LRT transliuojamoje nacionalinėje atrankoje „Eurovizija.LT“ varžysis net 40 atlikėjų, kurių pasirodymus vertins žiūrovai ir komisija. Kelerius metus komisijoje dirbanti dainininkė Ieva Narkutė pasakoja, kad šis amplua jai tapo diplomatijos ir konstruktyvumo mankšta. Tiesa, šiųmetis projektas – kiek kitoks.

 
Ieva Narkutė, Martyno Vitėno nuotrauka.

Ieva Narkutė, Martyno Vitėno nuotrauka.

 

AR lengva vertinti kitus muzikantus?

 

Nei lengva, nei sunku, o šiemet mes tylime, kaip vandens į burną prisisėmę. Tik pamojuojame į kameras ir surašome balus, nieko nekomentuodami. Tai didelis pokytis, lyginant su ankstesnių metų atrankomis. Keista, kai ruošiantis filmavimui nebereikia nei diplomatijos raumens treniruoti, nei liežuvio aštrinti (šypsosi). Tam tikra prasme lengviau, kai nereikia kritikuoti, tačiau mažiau ir intrigos, įdomumo. Anksčiau turėdavau užduotį, kaip pasakyti savo nuomonę kitam žmogui pagarbiai, gražiai, konstruktyviai. Tai buvo gera mankšta, nes šie įgūdžiai persikelia į asmeninę ir profesinę sritį, juk nuolat turi bendrauti su žmonėmis, kalbėti į temą, nežeminti kitų. Ypač būdavo įdomu paklausyti, ką pasakys kolegos, jei pasirodyme yra kabliukų, už ką pagrūmoti ir pakritikuoti. Dabar diplomatiją ir konstruktyvumą reikės mankštinti kitur, ne nacionalinėje transliuotojoje (šypteli).

 

AR pati norėtumėte atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“?

 

Ne, nenorėčiau. Jei būčiau norėjusi, mes jau vis tai būtume žinoję ir pamatę. Nesu konkursinė atlikėja, tai apie save nujaučiau seniai, turėjau ir progų įsitikinti. Nesu lengvai prisitaikanti, keičianti veidus, universali. Man atrodo, kad konkursams reikia lankstesnių atlikėjų, kurie geba atliepti nustatytas žaidimo taisykles. O aš mėgstu pati jas nusibrėžti. Tiesa, man įdomu stebėti iš šalies, kaip varžosi kiti atlikėjai. Stebiu, seku, ir dirbu, bet pačiai stovėti scenoje ir laukti balų nesinori. O gal ir bijau (juokiasi).

 

KADA artimiausiu metu pamatysime jus scenoje?

 

Šv. Valentino dienai ruošiame gražų, jautrų, intymų akustinį koncertą, kuris vyks Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, vasario 14 d. 20 val.

 

KAS įkvepia kūrybai?

 

Gyvenimas ir žmonės. Man patinka stebėti žmones: ką jie daro, ko nedaro, ką sako, ko nesako, apie ką svajoja, ko nori, kaip bando to siekti. Nuo paauglystės patiko stebėti ir klausytis žmonių, vėliau baigiau psichologijos studijas. Žmonių (ne)bendravimo, (ne)kalbėjimo temos visuomet buvo ir yra labai įdomios.

 

KAM pirmajam parodote naujas dainas?

 

Dažniausiai parodau tik komandai, su kuria dirbu, nes esu ne kartą pastebėjusi, kad parodžiusi artimam, brangiam žmogui mano reakcija į tai, kaip jis reaguoja į mano kūrinį, būdavo labai jautri. Su pirma kūrinio versija bėda ta, kad turi daugiau įsivaizduoti, kaip skambės baigta daina, o tai gali išgirsti tik su muzika dirbantys žmonės. Pirmąją demo versiją mes vadiname žuvimi – plika, ką tik ištraukta iš vandens. Ją tikslingiausia rodyti žmonėms, kurie prie tos versijos dirbs kartu su manimi studijoje ir padės dainą išnešti į pasaulį.

 

KAIP sekasi derinti darbus su mamos pareigomis?

 

Gerai, ačiū (juokiasi). Vaikus auginu ne viena, todėl viską pasidarome. Ir kuo toliau, tuo geriau įsivažiuojame į komandinį darbą. Praktika, praktika, praktika.

