Mineralinis vanduo – ne tik troškuliui numalšinti

Mineralinis vanduo yra vienas svarbiausių ir seniausiai vartojamų gėrimų žmonijos istorijoje. Iš natūralių šaltinių gaunamas vanduo nuo seno vertinamas ne tik dėl savo gaivumo, bet ir dėl naudingųjų savybių, kurios gali prisidėti prie sveikatos stiprinimo ir geresnės savijautos.

Natūrali gamtos dovana

Mineralinis vanduo – tai natūralus požeminis vanduo, pasižymintis pastovia chemine sudėtimi ir biologiniu švarumu. Pagrindinis jo išskirtinumas, lyginant su kitais geriamaisiais vandenimis, yra kilmė. Jis išgaunamas iš gilių, saugių požeminių vandeningųjų sluoksnių, kurie yra apsaugoti nuo paviršinės taršos. Skirtingai nei įprastas vandentiekio vanduo, mineralinis vanduo nėra chloruojamas ar kitaip chemiškai apdorojamas, kad taptų tinkamas vartoti. Dėl to jis dažnai apibūdinamas kaip natūralus ir gyvas. Svarbu atskirti natūralų mineralinį vandenį nuo mineralizuoto. Mineralizuotas vanduo paprastai yra filtruotas vandentiekio ar kitas gėlas vanduo, į kurį pramoniniu būdu pridedama mineralinių medžiagų – druskų mišinių. Tokiu būdu siekiama sukurti tam tikrą skonį ar sudėtį. Stalo vanduo gali būti tiesiog išvalytas vanduo be specifinių mineralų priedų.

Natūraliame mineraliniame vandenyje tokie elementai kaip magnis, kalcis, kalis ar sulfatai susiformuoja natūraliai – per tūkstančius metų vandeniui skverbiantis per uolienų sluoksnius. Dėl to jie laikomi natūralios kilmės mineralais. Mineralinio vandens išgavimas yra sudėtingas procesas. Vanduo pumpuojamas iš gręžinių, kurie Lietuvoje gali siekti kelių šimtų metrų gylį. Jie hermetiškai užsandarinami, kad būtų apsaugoti nuo oro, bakterijų ir paviršinio užterštumo. Vanduo vamzdynais transportuojamas į išpilstymo gamyklas, kur jis gali būti tik minimaliai apdorojamas – dažniausiai filtruojamas nuo nuosėdų, pavyzdžiui, smėlio ar geležies pertekliaus, o prireikus prisotinamas angliarūgštės. Šis procesas leidžia išsaugoti natūralias vandens savybes ir užtikrinti, kad vartotoją pasiektų kuo artimesnis gamtos sukurtam produktui vanduo.

Europa – mineralinio vandens lobynas

Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie mineralinio vandens naudojimą siekia senovės Graikiją ir Romos imperiją. Garsusis gydytojas Hipokratas jau tuo metu pastebėjo skirtingų šaltinių poveikį sveikatai ir rekomendavo vandens procedūras bei gėrimą įvairioms ligoms gydyti. Romėnai mineralinį vandenį itin vertino ir jo naudojimą pavertė svarbia kultūros dalimi. Senovės Romoje buvo statomos prabangios termės – viešosios pirtys – prie karštųjų mineralinių versmių visoje Europoje, nuo Italijos iki Britanijos. Viduramžiais mineralinių vandenų kurortai tapo dvasinio ir fizinio apsivalymo vietomis, o XVIII–XIX a. virto Europos aristokratijos socialinio gyvenimo centrais. Tokie miestai kaip Karlovi Varai (Čekija), Vichy (Prancūzija) ar Baden-Badenas (Vokietija) tapo prestižinėmis vietomis, kur buvo ne tik gydomasi, bet ir vykdavo politiniai bei visuomeniniai susitikimai.

Mineralinis vanduo tuo metu dažniausiai buvo geriamas tiesiai iš šaltinių, laikantis gydytojų nurodymų, o jo išpilstymas į butelius pradėtas tik atsiradus sandariems indams, leidusiems išsaugoti vandens savybes transportuojant. Nenuostabu, kad didžiausias mineralinio vandens suvartojimas šiandien išlieka Europoje. Tai siejama su išskirtine žemyno geologine sandara, kur gausu aukštos kokybės vandens klodų. Alpių regionai Prancūzijoje, Italijoje ir Šveicarijoje slepia didelius natūralaus vandens išteklius. Lietuva šiame kontekste taip pat išsiskiria – ji yra virš vieno didžiausių Europoje artezinių baseinų, todėl čia išgaunami gilūs ir švarūs požeminiai vandenys. Šiandien daugiausia mineralinio vandens vienam gyventojui suvartojama Vakarų ir Pietų Europoje. Pirmauja italai, vokiečiai ir prancūzai. Ypač Italijoje mineralinis vanduo yra kasdienės mitybos dalis – vidutiniškai vienas gyventojas per metus suvartoja daugiau nei 200 litrų išpilstyto vandens.

