Skelbiama, kad gatvių švara pasiekė kritinį tašką, o situacija yra blogiausia per paskutinius 20 metų. Krizę lemia didžiulis vienkartinių pakuočių nuo maisto ir gėrimų kiekis bei apkarpyti tvarką palaikančių tarnybų biudžetai.

 

Ekonomikos augimo pasekmėsPlastic,Trash,Cans,And,Baskets.,A,Full,Garbage,Bin,And

 

Daugiau nei pusė pasaulio gyventojų – 4,4 mlrd. – koncentruojasi miestuose. Remiantis Jungtinių Tautų prognozėmis, iki 2050 m. šis kiekis padidės iki dviejų trečdalių. Milžiniška progresija kylanti urbanizacijos kreivė kelia didelį susirūpinimą dėl atliekų pertekliaus: nuo buitinių šiukšlių iki nuotekų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų. „Mes, kaip visuomenė, esame linkę ignoruoti nemalonius padarinius, kuriuos paliekame planetai po savęs“, – sako aplinkosaugos ekspertas dr. Mingzhenas Lu iš Niujorko universiteto.

 

Mokslininkai įvertino daugiau kaip 1000 skirtingų miestų ir nustatė taršos tendencijas. Aiški priklausomybė – kuo daugiau žmonių, tuo daugiau šiukšlių, tačiau tyrimas atskleidė ryškius atliekų susidarymo skirtumus plečiantis urbanizacijai. Kietųjų šiukšlių skalė yra tiesinė, nes susieta su individualiu vartojimu, didėja kartu su gyventojų skaičiumi. Nuotekų skalė kinta greičiau nei linijiniu greičiu, o išmetamų dujinių teršalų skalė – lėčiau. Tai reiškia, jeigu miestas padvigubėja, šiltnamio efektą sukeliančių medžiagų emisija didėja mažiau nei dvigubai, palyginti su gyventojų skaičiaus augimu. Didesni miestai efektyviau naudoja energiją, bet netaupo vandens.

 

Amerikiečių analizė atskleidė, kad miestuose, kuriuose BVP vienam gyventojui yra didesnis, susidaro daugiau atliekų. Tai patvirtina stiprų ryšį tarp taršos lygio ir ekonomikos augimo. Nuo šiukšlių neišsivaduoja ne tik megapoliai, talpinantys milijonus nuolatinių gyventojų ir dar tiek pat atvykstančių turistų, bet ir kiti miestai. Spėjama, kad 35 % teritorijų nešvaros lygis jau nepriimtinas.

 

Perpildytos viešos šiukšliadėžės ir buitiniai atliekų konteineriai – ėdesio šaltinis laukiniams gyvūnams. Jeigu pavyksta kontroliuoti benamių šunų ir kačių populiaciją, maisto atliekų ieško varnos, žuvėdros, voverės, meškėnai. Didžiausia problema – ištraukia šiukšles iš neuždengtų talpyklų ir išmėto gatvėse. Tyrimai atskleidžia, kad nešvari aplinka didina infekcinių ligų plitimo, kenkėjų, ypač, graužikų, riziką. Maža to, neigiamai veikia žmonių psichinę sveikatą ir blogina pasitenkinimą gyvenimu.

 

Kai kurie didmiesčiai jau įgyvendina tvarumo koncepciją. Prieš 20 metų San Fransiskas pasiekė ilgalaikį nulinio atliekų kiekio tikslą didindamas perdirbimą ir kompostavimą bei mažindamas sąvartynuose kaupiamų šiukšlių kiekį. Seulas laikosi panašaus požiūrio ir perdirba beveik visas maisto atliekas.

 

Šiukšlintojai rekordininkai

 

Remiantis Toronto universiteto (Kanada) mokslininkų tyrimu, Niujorkas yra didžiausias planetos miestas – teršėjas. Sunaudoja daugiausia energijos (kas 1,5 dienos reikia vieno naftos supertanklaivio ekvivalento), išmeta daugiausia šiukšlių (33 mln. tonų per metus) ir sunaudoja daugiausia vandens. Pagal atliekų kiekį, antra po Niujorko – Meksikos sostinė Meksikas. Per metus išmeta 12 mln. tonų atliekų. Trečias pagal susidarančių šiukšlių kiekį – Tokijas. Nors Japonijos sostinėje gyvena 50 % daugiau žmonių nei Meksike, atliekų perdirbimą kontroliuoja efektyviau. Kadangi saloje riboti žemės ištekliai, vengia kurti didžiulius sąvartynus, kruopščiai rūšiuoja ir iškart nukreipia į antrinį panaudojimą.

 

Pasaulio išteklių instituto duomenimis, Naujoji Zelandija kasdien sukaupia daugiausia šiukšlių (3,68 kg vienam gyventojui) tarp visų išsivysčiusių šalių. Po to seka Airija, Norvegija, Šveicarija ir JAV. Tačiau duomenys neatspindi perdirbimo masto. Štai Norvegijoje sėkmingai įdiegta atliekų utilizacijos sistema, o Airijoje perdirbimo rodikliai – mažesni nei likusioje Europoje. Nors Dubliną galima vadinti vienu didžiausiu Europos šiukšlintoju, išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis vis dar perpus mažesnis nei JAV ar Australijos didmiesčių.