 

KOKIAS spalvas jumyse atskleidė motinystė?

 

Jaučiu, kad tos spalvos buvo pažįstamos ir iki vaikų, bet niekada nežinojau, kad jų intensyvumas gali taip išaugti. Net nenujaučiau. Viskas, ką jaučiau iki vaikų, atrodo kaip iš „Hiperbolės“ dainos – „tik aidas tolimo griaustinio“… O tą tikrąjį griaustinį išgirdau ir pajutau visu kūnu, siela, protu ir širdimi, kai atsirado vaikai. Atrodo, lyg ir buvo meilė, liūdesys, baimė, skausmas, džiaugsmas, nerimas, bet tai, kokie jie visi pasidaro, kai į pasaulį ateina vaikai – nesulyginami dalykai. Niekada, niekada taip nesi bijojęs ir nebijosi, kaip dėl savo vaikų, ypač tokiame pasaulyje, kur gyvename dabar. Nežinau, ar pasaulis tapo baisesnis, ar pasiekus brandą jauti atsakomybę, į kokį pasaulį kvieti kitas sielas ir gyvybes. Nori pasikviesti į pasaulį, kuris turi prasmę, o dabartiniame pasaulyje prasmės ir paaiškinimo, kodėl vyksta kai kurie dalykai, sunku surasti.

 

KOKIE dalykai jums svarbiausi santykyje su artimais žmonėmis?

 

Man atrodo, svarbiausia yra pagarba ir konstruktyvumas, kalbėjimas į temą. Visai kaip „Eurovizijoje“ (šypsosi). Artimuose santykiuose esame dar labiau linkę nuslysti į perdėtus asmeniškumus, nuoskaudų kedenimą. Lemiamu momentu reikia nereikia ištraukiame iš spintos ar iš po kilimėlio ką sušlavėme ir kertame. Todėl artimuose santykiuose vertinu kalbėjimą į temą, nesimėgavimą niekur nevedančiais emociniais purslais. Nenoriu kitų ar savęs paversti robotais, visi esame emocionalūs, jautrūs žmonės, tačiau sprendžiant rimtus klausimus ar konfliktinėse situacijose svarbu, kad žmogus tiksliai bendrautų, aiškiai reikštų mintis.

 

KOKIAS savybes norėtumėte savyje pakeisti ar išsiugdyti?

 

Ko gero, prieš 15 metų į šį klausimą būčiau galėjusi atsakyti netrumpu savybių sąrašu, bet dabar esu tokiame gyvenimo etape, kur gana neblogai save pažįstu ir žinau, kas įmanoma, o kas nebepasiekiama, kalbant apie asmeninę raidą. Galėčiau sakyti, kad noriu būti drąsesnė ir daugiau keliauti, bet jei baisiai reikėtų daugiau keliauti, tai ir keliaučiau (juokiasi). Ką nori ugdyti – tą ir ugdai. Ką laistai – tas ir auga. Aš laistau daug dalykų: kūrybą, šeimą, save (įvairiais aspektais). Jei viskas klestės, to daržo ir lysvių, kurias dabar prižiūriu, man daugiau nei gana. O naujų lysvių, manau, šiuo metu neaprėpčiau.

 

KOKIUS dalykus būtumėte geriau sužinojusi ar išmokusi anksčiau?

 

Tikiu, kad viskas įvyksta savo laiku. Net jei kartais atrodo, kad būtų buvę taupiau ar greičiau apsisukti, manau, svarbus ne tik pats sužinojimo faktas, bet ir tos informacijos priėmimo gylis. Turi susiklostyti taip, kaip susiklosto, jog iš tikrųjų išgirstum reikiamą pamoką ir toliau neštumeisi ją su savimi, o svarbiausia – kad išmoktus dalykus taikytum gyvenime. Sužinoti nepakanka, svarbu, ką su tomis žiniomis darai, ar jos pasitarnauja pačiam ir aplinkiniams. Sužinojimas ne laiku yra tas pats, kaip per anksti skaityti sudėtingą knygą: tekstą perskaitysi, galbūt įsiminsi fabulą, bet nepaimsi iš knygos tos jėgos, kurią ji galėjo duoti, jei būtum skaitęs tada, kai knyga atitiko tavo brandą. Viskam savas laikas, vieta ir aplinkybės.

