Artėjant vienai gražiausių vasaros švenčių – abiturientų išleistuvėms, komunikacijos specialistas ir visuomenininkas Saugirdas Vaitulionis jau antrus metus ėmėsi unikalios iniciatyvos: padėti finansiškai tiems dvyliktokams, kurių šeimos neišgali išleisti į šventę. „Praėjusiais metais į šventę išruošėme 27 jaunuolius, šiemet šį skaičių tikiuosi padvigubinti“, – sako idėjos autorius.

 
Saugirdas Vaitulionis _0025 _foto Karolis Jautakis _rgb

Saugirdas Vaitulionis, Karolio Jautakio nuotrauka.

Saugirdai, kaip kilo mintis padėti abiturientams dalyvauti jų išleistuvėse?

 

Praėjusiais metais, panašiu laikotarpiu, eidamas gatve nugirdau, kaip dvi mamos kalbėjosi apie išleistuvių kainas ir viena iš jų apgailestavo, kad jos dukra šventėje dalyvauti negalės dėl per didelės finansinės naštos šeimai. Be galo liūdnai nuskambėjo žodžiai, kad mergaitė susitaikiusi su ta mintimi ir supranta, jog išleistuvių neturės. Labai paveikė tas nugirstas pokalbis, susimąsčiau, kad iš tiesų išleistuvės, paskutiniai skambučiai daug kainuoja: juk neužtenka batelių ar suknelės, dar yra įvairių rinkliavų, todėl net vidutines pajamas gaunančiai šeimai susidaro solidi suma. O jei šeimos pajamos mažesnės? Šia tema pasikalbėjau su pažįstamais pedagogais, mokinių tėvais ir sužinojau, kad tikrai nemažai abiturientų neina į išleistuves, nes jų šeimos negali sau to leisti – vaikai pabūna oficialioje renginio dalyje mokykloje ir tiek žinių. Mano galva, išleistuvės – viena svarbesnių švenčių jauno žmogaus gyvenime, didelio svarbaus etapo užbaigimas, suaugusio žmogaus pradžia. Taip gimė iniciatyva, kuri parodė, kad Lietuvoje daug jaunuolių, kuriems reikalinga pagalba.

 

Ar stebina skaičiai – tiek jaunuolių, kuriems reikia pagalbos, tiek jiems padėti norinčių geradarių?

 

Pernai išleistuvėms ir paskutiniam skambučiui (kai kurios mokyklos nerengia išleistuvių) suruošėme 27 jaunuolius. Galima sakyti, visą klasę. Šiemet jau esame pasirūpinę beveik penkiomis dešimtimis ir tikiu, kad iki mokslo metų pabaigos šis skaičius dar išaugs. Šioje situacijoje mane džiugina, kad turime daugiau norinčių padėti negu jaunuolių, kuriems reikia pagalbos. Dar labiau džiugina tai, kad mano iniciatyva nuvilnijo per visą Lietuvą ir ją savarankiškai ėmėsi įgyvendinti seniūnijų darbuotojai, mokyklų bendruomenės, tėvų komitetai. Tai arčiausiai vaikų esantys žmonės, kurie žino, kam reikalinga pagalba ir gali jos paprašyti diskretiškai, juk jaunam žmogui pačiam kreiptis pagalbos itin sunku, galbūt net nejauku ir gėda. Nei pernai, nei šiemet nesame gavę nė vienos istorijos iš paties jaunuolio – rašo mokytojai, klasiokai (kas yra nuostabu), kaimynai, miestelių seniūnės, bendraklasių tėvai. Turime tikrai neabejingą visuomenę, kuri mato, kada reikia pagalbos. Tai labai džiugina. Gyvename neabejingų ir nuostabių žmonių šalyje.

 

Ar galėtumėte pasidalinti keliomis įsiminusiomis abiturientų istorijomis?

 

Skaitant ne vieną istoriją tikrai gerklėje strigo gumulas. Kai kurios istorijos išties tragiškos, ne kartą jas skaitydamas ašarą nubraukęs ir aš, ir mano padėjėja Aistė, kuri antrus metus prie šios iniciatyvos dirba net su pertraukomis, nes tiesiog per jautru. Viena labiausiai sukrėtusių – pernykštė istorija: jaunuolio tėtis mirė, o po kurio laiko iš gyvenimo pasitraukė ir mama… Kita istorija vaikinuko, kurio šeimoje penki vaikai ir tik vienas iš tėvų. Dvyliktokas keliasi paryčiais, apeina ūkį, sužiūri jaunesnius vaikus ir keliauja į mokyklą, po pamokų vėl dirba ūkyje. Panašių istorijų – ne viena. Stengiuosi asmeniškai susisiekti su visais istorijų herojais ir pasikalbėti. Kalbamės ir suprantu, kad dalis jų tiesiog susitaikę su savo gyvenimu, turimomis galimybėmis ir nesitiki, jog kažkas iš šalies norėtų padėti. Jūs neįsivaizduojate, kokie jie būna laimingi, kai pasakome, kad padėsime, kad turės galimybę eiti į išleistuves.

 

Kodėl svarbu dalyvauti išleistuvėse, juk skeptikai pasakytų „tai tik viena diena, visas gyvenimas prieš akis, bus tų švenčių“?

