose saulės spinduliuose. Tuo pačiu principu galima analizuoti kiekvieną situaciją, net jei ji iš pirmo žvilgsnio atrodo itin sudėtinga.

 

Augina asmenybę

 

Kiekviena patirtis augina. Gimdami esame visiškai bejėgiai ir neturime jokio supratimo apie supantį pasaulį, tačiau su kiekviena diena per patirtis vis labiau jį pažįstame – aplinką, žmones, taisykles, pavojus, bendravimo būdus ir kt.

 

Bėgant laikui išmokstame ne tik tinkamai naudotis šakute, vairuoti ar uždirbti pinigus, bet ir kur kas gilesnių dalykų: rūpintis, atjausti, paguosti, nustebinti, pradžiuginti, atleisti, atsiprašyti, priimti, neteisti. Daugelio šių brandžiai asmenybei būdingų savybių išmokstama per sudėtingas, neigiamas patirtis. Pavyzdžiui, atleisti dažniausiai išmokstame tik tuomet, kai esame įskaudinti, nuskriausti ar apgauti. Priimti ir neteisti gebame tik susidūrę su savo ar kitų žmonių netobulumais, klaidomis, silpnybėmis ar priklausomybėmis. Atjausti, slaugyti ar išlydėti išmokstame patyrę artimojo ligą, traumą ar netektį.

 

Galima teigti, kad žmogus, gebantis atleisti ar atjausti, yra brandesnis nei kerštingas egoistas, todėl verta pripažinti ir tas patirtis, kurios tokį žmogų suformavo. Tiesa, empatijos ir kitų bendražmogiškųjų savybių galima mokytis ir kitais būdais: skaitant knygas, bendraujant su daugiau patyrusiais žmonėmis ar net žiūrint animacinius filmus, jei kalbame apie vaiką. Tačiau tai taip pat yra patirtys, tik ne tokios ribinės.

 

Didina atsparumą

 

Ne vienas pažįstame žmogų, kurį galėtume apibūdinti kaip „gyvenimo užgrūdintą“. Dažniausiai tokį užgrūdinimą formuoja sudėtingos patirtys. Jų metu žmogus pasitikrina savo ribas, o neretai jas ir peržengia. Būtent tokiomis akimirkomis suvokiama, kad galima daugiau, ilgiau ir geriau.

 

Kiekviena tokia patirtis didina atsparumą, ugdo valią ir suteikia visapusiškos stiprybės. Tačiau psichologai pabrėžia, kad svarbu, jog neigiamos ar itin sudėtingos patirtys netaptų dominuojančios – kitaip žmogus gali palūžti. Gyvenime būtinas tam tikras balansas, kai sunkias patirtis keičia lengvesnės.

 

Teigiami įvykiai ir džiugios akimirkos suteikia optimizmo, vilties ir motyvacijos nepasiduoti. Tokiu būdu geros ir blogos patirtys viena kitą papildo. Susidūrus su sudėtinga situacija, žinojimas, kad gyvenime yra buvę šviesių akimirkų, padeda neprarasti vilties ir rasti jėgų judėti pirmyn. Skaudžios patirtys skatina labiau vertinti teigiamus dalykus, primena gyvenimo trapumą ir moko džiaugtis akimirka.

 

Sudėtingos, stresinės situacijos taip pat suteikia vertingų įžvalgų, kaip elgtis, jei panašūs įvykiai pasikartotų. Jos padeda suprasti, ką galima daryti kitaip ir ko reikėtų vengti, kad nepakliūtume į panašias keblias ar pavojingas situacijas. Pavyzdžiui, jei žmogus pateko į avariją dėl nepasirinkto saugaus greičio, tikėtina, kad ateityje jis vairuos atsakingiau.

 

Pilnatvės jausmas

 

Daugelis žmonių, patyrusių stiprių išbandymų, tampa brandesni, giliau mąstantys ir stipresni nei buvo anksčiau. Psichologai pastebi, kad po itin sudėtingų išgyvenimų neretai įvyksta reikšminga vidinė transformacija – žmogus ima aiškiau suvokti savo vertybes, gyvenimo prasmę ir tai, kas iš tiesų svarbu.

 

Tokie žmonės dažnai užmezga gilesnius ir autentiškesnius santykius, tampa atviresni, jautresni kitų išgyvenimams ir geba plačiau pažvelgti į gyvenimą. Psichologijoje šis reiškinys vadinamas potrauminiu augimu – tai teigiami asmenybės pokyčiai, kurie gali atsirasti po itin sunkių patirčių.

