Rašydamas dainas stengiuosi būti sąžiningas su savimi

Su Andriaus Mamontovo dainomis užaugo ir subrendo visa laisvų lietuvių karta – legendinis atlikėjas scenoje jau 40 metų. Šia ypatinga proga muzikantas kviečia į birželio 9-ąją Vilniaus Vingio parko estradoje vyksiantį didžiausią jo solinės karjeros koncertą.

Luko Griciaus nuotrauka.

Andriau, papasakokite daugiau apie tai, kas laukia klausytojų.

Koncerto metu mano solines ir grupės „Foje“ dainas atliksime kartu su maestro Modesto Pitrėno diriguojamu simfoniniu orkestru, dėl to teko specialiai išdidinti sceną. Žiūrovams dovanosime kinematografinę garso patirtį – garsas sklis ne nuo scenos, bet apgaubs žiūrovus iš visų pusių.

Seniai norėjau surengti koncertą mylimam gimtajam Vilniui, o šiemet jis kaip tik mini 700 metų gimtadienį. Vienu metu paminėsime ir šią progą, ir tai, kad rudenį sukanka 40 metų nuo pirmojo „Foje“ pasirodymo scenoje. Koncerte skambės gerai žinomos ir mėgstamos dainos, kurioms simfoninis orkestras suteiks naujų spalvų ir gilesnio skambesio. Nuskambės ir viena kita nauja daina.

Keturiasdešimt metų scenoje – įspūdingas pasiekimas. Ar greitai jums prabėgo tie metai?

Kartais atrodo, kad labai greitai – regis, tik ką grojau mokykloje. Tačiau kai pažiūriu, kiek įrašų ir albumų išleidau, kiek apkeliavau, kiek koncertų surengiau, suprantu, kad daug visko buvo ir tie 40 metų neatrodo kaip akimirka.

Kaip per tiek metų keitėsi jūsų santykis su muzika?

Muzika man svarbi nuo pat vaikystės iki šiol. Visada reaguoju į garsus (nebūtinai žmogaus sukomponuotus), mėgstu juos įrašinėti ir manipuliuoti, panaudoti kaip aranžuotės dalį. Mano dainose galima išgirsti pastuksenimų per medį, baltojo triukšmo ir kitų elementų.

Kartais, kai įrašinėju, daug koncertuoju, norisi pailsėti ir pabūti tyloje, bet tai nereiškia, kad tuo metu man nereikia muzikos, tiesiog norisi perjungti mintis, permesti dėmesį į kažką kitą. Neretai taip nutinka su populiariomis dainomis, kurias groji daug metų, kartoji koncertas po koncerto. Ilgainiui jos netenka naujumo ir šviežumo, todėl jas atidedi ir negroji kelerius metus. Paskui vėl groji, nes bėgant metams išmoksti senoje dainoje vis atrasti naują atspirties tašką, kad koncerte ji vėl gaiviai suskambėtų.

Ar vis dar su tokiu pat jauduliu lipate į sceną?

Didelio jaudulio niekada nejutau. Aišku, kartais būnu labiau įsitempęs. Tai priklauso nuo aplinkybių – gyvenimiškų ar techninių. Kartais galvoji, ar viskas veiks, ar neatsijungs koks nors laidas. Tačiau atlieku savo dainas, žinau, apie ką jos yra, ką svarbaus noriu jomis pasakyti, todėl einu į sceną galvodamas apie tai, ir jaudulys atsitraukia į antrą planą.

Ar turite ritualų, kuriuos atliekate prieš lipdamas į sceną?

Aukojimo ritualų dievams nedarau (šypsosi). Susikaupimas prieš koncertą, repeticija, garso patikra ir yra tam tikras ritualas. Jei koncertuoju vienas, prieš pat koncertą turiu pabūti atskirai, jei kartu su grupe, muzikantais – bent pusvalandį pabūti visiems drauge.

Tiek metų išlaikyti populiarumą – didelis pasiekimas. Kaip manote, kas daugiausia lemia klausytojų simpatijas?

Nedrįsčiau pateikti vieno apibendrinimo. Manau, tai lemia skirtingos priežastys. Darau tai, ką iš tikrųjų noriu daryti, atlieku muziką, kuri man pačiam patinka. Rašydamas dainas stengiuosi būti sąžiningas visų pirma su savimi. Mano dainos žmonėms kalba apie jiems svarbius dalykus, jose specialiai palikta daug erdvės savaip traktuoti, atrasti savo atspindį. Galbūt tai imponuoja? Kai kuriems mano dainos susijusios su paauglystės išgyvenimais, padėjusios, paguodusios sunkią akimirką. Gal tai? Tačiau tai tik mano spėlionės, reikėtų teirautis klausytojų.