 

Kaip minėjau, išleistuvės jaunam žmogui – svarbaus gyvenimo etapo užbaigimas. Juk tie jaunuoliai į išleistuves neina ne dėl to, kad prastai mokėsi, neišlaikė egzaminų ar kažką prisidirbo. Jie neina, nes ištiko gyvenimas – tėvai neturi pinigų. Klasiokai linksminasi, švenčia, o jie lieka užribyje. Tai skaudi patirtis, kuri įsimena visam gyvenimui. Dauguma mūsų iniciatyvos geradarių – būtent tie žmonės, kurie patys dėl panašių priežasčių negalėjo dalyvauti savo išleistuvėse ir supranta, kaip tai skaudu. Dabar, tvirtai stovėdami ant žemės, jie nori padėti kitiems. „Saugirdai, aš būtent dėl tos pačios priežasties negalėjau dalyvauti išleistuvėse“ – daugybė laiškų prasideda taip. Tie nuostabūs žmonės patyrė tai ir nori padėti jaunuoliams.

 

Skeptikai gali neigti ne tik išleistuvių svarbą, bet ir pasirinkimą jaunuolius suruošti naujais drabužiais, juk „galima pasisiūti, nusipirkti padėvėtus ar kt.“ Tačiau dauguma tų jaunų žmonių, kuriems padedame, per visą gyvenimą nėra turėję naujo rūbo. Tai būna pirma suknelė, pirmas kostiumas, kurį jis vilki pirmasis, ir tai ypatingas jausmas, kurį norime ir galime suteikti. Man ne viena mergina rašė, kad tai pirmas naujas rūbas per jos 18 metų.

 

Jei atvirai, ką manote apie išleistuvių pompastiką ir kainas?

 

Miestų, ypač prestižinių mokyklų, išleistuvių kainos, kur sumos siekia kelis šimtus eurų – šokiruoja. Kita vertus, tokios tradicijos. Žinoma, galima stovėti ir aikčioti, kad ir to nereikia, ir tas gali būti kukliau, bet tai nieko nekeičia. Čia kaip su Kalėdomis – ar tikrai reikia tų patiekalais nuklotų stalų? Galbūt nereikia, bet visi taip darome, nes tokios tradicijos. Išleistuvės visuomet buvo didžiulė šventė ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams. Tam tikros detalės šiandien pakitusios, bet esmė lieka ta pati – tai didelė šventė jauniems žmonėms, kurią norisi ypatingai paminėti, todėl sumos didelės, ypač jei šeima gyvena kukliau. Visgi šventės pobūdis priklauso nuo daugumos mokykloje: jei dauguma mokinių klasėje yra iš vidutines ir aukštesnes pajamas turinčių šeimų, jie nubalsuoja, kur vyks šventė, kiek reikia prisidėti pramogoms, vaišėms, programai, dovanoms ir kt. Į kukliau gyvenančių šeimų vaikus neatsižvelgiama, nes jie mažuma, tad lieka nuryti gumulą ir konstatuoti faktą, kad į vakarinę šventės dalį neis. Tiesa, džiugu, kad pasitaiko klasių, kur tėvų komitetas susitaria padengti išlaidas to vaiko, kurio šeima sunkiau verčiasi.

 

Kokios buvo jūsų išleistuvės? Su kokiomis emocijomis prisimenate mokyklą?

   

Mano išleistuvės buvo tradicinės, su saulės pasitikimu (juokiasi). Mokykloje man nuskilo, nes ir mokytojai buvo geri, ir klasiokai draugiški, na, o pats buvau labai tylus. Tikrai ne toks parėkaujantis, kaip dabar (juokiasi). Nors nieko blogo apie mokyklos laikus pasakyti negaliu, siaubingos nostalgijos jiems irgi nejaučiu. Nesu iš tų žmonių, kurie sako, kad geriausi gyvenimo metai prabėgo mokykloje. Jei tau 44 metai ir geriausia, kas įvyko gyvenime, buvo chemijos ar fizikos pamoka, tai man tavęs labai gaila, nes gyvenimas tikrai nepaėjo.

 

Kokie mokytojai jums įsiminė labiausiai?

 

Apie mano mokytojus yra vienas įdomus faktas. Pradinių klasių mokytoja Marytė mokė ir mano mamą pradinėse klasėse. Žodžiu, keliavo karta iš kartos (šypsosi). Ko gero, tai ir buvo įsimintiniausia mokytoja.

 

Pagal amžių jau esame ta karta, kuri gali pakomentuoti šiuolaikinį jaunimą. Koks jis jūsų akimis?

 

Manau, labai priklauso, iš kurios barikadų pusės žiūrėsi (šypteli). Jei iš mokytojų pusės – tai dieve, dieve. Mes tikrai labiau gerbėme mokytojus, daugiau jų klausėme. Žinojome, kad yra pagarba ir pareigos, ne tik teisės. Šiandien dažnai girdžiu, kad jaunimas turi daug teisų, o pareigos eina kažkaip paskui – „ką spėsim, tą spėsim“. Kadangi dirbu su daug jaunų žmonių, jau ne vienerius metus sakau, kad ir pats pasigendu atsakomybės, suopračio, kad yra ir pareigos, ne tik teisės.

 

Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms mokyklos baigimo proga?

 

Viskas dar prieš akis ir dabar tas laikas, kai patys galite kloti pamatus tokiam gyvenimui, kokio norite. Viskas jūsų rankose. Aš pats esu iš paprastos šeimos, tėvai negalėjo man ant lėkštutės padėti buto, mašinos ir kt. Mano tėvai gyveno Panevėžyje, tad negalėjo padėti ir jokiomis pažintimis. Viską teko pačiam pasidaryti: baigti mokslus, susirasti darbus, užsidirbti, susikurti karjerą. Todėl drąsiai sakau: vaikai mieli, viską galite pasidaryti patys, tik reikia daug dirbti, nes be darbo šiame gyvenime niekas nepasidaro.

 

Autorė Laima Samulė