 

KOKIĄ knygą rekomenduotumėte perskaityti?

 

Sudėtingas klausimas skaitančiam žmogui (šypsosi). Skaitau tikrai daug, pakaitomis grožinę ir negrožinę. Kai skaitau negrožinę literatūrą, renkuosi publicistines, psichologines, savišvietai ar vaikams auginti skirtas knygas. Kai grožinę – romanus. Paskutiniu metu vis pagalvoju, kad reikėtų imtis skandinaviškų detektyvų, kurie yra atskiras pasaulis. Dėl rekomendacijų, siūlyčiau skaityti pagal poreikį: jei nemiega mažylis – Sarah Ockwell-Smith „Ramaus miego knyga“, jei nevalgo – Carloso Gonzalezo „Mano vaikas nieko nevalgo!“, jei norite paverkti, kad jums sudaužytų ir vėl sulopytų širdį – Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“ ir t. t. Niekada neturiu tos vienintelės knygos, jos keičiasi gyvenimui bėgant į priekį. Kai kūdikis miega tik ant rankų, nėra geresnės knygos nei ta, kuri pasako, kad tai normalu, skatina pakvėpuoti, suprasti augančio vaiko nebrandžias smegenis ir būti jam ramybe, stabilumu bei keistis kūdikio nešiojimu su partneriu. Reikia pažinti save, žinoti, ko tau reikia konkrečiu momentu ir skaityti tinkamą knygą. Garantuoju, kad kiekvienai sielai kiekvienam gyvenimo momentui yra po knygą. Užduotis – rasti ją, o tam reikia budriai gyventi, dairytis, klausytis ir domėtis.

 

KUR ieškote ramybės? Ar svarbu pabūti vienai?

 

O taip! Niekada nežinojau, kad man taip reikia pabūti vienai, kol neturėjau dviejų mažų vaikų. Tas laikas vien tik sau yra ir būtinybė, ir prabanga tuo pat metu. Būdama viena pasidžiaugiu tuščiais namais, pasportuoju, pakvėpuoju, ramiai išgeriu kavą, susidėlioju visokius dalykus. Kuo toliau, tuo lengviau išsiskirsti tuos ramybės momentus, nebejaučiu kaltės ar pareigos daugiau dalinti save kitiems. Savo kailiu patyriau, kad nepasirūpindama savo ramybe, negaliu pasirūpinti kitų ramybe. Kaip su deguonies kauke lėktuve – pirma sau.

 

Į KOKIĄ šalį norėtumėte nukeliauti ar ilgiau pagyventi?

 

Nukeliauti norėčiau beveik visur (su tam tikromis išimtimis), o pagyventi nelabai norėčiau. Esu jautri gimtos kalbos aspektui, mane greitai ima varginti kalbos barjeras, negalėjimas iš esmės susikalbėti su žmonėmis. Nors moku kalbų, bet jomis galiu bendrauti ribotą laiką. Esu patyrusi, kad pusė metų kitoje šalyje yra labai, labai ilgai. Grįžtant prie kelionių, mano širdis, mano dūšios kraštai yra Šiaurėje. Mane traukia atšiaurumas, vėsa, niūrumas, laukinė gamta. Galbūt rinkčiausi Skandinavijos šalis, o viena didesnių svajonių – pagaliau nuvykti į Islandiją.

 

BE KOKIO maisto negalite gyventi?

 

Be blynų. Labai mėgstu miltinius blynus. Galėčiau valgyti kasdien, įvairiomis formomis, su skirtingais padažais ir visokiausiais įdarais. Tai ypač išryškėjo laukiantis abiejų vaikų. Visuomet paklausta, ko norėčiau, sakydavau „važiuojam blynų“ arba „kepam blynų“, nes vien tik blynai valdo mus (juokiasi).

 

KOKIŲ galių norėtumėte turėti?

 

Turiu visas, kurių man reikia, nes esu dviejų vaikų mama (šypsosi). Manau, visos mamos tai patiria kiekvieną dieną. Atrodo, jau viskas, nieko nebegali – pasižiūri į vaiko akytes ir visos galios sugrįžta. Nieko daugiau nereikia.

 

Autorius Laima Samulė