Esate ne tik muzikantas, bet ir visuomenininkas, kurio žodžiai turi svorį. Ar tai visada teigiamas dalykas?

Kai kažką darai ir tai matoma daugelio žmonių, faktas, kad sulauki įvairių vertinimų: jei kažkas tave myli, tai kažkas ir nekenčia. Kartais būna, kad supranti, jog kažkur padarei klaidą, kažko nesužiūrėjai, kažką ne taip pasakei, bet visa tai tobulėjimo procesas ir savęs ieškojimo, realizavimo kelias.

Kokios visuomeninės problemos šiuo metu labiausiai neramina?

Karas Ukrainoje. Niekas visuomeninėje erdvėje nesulaukia šitiek dėmesio, nes tai liečia mus (net jei atrodo, kad neliečia). Nuo Ukrainos sėkmės šiame kare priklauso ir mūsų ateitis, todėl privalome visomis išgalėmis padėti jai pasiekti pergalę.

Kaip vertinate mūsų tautą šioje situacijoje? Ar esame atsakingi, širdingi?

Tokios globalios nelaimės, kaip Rusijos invazija į Ukrainą, parodo tai, kokie iš tiesų esame. Per šį laikotarpį tikrai atsirado pasididžiavimas mūsų tauta, kad tokia nedidelė šalis, kurioje gyventojų kiek Kijeve, geba teikti tokio masto pagalbą. Jei kiekviena Europos šalis tokiu mastu teiktų pagalbą Ukrainai, tai būtų neįtikėtini kiekiai. Lietuva – pagalbos ir savanorystės avangardas. Labai didžiuojuosi mūsų šalimi, nes mokame ištiesti pagalbos ranką. Net jei pasigirsta skeptiškų balsų, jų yra mažuma, o mūsų pagalbos ranka ištiesta nuoširdžiai, su meile ir atjauta.

Karo, pavojaus tautiškumui fone muzika skamba protestuose, iš apkasų, slėptuvių. Kodėl sunkiomis akimirkomis atsigręžiame į muziką?

Muzika – ta meno rūšis, kuri prasiskverbia visur, yra pasiekiamiausia. Kad pamatytum paveikslą, turi eiti į galeriją, pasižiūrėti spektaklio – į teatrą, o muzika tiesiog sklinda oru, vandeniu, kiaurai sienas, nes perduodama vibracijomis. Be to, garsas žmogui daug svarbesnis negu vaizdas – net nesuvokiame, kiek daug gyvenime orientuojamės pagal garsą. Muzika – į sąskambius sukomponuoti, ausiai malonūs garsai, į kuriuos kompozitorius sudeda savo jausmus. Jei dar yra žodžiai, kurie kalba apie svarbius dalykus, tai tampa daina, kuri pasiekia daugelio širdis. Man nenuostabu, kad sunkiu metu žmonės atsigręžia į muziką.

Jūsų muzika skambėjo kasetėse, plokštelėse, kompaktiniuose diskuose, skaitmeninėje erdvėje. Kokiu formatu labiausiai mėgstate klausyti pats?

Dažniausiai klausausi automobilyje arba per ausines. Šiais laikais išmaniuoju telefonu gali pasiekti visą pasaulinį muzikos archyvą, paklausyti bet kada įrašytą kūrinį. Man patinka toks muzikos prieinamumas. Aišku, vinilinės plokštelės turi savito žavesio ir puikiai suprantu žmones, kurie sugrąžino šią bangą, jau kelerius metus besiritančią per pasaulį. Vinilinės plokštelės klausymasis turi ritualo elementą: ištrauki ją iš voko, padedi ant patefono, nuvalai dulkes, pasibaigus apverti plokštelę. Nėra funkcijos perjungti dainą, todėl išklausai visą albumą nuo pradžios iki pabaigos ir patiri kelionę, per kurią veda muzikos autorius. Klausydamasis dar apžiūri plokštelės voką, kuris dažnai būna iš kelių dalių: be dainų tekstų, dar pasigroži nuotraukomis ar piešiniais. Toks muzikos patyrimas – labiau visa apimantis, deja, ne visada turiu laiko atsisėsti ir pasileisti patefoną, patogiau klausytis telefone, nes daug vairuoju ir vaikštau.

Kokios muzikos klausotės?

Dažnai pasirenku vieną atlikėją ir perklausau visus jo albumus. Taip išgirstu visą kelią, kurį nuėjo kūrėjas ar grupė nuo pirmo iki paskutinio albumo. Labai įdomu stebėti pakilimus, nuosmukius, naujas idėjas, atsiradusį kitokį skambesį. Per pandemiją turėdamas daug laisvo laiko atlikėjas po atlikėjo perklausiau visą muziką, kurią mėgau paauglystėje – net kelių šimtų atlikėjų visus albumus. Turėjau poros metų trukmės kelionę į 1980-uosius ir patyriau didelį malonumą atrasdamas tai, ką pamiršau ar praleidau paauglystėje. Visada klausantis muzikos įdomu sugalvoti kokią nors temą ar sąlygą ir jos laikantis rinktis atlikėjus. Muzikos tiek daug, kad stichiškai bandant paklausyti visko po truputį gali taip nieko ir neišgirsti, nes kiekvieną dieną išleidžiama tūkstančiai naujų dainų.

Muzika leidžia sugrįžti į bet kurį gyvenimo tarpsnį. Ar dažnai leidžiatės į tokias nostalgiškas keliones?

Nostalgija – natūralus dalykas, pažįstamas kiekvienam. Paauglystėje dažniausiai klausomės tos muzikos, kuri yra čia ir dabar, kuri madinga, nors šiuolaikinis jaunimas atranda ir senesnę. Mano vaikai klausė tą muziką, kurios klausiausi paauglystėje, nes, pasak mano dukros, „dabar nėra tokių grupių“. Nostalgijos momentas ateina vėliau, nes paauglystėje ar vaikystėje klausytos dainos primena praeities nuotykius, įvykius, žmones. Per seną muziką galime jausmais nusikelti į tas dienas, kurių jau nebėra.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Nežinau, kas yra laisvalaikis ir kas darbas. Esu nuolatiniame procese, mano gyvenimas nesuskirstytas į darbo dienas bei laisvadienius. Kasdien ką nors pagroju, ką nors įrašau, pabandau kokį nors garsą. Gyvenu miške, tai kartais su žmona išeiname pasivaikščioti į mišką.

Esate labiau gamtos ar miesto žmogus?

Esu visiškai miesto žmogus, negalėčiau gyventi mažame miestelyje. Net jei gyvenu miške, jis Vilniaus pakraštyje, kur vis tiek jaučiu, kad esu gimtajame Vilniuje. Nuo vaikystės bėgiodavau miesto gatvėmis ir dabar man labai patinka važiuoti į didmiesčius – Berlyną, Honkongą, Romą, kur gali klaidžioti gatvėmis, atrasti naujų skersgatvių, dar nematytų rajonų. Man patinka miestai, nes ten daug žmonių, spalvų, re(n)ginių.

Kur vykstate, kai norite nuo visko pailsėti, surinkti mintis?

Jei noriu „persijungti“, važiuoju į Berlyną, kur gyvena sūnus. Kartais čia liekame pagyventi ilgesnį laiką. Berlynas man yra pirmas taškas norint „persijungti“. Kai noriu išvykti kur toliau, renkuosi Honkongą, gaila, dėl pandemijos šiame mieste paskutinį kartą buvau 2019 m. Kalbant apie keliones, nelabai mėgstu keliauti kaip turistas, patinka važiuoti su koncertu ir pasilikti porai dienų tame mieste, paklaidžioti gatvėmis. Tai visiškai išvalo mintis, grįžęs į viską galiu pasižiūrėti naujomis akimis. Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenimo būdas atveria galimybių pakeisti aplinką ir netikėtai kažkurioje vietoje patirti reabilitacijos momentą.

Ko sau linkėtumėte 40-ojo jubiliejaus scenoje proga?

Noriu tęsti tai, ką darau – koncertuoti ir keliauti. Visiems menininkams reikia keliauti, nes kelionės dovanoja įspūdžių, kurie virsta naujais kūriniais. Noriu koncertuoti, nuolat senose dainose ieškoti naujų spalvų ir kartkartėmis parašyti naują dainą.

Autorius Laima Samulė