Kartais reikia įsivertinti, kiek daug visko turime

LRT televizijos ir radijo laidų vedėja Gerūta Griniūtė užaugo apsupta muzikos garsų, tad nenuostabu, kad jai dažnai tenka dalyvauti įvairiuose projektuose, susijusiuose su muzika. Gerūta teisėjauja „Dainų dainelės“ laidose, aptarinėja „Eurovizijos“ dalyvius laidoje „Eurovizijos savaitė“, tinklalaidėje „Eurodiena“ ir kt. „Muzika yra žemė, iš kurios išaugau“, – sako pašnekovė.

Gerūta Griniūtė, nuotraukos autorius Edvardas Blažys.

Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias?

Nuo mažens girdėjau muziką, nes kaimynė skambino pianinu. Vėliau vaikų darželyje muzikos pamokėlėse negalėdavau atitraukti akių nuo pianinu grojančios mokytojos rankų. Man kaip stebuklas atrodė gebėjimas groti instrumentu. Su mama lankėmės klasikinės ir kitokios muzikos koncertuose ir, žinoma, kaip visi vaikai užsilipusi ant kėdės koncertuodavau giminaičiams (šypsosi). Pati tėvų paprašiau, kad man nupirktų pianiną ir leistų į muzikos mokyklą, nors dažnai būna atvirkščiai – tėvai paskatina lankyti įvairius būrelius. Buvo sudėtingesni laikai, Nepriklausomybės pradžia, bet tėvai rado galimybių ir nupirko pianiną. Iki šiol atsimenu, kaip sunkiai tėtis su bendradarbiais jį nešė į aštuntą aukštą. Kai užnešė, pasakė, kad jei negrosiu, tai išneš jį nebent dalimis (juokiasi).

Visgi dalinti pianino neprireikė…

Ne. Muzikos mokykloje gerai sekėsi, puikiai pasirodydavau įvairiuose konkursuose. Baigusi septynmetę Vilniaus muzikos mokyklą „Lyra“, svarsčiau stoti į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę mokyklą, bet mokytoja paragino bandyti jėgas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur greta vidurinio išsilavinimo įgyčiau ir stiprų meninį. Nors buvo nelengva, bet pavyko įstoti ir tie penkeri metai praėjo tiesiog fantastiškai. Tada stojau į LMTA studijuoti fortepijono specialybės, nors paskutiniuose bakalauro kursuose jau pradėjau svarstyti ir apie kitus kelius.

Kas patraukė jūsų dėmesį?

Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje puikiai sekėsi kalbos, itin žavėjo istorija ir filosofija. Galvojau pabandyti komunikacijos mokslus, bet visgi baigiau klasikinio fortepijono bakalauro studijas, o tada įstojau į VU Analitinės žurnalistikos magistrantūrą. Studijų metu atlikau praktiką LRT portale, tiesa, tada jis dar nebuvo toks išplėtotas, kaip šiandien. Greta atsirado ir radijas bei televizija. Taip prasidėjo mano aktyvus gyvenimas LRT, kuris sėkmingai tęsiasi iki šiol. Teko save išbandyti nemažai amplua, o dabar labai koncentruojuosi į kultūros aktualijų laidas, taip pat laidoje „Eurovizijos savaitė“ su kolega D. Užkuraičiu pristatome „Eurovizijos“ dalyvius, tinklalaidėje „Eurodiena“ irgi su D. Užkuraičiu ir J. Buivydu bandome prognozuoti, kas pateks į finalą, kas laimės. Dar teisėjauju „Dainų dainelėje“, vedu skirtingus renginius. Trumpai tariant, gyvenu aktyviai (šypsosi).

Kas jūsų veiklose labiausiai žavi, skatina judėti pirmyn?

Mano variklis yra žinojimas, kad tai, ką darau, yra prasminga veikla. Taip pat – galimybė sužinoti, išmokti ką nors naujo, plėsti savo kompetencijas. Žurnalistui svarbu smalsumas, domėjimasis, ieškojimas, stebėjimas, kas ir kodėl vyksta pasaulyje, gilinimasis į problemas. Pavyzdžiui, dirbdama kultūros lauke stengiuosi sekti viską, kas jame vyksta, kelti klausimus, ieškoti problemų sprendimo būdų. 2024 m. pabaigoje džiaugiausi galimybe išvykti į Taivaną ir nušviesti mūsų kamerinio orkestro gastroles. Labai patinka dirbti tai, kas įdomu ir kelia iššūkių.

Ar įdomūs darbo pasiūlymai patys jus suranda, ar aktyviai jų ieškote?

Jei nieko nedarysi, vargu ar kas pasibels į duris su pasiūlymu (šypsosi). Aktyvus domėjimasis, buvimas tarp žmonių yra labai svarbus. Be abejo, pasitaiko ir laimingų atsitiktinumų, kai kokia nors galimybė atsiranda tarsi iš dangaus. Svarbu išlikti budriam, stebėti aplinką ir pastebėti galimybes. O tada belieka pasverti ir sakyti „taip“ arba „ne“.

Kaip atrodo jūsų gyvenimas už darbo ribų? Kas svarbu kuriant asmeninius santykius?

Mokausi išlaikyti balansą, daugiau laiko skirti asmeniniam gyvenimui, laisvalaikio veikloms. Manau, jei netobulėsi asmeniniame gyvenime, negalėsi tobulėti ir profesinėje srityje. Ir vienur, ir kitur svarbus buvimas čia ir dabar. Šiandien yra tiek dirgiklių, išbalansuojančių mūsų dėmesį, kad svarbu sau priminti būti dabartinėje akimirkoje. Pavyzdžiui, kai kalbiesi su artimu žmogumi, draugais, pašnekovais, turi sutelkti dėmesį į tai, ką darai tą akimirką, būti tame veiksme pilna koja. Manau, tai veikia visose srityse.

