Žurnalistas ir keliautojas Orijus Gasanovas pasakoja, kad žiūrovai dažnai klausia, ar kelionių metu be valgymo jis dar ką nors veikia? Žiūrovų teigimu, Orijus tik valgo ir valgo… Pasak pašnekovo, būtent žmonės ir pamėtėjo idėją parašyti knygą „Orijaus kelionės. Receptai“. Joje nugulė pasakojimai iš lietuvių lankomiausių šalių ir ten atrasti receptai.

 

Processed with VSCO with c3 preset

 

Papasakokite daugiau, kaip kilo mintis parašyti knygą.

 

Metai iš metų Vilniaus knygų mugėje padedu kolegoms ir bičiuliams su jų leidiniais. Vis prieina lankytojai ir ragina mane kažką parašyti. Tokių skatinimų sulaukiu ir keliaudamas po Lietuvą, bendraudamas su sutiktais žmonėmis. Bet turiu daug darbų, laiko lieka visai mažai, o knygą parašyti yra didelis darbas. Galvojant apie tai, kokia gi galėtų būti mano knyga, viena draugė pametėjo idėją išleisti receptų knygą, juk tiek daug valgau (šypsosi). Sakau, kad vien receptai neįdomu, todėl su komanda sugalvojome kiek kitokį formatą: rašyti apie maistą, kuris keliaujant po pasaulį paliko didžiausią įspūdį, apie patiekalus, kuriuos parsivežu namo ir pats gaminuosi. Prisėsti rašyti knygą būčiau neradęs laiko, tad nusprendžiau sudėlioti ją iš mažų istorijų, kurias galiu parašyti net skrydžio metu. Iš daug tekstų ir gimė mano knyga.

 

Ar lengvai atsirinkote istorijas ir patiekalus?

 

Daug pasaulio esu apkeliavęs, bet visko sudėti į vieną knygą neįmanoma, tad teko sukurti sistemą. Knyga sudaryta iš penkių skyrių – penkių šalių, kurios, oro uostų duomenimis, yra pačios lankomiausios lietuvių: Norvegija, Turkija, Ispanija, Italija ir Vokietija. Pirmiausia pasakoju apie vietą, kur ragavau tam tikrą patiekalą, o tada pateikiamas receptas, kaip tą patiekalą pasigaminti namuose.

 

Visuomet jūsų kelionės buvo gurmaniškos ar iš pradžių keliavote studentiškai, t. y. su naminiu sumuštiniu rankoje?

 

Pirmoji mano kelionė su draugais buvo į Kiprą: labai prasti reikalai su pinigais ir kulinarija. Vyresnės bičiulės patarti vežėmės konservų, užpilamų makaronų ir net elektrinę spiralę vandeniui užvirinti, nors tuo metu jau nebuvo gūdūs laikai (juokiasi). Juokinga prisiminti pirmąją kulinarinę patirtį, nes mažai supratau. Nuėjome į gerai įvertintą restoraną ir vienas pirmųjų patiekalų, kurį teko ragauti, buvo pomidorų sriuba. Ją atnešus pradėjau garsiai piktintis, kad gavau pašildytą kečupą, nes buvau pratęs prie pomidorinės, kuri tiekiama lietuviškose valgyklose: su ryžiais, daržovių ir mėsos gabaliukais. Dabar suprantu, kad tai buvo tiesiog trinta pomidorų sriuba, o tada baisiai nepatiko.

 

Žinoma, valgėme ir pačių darytus sumuštinius, nes nežiūrėjome, kad būtų įdomu ar skanu, svarbiausia, kad pigu. Tai kvailas požiūris, nes net turint mažą biudžetą galima skaniai ir įdomiai valgyti. Netgi tie patys sumuštiniai gali būti su vietiniais kokybiškais, intriguojančių skonių ingredientais, o kaina pernelyg nesiskirti ar net būti mažesnė. Tiesiog kai neturi patirties, žiūri tik į kainą. Dabar suprantu, kad ne taip reikia vertinti maistą kelionėse, bet lig šiol nesu prabangių restoranų mėgėjas.

 

Processed with VSCO with c3 preset

 

Kodėl maistas kelionėse toks reikšmingas?

 

Maistas – vienas būdų pažinti šalį. Per maistą, įvairias valgymo vietas susipažįsti su žmonėmis, pamatai, kaip verda tikrasis gyvenimas, ypač kalbant apie egzotiškesnes Pietų Amerikos ar Afrikos šalis. Turistai vežiojami po muziejus, galerijas ir kitas būtent jiems skirtas vietas, o nuėjęs į vietinių mėgstamą valgymo vietą prisilieti prie realaus tos šalies gyvenimo, pajunti jo aromatą ir skonį. Man tai atrodo daug svarbiau, nei pažiūrėti į eksponatą muziejuje.

 

Visame pasaulyje maistas suburia žmones. Kažko gali nedominti menas, architektūra, sporto renginiai ar pliažai, bet maistas yra tema, siejanti visus žmones. Ne veltui yra tiek daug kelionių laidų, paremtų vien maistu, kur keliautojai tik valgo ir būtent per maistą atranda svetimą kraštą.

 

Pasitaikė patiekalų, kurių nevalgytumėte antrą karą?

 

Daug tokių yra, galbūt pasitaiko net kiekvienoje šalyje, nes tikrai daug valgau (šypsosi). Būtent tokie žodžiai nugulė ant galinio knygos viršelio su prierašu, jog tai yra dažniausias žiūrovų komentaras po mano laidomis.

