Daugelis pastebi, kad net trumpas pasivaikščiojimas parke ar miške padeda nusiraminti, lengviau susikaupti, pagerina nuotaiką. Tai nėra vien subjektyvus pojūtis – neuromokslų, psichologijos ir visuomenės sveikatos tyrimai vis aiškiau rodo, kad buvimas gamtoje daro išmatuojamą poveikį smegenų veiklai, streso hormonams ir emocinei savijautai.

 

Veikia raminamaiWoman,Walking,With,Dog,By,The,Lake,At,Sunset

 

Kasdien daug laiko praleidžiame uždarose erdvėse, apsupti ekranų, triukšmo ir informacijos srauto. Tai aktyvina streso reakciją: didėja kortizolio kiekis, greitėja širdies ritmas, kyla kraujospūdis, o smegenys dirba didesnio budrumo režimu. Ilgainiui toks fonas sekina organizmą ir blogina savijautą.

 

Ištirta, kad buvimas gamtoje padeda slopinti šią reakciją. 20–30 min. žaliojoje aplinkoje gali sumažinti kortizolio lygį ir kraujospūdį, sulėtinti širdies ritmą. Tai susiję ir su autonomine nervų sistema: streso metu dominuoja simpatinė sistema, o gamtoje aktyviau veikia parasimpatinė, atsakinga už poilsį ir atsigavimą. Tad žmogus jaučiasi ramesnis, lengviau kvėpuoja, atsipalaiduoja raumenys. Smegenų vaizdinimo tyrimai, atlikti MRT ir fMRT metodais, rodo, kad gamta mažina migdolinio kūno aktyvumą – šis smegenų centras svarbus baimės ir streso reakcijoms. Tuo pat metu geriau veikia prefrontalinė žievė, atsakinga už dėmesį, sprendimų priėmimą ir emocijų kontrolę. Mokslininkai taip pat pastebi, kad gamtoje smegenys pailsi nuo ištisinio dirgiklių filtravimo. Natūralūs vaizdai ir garsai nukreipia dėmesį švelniai, be pastangų, todėl lengviau atsistato protinis pajėgumas. Gamta nėra tik maloni aplinka poilsiui – ji padeda sumažinti streso poveikį ir atkurti smegenų pusiausvyrą, netgi mažina depresijos, nerimo sutrikimų riziką.

 

Padeda susikaupti

 

Ar pastebėjote, kad pasivaikščiojus gamtoje lengviau susikaupti, aiškiau mąstyti ir greičiau rasti sprendimus? Mokslininkai tai aiškina dėmesio atkūrimo teorija. Kasdien smegenys nuolat naudoja valingą dėmesį – dirbame, skaitome, sprendžiame problemas, filtruojame gausybę informacijos. Ilgainiui šie ištekliai išsenka. Gamtoje dėmesį patraukia medžių ošimas, paukščių giesmės ar vandens tėkmė, tačiau tam nereikia didelių protinių pastangų. Dėl to smegenys gali pailsėti ir atkurti gebėjimą susikaupti. Tyrimai su studentais ir biurų darbuotojais rodo, kad pasivaikščiojus žaliosiose erdvėse geriau veikia darbinė atmintis, lengviau sprendžiamos užduotys. Trumpa pertrauka gamtoje – ne laiko švaistymas, o veiksmingas būdas atgauti protinį darbingumą.

 

Skatina kūrybiškumą

 

Būti gamtoje naudinga ne tik dėmesiui, bet ir kūrybiškumui. Kai smegenys pailsi nuo nepertraukiamo informacijos srauto ir kasdienių dirgiklių, joms lengviau kurti naujas idėjas ir ieškoti nestandartinių sprendimų. Tyrimai rodo, kad pabuvę žaliosiose erdvėse žmonės geriau atlieka kūrybinio mąstymo užduotis, o jų idėjos būna originalesnės. Manoma, kad natūrali aplinka sumažina protinį nuovargį ir leidžia smegenims laisviau jungti skirtingą informaciją. Neatsitiktinai daugelis pripažįsta geriausias mintis sugalvojantys ne prie darbo stalo, o vaikščiodami parke, miške ar pajūriu.

 

Kiek laiko reikia praleisti gamtoje?