 

Pastebėta, kad potrauminį augimą patiria dalis karių, grįžusių iš karo zonų, buvusių karo belaisvių, žmonių, įveikusių priklausomybes, depresiją, sunkias ligas ar netektis, taip pat išgyvenusių stichines nelaimes ar kitas ekstremaliąsias situacijas. Daugelis jų pasakoja, kad po išbandymų jaučiasi tarsi gimę iš naujo – į gyvenimą ima žvelgti sąmoningiau, labiau vertina kiekvieną dieną, jaučia stipresnį ryšį su kitais žmonėmis ir gamta. Pats buvimas gyvam jiems tampa pilnatvės šaltiniu.

 

Vis dėlto pilnatvės jausmą gali suteikti ne tik sunkios, bet ir džiugios patirtys. Tam būtina gebėti jas pastebėti, vertinti ir nelaikyti savaime suprantamomis. Dažnai būtent išbandymai padeda išsiugdyti tokį dėkingumą ir gebėjimą džiaugtis tuo, kas anksčiau atrodė įprasta. Todėl ir čia svarbiausias išlieka balansas – sunkios patirtys ugdo, o šviesios leidžia atgauti jėgas, patirti džiaugsmą ir pajusti gyvenimo pilnatvę.

 

Gyventi šia diena

 

Patirtys, kurios akimirką gali atrodyti kaip nesėkmės, nelaimės ar net tragedijos, kartais suteikia itin vertingą pamoką – neatidėlioti paties gyvenimo. Neretai daugybę dalykų nukeliame „pirmadieniui“, „vasarai“, „kai turėsime daugiau pinigų“, „kai išsikraustysime į namą“, „kai užaugs vaikai“ ir pan., tačiau ne visada susimąstome, kad to laiko galime ir nesulaukti – rytojus niekam nėra pažadėtas.

 

Kai nutinka kažkas skaudaus, kartais net ne mums patiems, žmogus ima labiau suvokti gyvenimo trapumą ir poreikį vertinti akimirkas, gebėti jomis džiaugtis. Gyventi šia diena nereiškia elgtis neatsakingai su žmonėmis, darbais ar finansiniais įsipareigojimais – svarbu šio požiūrio nesupainioti su lengvabūdiškumu. Tai veikiau gebėjimas pastebėti laimę čia ir dabar, tarp visų pareigų, atsakomybių ir rūpesčių. Tai gali būti paprasti dalykai: kad šiandien šviečia saulė, kad vaikai sveiki, kad galima paskambinti mamai. Kiekviena diena suteikia daugybę priežasčių džiaugtis ir dėkoti.

 

Gyvenimas šia diena taip pat reiškia ir neatidėliojimą. Kiekvienas pažįstame žmonių, kurie metų metus kalba apie kelionę ar svajonę, bet taip ir jos neįgyvendina, nes vis kažkas sutrukdo. Tačiau susidūrus su sudėtingomis patirtimis dažnai atsiranda vidinės jėgos pagaliau imtis veiksmų, tarsi sustiprėja suvokimas „kada, jei ne dabar?“

 

Perspektyvos galia

 

Norint, kad tiek teigiamos, tiek neigiamos patirtys turėtų teigiamą poveikį, svarbu tai, kaip jas vertiname. Jei viską, kas šiek tiek nukrypsta nuo plano, neatitinka svajonių ar išmuša iš vėžių, laikysite nesėkme, ilgainiui galite ne tik nieko vertingo neišmokti, bet ir imti jaustis kaip tiesiog nesėkmingi, likimo nuskriausti žmonės.

 

Vertinant patirtis, perspektyva yra vienas svarbiausių dalykų, nes į tą patį įvykį galima pažvelgti bent iš kelių skirtingų pusių. Jei šiandien vertingos pamokos dar nematote, verta prie situacijos sugrįžti vėliau – bėgant laikui dažnai išryškėja, kaip konkretus įvykis jus, jūsų gyvenimą ar aplinkinius visgi pakeitė į gera.