 

Kiekvienoje kelionėje pasitaiko kažkas neskanaus. Man nepatinka glitūs, lipnūs dalykai, taip pat patiekalai, kur nesupranti, ką valgai, nes viskas sutrinta, užmaskuota. Itin nepatinka, jei patiekalas turi aitrų, nemalonų kvapą. Kartais bandau save apgauti, kad taip turi būti, ir paragauju, bet būna nemalonu, tad kartoti tikrai nesinori.

 

Daug gaminatės namuose?

 

Kai būnu Lietuvoje, kasdien gaminuosi pusryčius, o savaitgaliais pasidarau kažką rimčiau. Nelaikau savęs dideliu kulinaru, bet kai grįžtu iš šalies, kur būnu atradęs labai skanų patiekalą, visuomet noriu jį pagaminti ir duoti paragauti draugams. Knygoje surašiau tik tuos receptus, kuriuos pats nesunkiai pasigaminu, kurie yra aiškūs. Stengiausi, kad nebūtų egzotiškų, nesuprantamų patiekalų, kuriems pagaminti reikalingų produktų negalėtum lengvai įsigyti Lietuvoje.

 

Kokie patiekalai sugrąžina į vaikystę?

 

Lietiniai, manų košė ir keptuvėje keptos bulvės.

 

Processed with VSCO with c3 preset

 

Ar esate išrankus maistui, gal kokių patiekalų visiškai nemėgstate?

 

Niekada nebuvau išrankus maistui, o dėl kai kurių produktų nuomonė pasikeitė užaugus. Pavyzdžiui, labai nemėgau alyvuogių, bet dabar jas mielai valgau. Taip pat kažkurį laiką atrodė, kad nemėgstu salierų, o dabar tikrai mėgstu. Tiesa, vis dar nepatinka kepenėlės. Niekur jų neužsisakyčiau ir pats negaminčiau, bet mėgstu paštetą, kuris gaminamas iš kepenėlių (šypteli). Nuo darželio laikų nemėgstu pieniškos daržovių sriubos (piene virti kopūstai, bulvės, morkos, žirneliai) – nemalonus ir kvapas, ir skonis. Galbūt, jei paragaučiau dabar ir gamintos ne darželio valgykloje, o kavinėje ar restorane, nuomonę pakeisčiau, bet vaikystėje tikrai nepatiko.

 

Koks patiekalas, jūsų nuomone, yra pervertintas arba neįvertintas?

 

Nepatinka austrės, kurios yra brangios ir dažniausiai mėgstamos turtingų, aukštas pareigas užimančių žmonių, verslininkų ir jų žmonų. Austrės visuomet asocijuojasi su prabanga, o skonis – neypatingas, todėl įvardinčiau kaip pervertintą patiekalą. Tačiau galbūt kitaip kalbėčiau, jeigu jas mėgčiau?

 

Kalbant apie neįvertintus dalykus, man labai gaila, kad Lietuvoje nėra arbatos kultūros. Lietuviai tapo tikrais kavos mylėtojais, atidžiai renkasi pupeles iš Peru ar Argentinos, o kokybiškos arbatos nelabai yra kur atsigerti. Tėra kelios japoniškos arbatinės, kur mėgaujamasi žaliąja arbata, o aš mėgstu juodą, bet nėra kur jos paskanauti kokybiškos. Niekas Lietuvoje neišmano apie arbatas, net restoranuose siūloma prasta, iš pakelių, kai kavos tiekėjams išsirinkti skiriama itin daug dėmesio. Man, kaip arbatos mylėtojui, dėl to labai liūdna.

 

Gal galite pasidalinti patarimais, kaip keliaujant rasti autentiškų, vietinio maisto vietų?

 

Pats dažniausiai ieškau internete, taip pat visuomet pravartu paklausti taksi vairuotojų, kur jie mėgsta pietauti. Galima paklausinėti ir viešbučių darbuotojų, tačiau ne registratūroje, nes čia dažnai dirba žmonės, kurie paveikti verslininkų, ir rekomenduoja, ką reikia rekomenduoti, o ne tai, ką iš tikrųjų norėtų. Verčiau paklausti gelbėtojo, budinčio prie baseino. Mėgstu paklausinėti kelių žmonių (kuo daugiau nuomonių, tuo geriau), tada palyginti gautą informaciją su internete rastais aprašymais ir, jei restorano vardas sutampa, žinau, kad neapsiriksiu. Žinoma, daug keliaujant jau ir paties akis įgudusi, nesunkiai atpažįstu, kur galėsiu mėgautis autentišku maistu. Na, o jei keliaujate mažiau, reikia daugiau pasidomėti, kad negrįžtumėte nusivylę. Dažniausiai kulinarinės patirtys nuvilia, kai valgoma turistinėse vietose, pavyzdžiui, Barselonos pagrindinėje La Rambla gatvėje.

 

Processed with VSCO with c1 preset

 

Ką lietuviai, kalbant apie valgymo kultūrą, galėtų perimti iš kitų šalių?

 

Mane žavi pietiečių vakarienės, kai susirinkusios valgyti didelės kompanijos ne tik pasistiprina, bet ir ilgai šnekučiuojasi, juokauja. Maistas italams, ispanams, graikams yra ne tik pavalgymas, bet ir kultūrinio gyvenimo dalis. Džiaugiuosi, kad iš Vakarų šalių į Lietuvą atkeliavo vėlyvųjų pusryčių mada. Savaitgaliais didmiesčiuose šeimos ar draugų kompanijos eina drauge pavalgyti, pasibūti. Vilniuje ir Kaune, o vasarą – ir Palangoje kavinės perpildytos pusryčiautojų. Smagu matyti, kaip maistas suburia žmones.

 

Autorius Laima Samulė