 

Gera žinia ta, kad teigiamą gamtos poveikį galima pajusti greičiau, nei daugelis įsivaizduoja. Nustatyta, kad vos 10 min. žaliojoje erdvėje gali pagerinti nuotaiką ir sumažinti įtampą, o ryškesni fiziologiniai pokyčiai – mažesnis kortizolio kiekis ir ramesnė širdies veikla – fiksuojami po 20–30 min. Ilgalaikę naudą atskleidė didelės apimties tyrimai. Įrodyta, kad žmonės, kurie gamtoje praleidžia bent 120 min. per savaitę, dažniau savo sveikatą ir emocinę savijautą vertina kaip gerą. Šios dvi valandos nebūtinai turi būti praleistos iš karto – jas galima paskirstyti per visą savaitę. Svarbiausia – reguliarumas. Net trumpi, bet dažni pasivaikščiojimai gamtoje gali tapti paprastu būdu mažinti kasdienį stresą ir palaikyti gerą psichologinę savijautą.

 

Miškas, parkas, o gal pajūris?

 

Nors didžiausią poveikį paprastai siejame su mišku, moksliniai tyrimai rodo, kad teigiamai veikia beveik visos natūralios aplinkos. Miškas padeda geriausiai atsiriboti nuo miesto triukšmo ir kasdienių dirgiklių, todėl jame žmonės dažniausiai patiria didžiausią atsipalaidavimą. Tačiau ir miesto parkai, sodai ar kitos žaliosios erdvės mažina stresą, gerina nuotaiką, padeda atgauti dėmesio koncentraciją.

Vis daugiau dėmesio sulaukia vadinamosios mėlynosios erdvės – jūros, ežerai, upės. Ištirta, kad buvimas prie vandens siejamas su geresne emocine savijauta, mažesniu nerimu ir didesniu atsipalaidavimu. Manoma, kad prie to prisideda ne tik vaizdas, bet ir ritmingi bangų ar tekančio vandens garsai, kurie padeda sumažinti protinę įtampą.

Kalnų aplinka taip pat siejama su geresne psichologine savijauta, nors mokslininkai mano, kad dalį šio poveikio lemia ne vien kraštovaizdis, bet ir didesnis fizinis aktyvumas. Vis dėlto svarbiausia išvada paprasta – didžiausią naudą suteikia ta gamtos vieta, kurioje žmogus jaučiasi gerai ir kurią gali lankyti reguliariai. Net netoliese esantis parkas ar nedidelis sodas gali būti vertingesnis nei retai aplankomas tolimas miškas.

 

Įtraukti į kasdienybę

 

Norint pajusti teigiamą gamtos poveikį, nebūtina planuoti ilgos išvykos į mišką ar kalnus. Netgi nedideli reguliarūs įpročiai padeda mažinti stresą, gerina nuotaiką ir suteikia smegenims daugiau poilsio.

 
  • Pradėti dieną trumpu pasivaikščiojimu. 20 min. ryte lauke padės lengviau įsivažiuoti į dieną.
  • Išeiti į lauką per pietų pertrauką. Bent dalį pietų laiko praleisti parke, kieme ar prie žaliosios erdvės.
  • Rinktis maršrutą per parką ar skverą. Einant į darbą ar grįžtant namo, rinktis kelią, kuriame daugiau žalumos.
  • Savaitgaliais skirti laiko ilgesniam pasivaikščiojimui. Tai gali būti žygis miške, pasivaikščiojimas prie ežero ar laikas pajūryje.
  • Dirbti ar skaityti lauke, jei tik įmanoma. Kartais užtenka persikelti į balkoną, sodą ar artimiausią parką.
  • Įsileisti daugiau augalų į namus ir darbo vietą. Nors jie nepakeičia buvimo gamtoje, padeda kurti jaukesnę ir ramesnę aplinką.
  • Planuoti laiką gamtoje iš anksto. Jei pasivaikščiojimai taps įprasta dienotvarkės dalimi, juos bus lengviau išlaikyti.
 

Svarbiausia – ne tobulumas, o reguliarumas. Kuo dažniau gamta tampa kasdienybės dalimi, tuo daugiau galimybių suteikiame sau pailsėti ir atgauti jėgas.

 

Autorė Jūratė Survilė