 

Gebėjimas žvelgti į įvykius ilgalaikėje perspektyvoje ypač svarbus kritinėse situacijose, kai atrodo, jog nebėra išeities ir pasaulis griūva. Pavyzdžiui, netekus pajamų, tai nereiškia, kad būtina pulti į neviltį ar laikyti save nevykėliu – dažnai tai laikinas etapas. Suvokimas, kad po kelių savaičių ar mėnesių situacija gali stabilizuotis ar net pagerėti, suteikia optimizmo ir motyvacijos imtis veiksmų, o ne gailėtis savęs. Žinoma, sunkiausia yra pirmoji finansinė ar kitokia krizė, tačiau ją įveikus atsiranda patirtis ir žinojimas, kaip elgtis, kad panašios situacijos ateityje būtų trumpesnės ir mažiau paveiktų.

 

Patirtis reikia įsisąmoninti

 

Psichologai atkreipia dėmesį, kad mūsų smegenys gali užblokuoti neigiamas patirtis, todėl jų sąmoningai nebeprisimename, tačiau jų poveikis vis tiek gali pasireikšti įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, tam tikros vaikystės traumos gali lemti sudėtingesnius santykius suaugus, didesnį nerimą ar net polinkį į priklausomybes. Dėl to svarbu patirtis įsisąmoninti, permąstyti ir padaryti išvadas. Kartais šiame procese būtina profesionalų pagalba, padedanti saugiai prisiminti ir įveikti traumuojančius išgyvenimus.

 

Pasak sąmoningumo mokytojų, atidos ir vidinio darbo reikalauja visos patirtys, todėl svarbu reguliariai skirti laiko savirefleksijai: kas ir kodėl vyksta jūsų gyvenime, ko galite būti mokomi, ko dar nesuprantate, kodėl tam tikrose situacijose stringate ar nepastebite svarbių dalykų. Atsakymai į šiuos klausimus tampa vertingomis pamokomis, padedančiomis augti ir bręsti.

 

Tam, kad ugdytumėte pastabumą sau ir gyvenimui, naudingos įvairios sąmoningumą stiprinančios praktikos: kvėpavimo pratimai, meditacija, muzikos klausymas ar knygų terapija. Jei negebėsite „perskaityti“ savo patirčių, jų teikiamos naudos galite ir nepatirti.

 

Kodėl verta dėkoti už visas patirtis?

 

Kiekvieną patirtį priimant kaip dovaną, skleidžiamas dėkingumas gyvenimui, likimui ar visatai. Tai stipri emocija, turinti įvairių teigiamų pasekmių. Moksliniai tyrimai rodo, kad dėkingumas siejamas su geresne emocine savijauta ir gali skatinti serotonino, vadinamojo laimės hormono, gamybą. Įdomu tai, kad geriau pasijunta ne tik dėkojantys, bet ir tie, kuriems skirti padėkos žodžiai.

 

JAV psichologas ir knygų apie dėkingumo galią autorius Robertas Emmonsas teigia, kad kasdien praktikuojant dėkingumą, laimės jausmas gali padidėti net iki 25 %. Sąmoningai patiriant dėkingumą už tam tikras akimirkas, ypač jas užrašant, galima vėl sugrįžti prie šių išgyvenimų ir dar kartą patirti teigiamas emocijas.

 

Dėkingumas gali prisidėti ir prie geresnių darbo bei mokymosi rezultatų. Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad vadovai, kurie dažniau dėkoja darbuotojams, sulaukia daugiau iniciatyvos, geresnių rezultatų ir net didesnio produktyvumo. Panašiai ir mokykloje – nuoširdi padėka už gerai atliktą darbą gali motyvuoti mokinius stengtis ir ateityje.

 

Dėkingumas yra svarbi santykių dalis – tiek puoselėjant romantinius, tiek šeimos, draugystės ar profesinius ryšius. Padėkodami kitiems žmonėms, perduodate šilumą ir pripažinimą. Svarbu įprasti dėkoti net už mažus dalykus: už paruoštą maistą, sutvarkytą erdvę, pagalbą buityje ar rūpestį. Žodis „ačiū“ parodo, kad matote kito žmogaus pastangas ir jas vertinate. Dėkingumas svarbus ir kasdienėse socialinėse situacijose, net su nepažįstamaisiais. Kartais užtenka šypsenos ar galvos linktelėjimo, kad parodytumėte elementarų pripažinimą ir pagarbą. Tokie gestai kuria šiltesnę, draugiškesnę aplinką tiek jums patiems, tiek kitiems.

 

Autorė Laima Samulė