 

Valstybių reitinge pagal susidarančių šiukšlių kiekį pirmauja JAV. Per dieną vienas gyventojas išmeta 2,58 kg. Tai gerokai daugiau nei daugelyje kitų išsivysčiusių šalių, tokių kaip Japonija (1,71 kg), Jungtinė Karalystė (1,79 kg), Prancūzija (1,92 kg). Kinijoje sąvartynai auga dvigubai greičiau nei populiacija. Per dieną gaunama vidutiniškai 1,12 kg šiukšlių vienam gyventojui, ir tai 10 % daugiau nei Australijoje, nors BVP vienam gyventojui kone šešis kartus mažesnis. Kinijoje situacija tokia bloga, kad namų ūkiai apmokestinami papildomai, jei kasdien išmeta daugiau kaip 1 kg atliekų.

 

Trečiojo pasaulio šalyse šiukšlių susidaro mažiau, nes žemesni vartojimo rodikliai. Tačiau aplinka užteršta dėl kitos problemos – blogos ar iš viso nesukurtos išvežimo sistemos. Skurdžiausi miestai, tokie kaip Manila (Filipinai) ir Port o Prensas (Haitis), neturi šiukšlių rinkimo infrastruktūros. Atliekos metamos į upes, kanalus ir gatves, o rezultatas – antisanitarinis chaosas. Šiukšlėmis perkrauti miestai, kurie sparčiai vystosi ekonomiškai, pavyzdžiui, Bengalūras ir Delis Indijoje. Mumbajus yra trečias pagal taršą Indijos didmiestis. Jame gyvena daugiau kaip 18 mln. žmonių, per dieną susidaro 11 tūkst. tonų šiukšlių. Gyventojai jas degina tiesiog kiemuose, todėl prisideda prie oro taršos. Didžiausia atliekų dalis kaupiama milžiniškame atvirame sąvartyne.

 

Net turtingiems miestams sunku susidoroti su šiukšlių gausa. Honkongas skelbia, jog trūksta vietų sąvartynuose. Prieš 10 metų su panašiomis problemomis susidūrė Singapūras, tačiau vėliau ėmė deginti atliekas energijos jėgainėse ir dabar tik 2 % lieka sąvartynuose. Tačiau praktika neapsiėjo be padarinių – padidėjo oro tarša anglies dioksidu ir kietosiomis dalelėmis. Kairas pradėjo įdomų projektą šerti maisto atliekomis kiaules, tačiau vėliau idėją sukritikavo musulmonų bendruomenė.

 

Užburtas ratas

 

Vieni žmonės nemato problemos numetę ant žemės vienkartinį puodelį nuo kavos, kiti siekia estetiškos aplinkos ir periodiškai švarina bent gyvenamojo rajono teritoriją. Tačiau šiukšlinimo problema paliečia visus.

 

Ekologinę katastrofą gatvėse lemia tiek valdžios neveiksnumas, tiek netikę gyventojų įpročiai. Gamtosaugos aktyvistai įsitikinę, jog situacija pasikeistų, jei viešose erdvėse netrūktų dažnai ištuštinamų šiukšliadėžių. Kiti reikalauja įrengti stebėjimo kameras ir fiksuoti miesto tvarkos pažeidimus. Nemažai užmiesčių gyventojų, perpildę nuosavus konteinerius, veža atliekų maišus į miestą, pavyzdžiui, lydėdami vaikus į ugdymo įstaigas, ir išmeta šiukšles į daugiabučių kiemuose įrengtus konteinerius, kurių turinys taip pat veržiasi per viršų. Užmiesčiuose, ypač apleistuose sklypuose, statybvietėse, pamiškėse, greitai susikuria nelegalūs sąvartynai. Pažeidėjų tramdymas primena kovą su vėjo malūnais. Iš esmės namuose sukaupiama per daug šiukšlių dėl perteklinio vartojimo.

 

Šiukšliadėžių trūkumo mastą pagrindžia skaičiai. Londone 2,9 km2 plote įrengtos 46 viešos talpyklos: apie 15 šiukšliadėžių viename km2. JAV situacija – kitokia. Los Andžele iš viso priskaičiuota daugiau kaip 6000 šiukšliadėžių, tačiau, atsižvelgiant į plotą, viename km2 yra tik viena vieša talpa. Seule situacija tarpinė – viename km2 įrengta 11 šiukšliadėžių, bet to per mažai.

 

Šiukšliadėžių įrengimą viešose vietose komplikuoja skundai. Viena vertus, valdžia stengiasi pagerinti miesto veidą ir sumažinti šiukšlių kiekį gatvėse, todėl įrenginėja vietas, kur galima mesti vienkartines pakuotes, cigaretes ir pan. Kita vertus, vietiniai gyventojai ir smulkieji verslininkai (parduotuvių, kavinių, restoranų, grožio salonų savininkai, įsikūrę pirmuose pastatų aukštuose) protestuoja prieš viešas šiukšliadėžes, nes jos greitai persipildo, apstatomos maišais su buitinėmis atliekomis ir tampa mažais sąvartynais. Jie ne tik nepuošia aplinkos, bet ir skleidžia smarvę, pritraukia vabzdžių, graužikų, laukinių gyvūnų, net benamių žmonių.

 

Egzistuoja ir saugumo problema. Londonas, Tokijas, Bostonas – miestai, kuriuose buvo terorizmo atvejų, kai sprogmenų įdėta į viešas šiukšlių dėžes. Po tragedijos valdžia pašalino talpas dėl atsargumo ir prevencijos, tačiau nukentėjo pėsčiųjų patogumas ir gatvių švara. Per pastaruosius kelerius metus miestai ieško būdų, kaip patenkinti visas puses: įrengti daugiau šiukšliadėžių praeiviams ir užtikrinti jų valymą, kad rajonai būtų švarūs ir saugūs. Sukurtos išmaniosios šiukšliadėžės, kurios atpažįsta konkrečias atliekas, presuoja ir gali sutalpinti iki 8 kartų daugiau nei standartinės.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė