Prie „Radiocentro“ komandos prisijungė patyrusi radijo ir televizijos laidų vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė. Ją radijo stoties eteryje galime išgirsti kiekvieną darbo dieną nuo 10 val. ryto. Žinoma moteris pasakoja, kad be darbo radijuje jai teko išbūti du mėnesius, tad jau spėjo išsiilgti bendravimo su klausytojais. Su Egle kalbamės ne tik apie darbą, bet ir emocinę sveikatą, kuriai visi turėtume skirti daugiau dėmesio.

 
Eglė Kernagytė Dambrauskė, Elvio Žaldario nuotrauka.

Eglė Kernagytė Dambrauskė, Elvio Žaldario nuotrauka.

 

Kodėl teko padaryti pertrauką nuo darbo radijo eteryje?

 

Anksčiau dirbau kitoje radijo stotyje, tačiau įvyko tam tikri pokyčiai ir daugelis eterio balsų buvome paleisti keliauti savais keliais. Po kurio laiko kolegos pradėjo kalbinti mane prisijungti prie „Radiocentro“ komandos. Porą mėnesių pabuvusi be radijo eterio supratau, kad labai pasiilgau tokios veiklos. Darbas radijuje – viena mano gyvenimo meilių, todėl priėmiau sprendimą prisijungti prie „Radiocentro“.

 

Ar pasikeitė jūsų darbo pobūdis?

 

Darbas kiekvienoje laidoje kažkuo skiriasi. Be to, šiuo metu eteryje dirbu viena, o anksčiau būdavo duetas su kolegomis. Kai dirbi dviese, laidos energingesnės, nes du žmonės keičiasi energija, o kai esi viena, atmosfera šiek tiek ramesnė. Tačiau dirbti vienai man nebaisu, esu tai patyrusi ir anksčiau. Visada įdomu išbandyti kitą amplua ir, manau, kad visos radijo patirtys naudingos.

 

Be darbo radijuje ir televizijoje, esate tinklalaidės „Ai, viskas gerai…“ bendraautorė. Kaip kilo laidos idėja?

 

Idėja kilo atsitikrinai, kai su drauge Neringa Bliūdžiūte susitikome papietauti ir pokalbis pasisuko emocinės sveikatos kryptimi: dalinomės, ką patyrusios, per kokius sunkumus teko eiti. Tuo metu emocinė sveikata buvo didesnė stigma nei šiandien – žmonės bijodavo apie ją kalbėti, nedrįsdavo kreiptis pagalbos į terapeutus. Sugalvojome sukurti tinklalaidę, kuri paskatintų nebijoti kalbėti nepatogiomis emocinės sveikatos temomis, nes kalbantis pasidaro lengviau. Manau, kad tikslą pasiekėme, bet nepadėjome taško: gauname nemažai laiškų ir atsiliepimų su padėkomis, kad paskatinome kreiptis pagalbos, suprasti, kokie ženklai rodo, kad į savo emocinę sveikatą reikia kreipti ypatingą dėmesį. Veiklą tęsiame, nes matome, kad tinklalaidė tikrai duoda teigiamų rezultatų.

 

Ar jums pačiai teko išbandyti terapiją?

 

Ne vienus metus lankausi pas terapeutę, man tai tikrai labai padėjo. Nesinori gilintis į problemas, su kuriomis teko susidurti, tačiau pasitaikė ir depresijos epizodų, ir kitų dalykų, kai supratau, kad negaliu susitvarkyti pati su savimi. Posakis „tik stiprūs nebijo būti silpni“ labai skatina išdrįsti ieškoti pagalbos. Psichoterapija – vienas geriausių dalykų, kurie man įvyko: lankydama terapiją padedu sau per gyvenimą eiti lengviau.

 

Gal atskleistumėte, ką konkrečiai pakeitė psichoterapija?

 

Sunku net įvardinti, nes tų dalykų labai daug. Pirmiausia terapija padeda geriau pažinti ir suprasti pačiam save, nes kartais įvairius sprendimus priimame nesąmoningai, veikiami ne tik aplinkybių, bet ir išgyvenimų ar traumų, patirtų vaikystėje arba paauglystėje. Kai susipažįsti su savimi iš naujo, giliau, tai leidžia kitaip priimti sprendimus ir kitaip reaguoti į žmones. Mūsų tinklalaidė „Ai, viskas gerai…“ irgi padeda. Ruošdamosi laidoms kiekvieną temą išsamiai analizuojame ir neretai randame sąsajų su savimi ar savo aplinkos žmonėmis – tampa lengviau juos suprasti ir priimti.

 

Terapija stipriai padėjo kuriant santykį su vaikais, kurių vienas jau beveik aštuoniolikmetis, o kitas dvylikametis. Paauglystė nėra pats lengviausias laikotarpis auginant vaikus, dažnai pasitaiko įvairių iššūkių, o dėl terapijos atradau ramesnį būdą, kaip susikalbėti su sūnumis.

 

Kaip apskritai sekasi būti mama? Ar pavyksta sau nekelti per didelių reikalavimų?

 

Geriausiai į šį klausimą atsakytų vaikai, o pačiai sudėtinga save vertinti. Vienas pagrindinių mano tikslų (neabejoju, ir daugelio mamų bei tėčių) – turėti artimą, glaudų, šiltą santykį su savo vaikais. Man atrodo, kad visai sekasi: esame atviri vieni su kitais, daug kalbamės, daug dėmesio skiriame vieni kitiems. Be abejo, yra dalykų, kurie nepavyksta, kartais būnu ir pikta, ir pavargusi, bet per terapiją mokausi dirbti su savo emocijomis ir suprantu, kad dėl mano nuovargio vaikai nekalti ir neturėtų jausti jo pasekmių. Tiek daug išmokstu iš savo vaikų, laikas su jais tiesiog neįkainojamas. Manau, svarbu nekelti sau per didelių lūkesčių, nes jie trukdo matyti visumą, taip labai apsiribojame ir patys sau trukdome matyti kitus įmanomus sprendimus, kurie kartais nuveda dar geresnių rezultatų link.

 

Kaip manote, ar daugelis kasdien susiduria su emociniais iššūkiais?

 

Manau, kad taip, nes slegia daug vyraujančių stereotipų, socialiniai tinklai irgi dažną verčia jaustis nelaimingą, juk matome vien gražius, dailius kūnus, sėkmės lydimus, atostogaujančius žmones. Dažnas nesusimąsto, kas slypi už tų tobulų kadrų. Jei matome, kaip kažkas atostogauja Maldyvuose, pagalvojame: „Ką ne taip darau, kad esu ne ten?“ Retas pasvarsto apie tai, kiek tam atostogaujančiam žmogui teko dirbti, kad galėtų sau leisti tokias atostogas. Toks požiūris irgi sukelia sunkumų.

 

Vis dar jaučiame įtampą, kurią lėmė ne taip seniai pasibaigusi pandemija. Daug specialistų būtent per pandemiją ir po jos akcentavo, kad emocinė sveikata lygiai tokia pat svarbi, kaip fizinė, ir ja būtina rūpintis. Įtampą kelia pasaulį krečiantys karai, kartais atrodo, kad pasaulis tiesiog eina iš proto, sunku dėl nerimo, bejėgiškumo, kai nori padėti, bet nežinai, kokia pagalba būtų iš tiesų naudinga. Visgi, kiek matau savo aplinkoje, žmonės vis dažniau ir drąsiau kreipiasi pagalbos dėl emocinės sveikatos. Judame tikrai gera linkme, tik norėtųsi, kad pagreitis būtų didesnis.

 

Ar pačiai pavyksta nekonkuruoti ir nesilyginti su kitais? Ar to įmanoma išmokti?

 

Manau, kad įmanoma išmokti, nes visai kitaip žiūriu į tuos dalykus, nors buvo laikas, kai labai norėjosi būti tokia pat sėkmės lydima, kaip kiti. Dabar apie tai negalvoju, stengiuosi atsiriboti nuo dalykų, kurie tik siurbia energiją ir nieko gero man neduoda. Tiesiog bandau būti geriausia savo versija ir nebesistengiu būti tokia, kaip kiti. Dažnai vaikams primenu, kad kiekvienas esame išskirtinis, kad turime vertinti tai, kas esame, taip palaipsniui to mokausi.

 

Ar iš prigimties esate plepus žmogus, o gal namuose kaip tik daugiau tylite, nes išsikalbate veiklose?

 

Esu plepi, garsiakalbė, tikrai mėgstu pakalbėti, todėl ir dirbu tokį darbą. Aišku, būna dienų, kai ir radijo eteris, ir televizijos laidų filmavimai, tada tikrai namuose norisi patylėti. Labai džiaugiuosi, kad namiškiai supratingi ir priima normaliai, mokame kokybiškai pabūti kartu netgi tylėdami.

 

Kur vykstate, kai norite pailsėti? Gal turite Lietuvoje ypatingą vietą?

 

Ko gero, man tai Palanga. Nuo vaikystės joje leisdavau dienas, nes tėtis dažnai vykdavo koncertuoti į Palangą. Vėliau buvo šiokia tokia pertrauka, bet grįžau ten, kai vaikai dar buvo maži, paskui su radijo kolegomis net keturias vasaras iš eilės laidas transliuodavome iš Palangos paplūdimio. Į pajūrį su šeima mėgstame nuvažiuoti ne tik vasarą, bet ir šaltuoju metų laiku – jaukiai praleisti savaitgalio. Vienas geriausių būdų atsipalaiduoti ir išvalyti galvą – pasivaikščiojimas pajūriu. Gera tiesiog pasėdėti, nukreipus akis į banguojančią jūrą, tai veikia labai meditatyviai.

 

Ką dar veikiate laisvalaikiu? Kaip papildote vidinius resursus?

 

Labai mėgstu minti dviratį. Pavasarį sprendžiau dilemą – atsinaujinti telefoną ar nusipirkti naują dviratį. Pagalvojau, kad nereikia man to naujo telefono ir, padedama dviračių sporto entuziasto, savo brolio, išsirinkau kokybišką dviratį. Kai užlipau, taip ir nebenulipu (šypsosi). Kai jaučiuosi emociškai pavargusi, sudirgusi, šoku į dviratininko šortus, užsidedu šalmą ir važiuoju savo maršrutais.

 

Patinka pasivaikščioti po parką ar miestą. Judėjimas padeda atsikratyti įkyrių minčių, dovanoja laimės hormonų ir pripildo vidinius resursus.

 

Autorius Laima Samulė