Kur paskutinį kartą keliavote? Kokios šalys, kultūros jus labiausiai žavi?

Kelionių pastaruoju metu būta nemažai. Kalbant apie atostogas, paprastai man užtenka vieną dieną pabūti ramiai, o tada jau smalsu pažinti, patirti, atrasti. Matyt, taip ragina aktyvi prigimtis. Patinka atrasti naujas vietas, pažinti kitas kultūras. Jei noriu šiek tiek pailsėti, traukia Pietų Europa – Italija, Prancūzija. Bet labai įdomu buvo su geriausia drauge pakeliauti po Šri Lanką, patiko ir Taivanas: abiejose kelionėse turėjau galimybę pažinti visai kitą kultūrą.

Paskutinė kelionė buvo su geriausia drauge į Egiptą. Sausį savaitei vykome į labai gražią vietą, kur nardėme, žvejojome ir kitaip aktyviai leidome laiką. Prablaškantis, nuo visko atplėšiantis malonus poilsis. Kita vertus, malonu atrasti nepažintas vietas ir Lietuvoje. Dažnas blaškomės po pasaulį, o savo šalies nelabai pažįstame. Džiaugiuosi, kad kolega ir bičiulis, radijo laidos „Už Vilniaus“ vedėjas Edvardas Kubilius kartais pasiima į savo keliones po Lietuvą, nes kai kuriuose miesteliuose nesu buvusi. Visada įdomu keliauti ir pamatyti naujų dalykų.

Kiek jūsų gyvenime yra planavimo, o kiek erdvės lieka spontaniškumui?

Spontaniškumas svarbus, bet be planavimo sunkiai pavyktų visavertiškai dėlioti gyvenimo dėlionę, susitvarkyti su darbinėmis užduotimis. Tikrai nemažai planuoju, bet stengiuosi palikti vietos spontaniškumui ir improvizacijai – tai dovanoja netikėtų patirčių. Pavyzdžiui, būdama santykiuose turėjau keletą spontaniškų kelionių, o dabar, kurdama gyvenimą iš naujo, jaučiuosi laisvesnė priimti sprendimus ir galiu leistis į spontaniškumą tiek, kiek noriu.

Kaip sekasi puoselėti santykį su savimi? Kodėl tai svarbu?

Turbūt visą gyvenimą ieškome to tikrojo santykio su savimi. Kol jis nėra iki galo geras, sunku ir su aplinkiniais kurti prasmingus santykius. Ieškoti santykio su savimi – nelengvas darbas, nes daugelis esame įpratinti pateisinti kitų lūkesčius ir kartais nubraukti savo poreikius. Mokausi ieškoti balanso. Man patinka pasitelkti skrydžio pavyzdį: lėktuve, nelaimės atveju, deguonies kaukę pirmiausia reikia užsidėti sau, nes tik tada galėsi padėti ir kitam. Kai buvau nedidelė, nesuprasdavau kodėl, bet dabar žinau, kad neturėdamas asmeninės pilnatvės mažai galėsi duoti kitam.

Kas labiausiai jus išmuša iš vėžių, o kas padeda nurimti, įsižeminti?

Nėra lengva mane išmušti iš vėžių (šypsosi). Bet kas tikrai stebina blogąja prasme – tai ciniškumas, abejingumas, pavyzdžiui, kvestionavimas, ar verta remti besiginančią Ukrainą, padėti bėdos ištiktam žmogui. Regis, turėtų būti savaime suprantami dalykai, bet ne visiems.

Įsižeminti padeda vertybinio paveikslo susidėliojimas, asmeninės atsakomybės suvokimas. Imkime kad ir paprasčiausius veiksmus – atliekų rūšiavimą. Kitas žmogus gal nerūšiuoja, nes galvoja, kad jo veiksmai neturi prasmės – juk daug žmonių nerūšiuoja. Bet man atrodo, kad kiekvienas turime pradėti nuo savęs ir kreipti žvilgsnį, veiksmus į didesnį paveikslą. Kiekvienas dalykas prasideda nuo mūsų pačių požiūrio. Jei žmonės pilietiški, jautrūs aplinkai, žinantys, kokios ateities nori sau, savo valstybei, tuomet maži žingsneliai ir kiekvieno prisiimama atsakomybė gali kurti didelius ir gražius dalykus. Tada ir valstybės ateitis graži.

Apie ką svajojate? Ko trūksta iki visiškos laimės, jei tokia egzistuoja?

Visi laimę įsivaizduojame skirtingai. Kartais vaikomės tuščių dalykų, pamiršdami pasižiūrėti į tai, ką turime, ir būti už tai dėkingi. Tai nereiškia, kad reikia nieko nebesiekti, bet kartais įsivertinimas to, ką jau turi, gali tapti paspirtimi naujiems siekiams, kūrybai. Mes Lietuvoje tikrai daug turime, nors kartais ir atrodo, kad ir tas galėtų būti geriau, ir ten kažko dar trūksta… Visgi šiandien turime visas galimybes mokytis, augti kultūriškai, kurti, siekti svajonių, turime taikų dangų virš galvos. O tai jau itin daug. Ko gero, svarbiausia yra atrasti balansą tarp suvokimo, kad jau esi laiminga, ir naujų svajonių siekimo.

Autorė Laima Samulė