Išsirinkti tinkamiausią nėra sunku

Norint tinkamai ir saugiai vartoti mineralinį vandenį, svarbu pirmiausia atkreipti dėmesį į jo mineralizacijos lygį, nurodytą etiketėje. Kasdieniam troškuliui malšinti geriausiai tinka silpnos mineralizacijos vanduo (iki 500 mg/l), kurį galima gerti be apribojimų. Didelės mineralizacijos vandenį (daugiau nei 1500 mg/l ištirpusių medžiagų) reikėtų vartoti saikingai ir derinti su paprastu geriamuoju vandeniu, kad nebūtų apkraunami inkstai ar sutrikdoma druskų pusiausvyra. Renkantis tinkamiausią rūšį, verta atsižvelgti į organizmo poreikius. Sportuojantiems ar daug prakaituojantiems žmonėms naudingas vanduo su didesniu natrio ir chloro kiekiu, nes jis padeda atkurti elektrolitų pusiausvyrą. Patiriantiems stresą ar raumenų mėšlungį dažnai rekomenduojamas vanduo, kuriame gausu magnio. Taip pat patariama mineralinį vandenį gerti kambario temperatūros ir mažais gurkšneliais – taip mineralai įsisavinami efektyviau.

Be tiesioginio vartojimo, mineralinis vanduo plačiai naudojamas ir kulinarijoje bei konditerijoje. Stipriai gazuotas mineralinis vanduo dažnai tampa „slaptu“ ingredientu blynų, vaflių ar pyragų tešloje – jo angliarūgštės burbuliukai veikia kaip natūralus kildiklis, suteikiantis kepiniams purumo ir lengvumo be papildomų priedų. Kulinarijoje jis taip pat tinka mėsos marinavimui, nes mineralai ir natūralios rūgštys padeda suminkštinti audinius. Verdant daržoves mineraliniame vandenyje, jos dažnai išlaiko ryškesnę spalvą ir daugiau maistinių medžiagų. Lietuvoje mineraliniu vandeniu neretai gardinami ir šaltibarščiai – tai gali būti ne tik skanus, bet ir palankesnis sveikatai pasirinkimas, nes taip sumažinamas papildomos druskos kiekis. Apibendrinant, tinkamiausias mineralinis vanduo yra tas, kuris atitinka jūsų gyvenimo būdą ir poreikius: lengvesnis – kasdienai, sūresnis – po fizinio krūvio, o gazuotas – virtuvės eksperimentams.

7 mineralinio vandens naudos sveikatai

Elektrolitų pusiausvyros palaikymas. Mineralinis vanduo, kuriame gausu natrio, kalio ir magnio, padeda atkurti po fizinio krūvio ar karščio prarastus elektrolitus. Tai apsaugo nuo dehidratacijos, mažina raumenų mėšlungio riziką ir bendrą silpnumą.

Kaulų stiprinimas. Vandenyje esantis kalcis yra lengvai įsisavinamas ir padeda palaikyti sveiką kaulų tankį bei stiprius dantis. Reguliarus kalcio turinčio mineralinio vandens vartojimas gali prisidėti prie osteoporozės prevencijos.

Virškinimo gerinimas. Sulfatai ir hidrokarbonatai, esantys kai kuriose vandens rūšyse, skatina virškinimo fermentų gamybą ir tulžies išsiskyrimą. Tai padeda lengviau virškinti maistą, mažina pilvo pūtimą ir gali padėti esant vidurių užkietėjimui.

Širdies ir kraujagyslių sveikata. Magnis padeda reguliuoti kraujospūdį ir palaikyti normalų širdies ritmą. Kai kurie tyrimai rodo, kad mineralinis vanduo gali prisidėti prie blogojo cholesterolio mažinimo, taip mažindamas širdies ligų riziką.

Streso mažinimas ir nervų sistemos palaikymas. Magnis būtinas nerviniams impulsams perduoti ir raumenims atsipalaiduoti. Jo pakankamas kiekis gali gerinti miego kokybę, mažinti dirglumą ir galvos skausmus.

Odos būklės gerinimas. Mineraliniame vandenyje esantis silicis gali skatinti kolageno gamybą, svarbią odos stangrumui ir elastingumui. Taip pat pakankamas drėkinimas padeda palaikyti sveiką odos išvaizdą ir lėtina senėjimo požymius.

Toksinų šalinimas ir inkstų veikla. Natūralus mineralinis vanduo veikia kaip švelnus diuretikas, padedantis inkstams efektyviau filtruoti kraują ir pašalinti medžiagų apykaitos produktus. Tai gali padėti mažinti inkstų akmenų susidarymo riziką ir palaikyti normalią organizmo veiklą.

Kada būtina riboti?

Nors mineralinis vanduo gali būti naudingas sveikatai, tam tikrais atvejais jo vartojimą reikia riboti arba rinktis tik specifines rūšis. Didelis natrio kiekis kai kuriuose mineraliniuose vandenyse gali skatinti skysčių kaupimąsi organizme ir didinti kraujospūdį. Dėl to sergantiems hipertenzija rekomenduojama rinktis tik silpnos mineralizacijos vandenį, kuriame natrio yra nedaug. Padidinta mineralinių medžiagų, ypač kalcio, koncentracija gali būti nepalanki žmonėms, turintiems inkstų problemų. Ji gali skatinti inkstų akmenų susidarymą arba sunkinti inkstų veiklą. Esant inkstų funkcijos sutrikimams, svarbu atidžiai stebėti vartojamo vandens sudėtį.

Gazuotas mineralinis vanduo dėl angliarūgštės gali dirginti skrandžio gleivinę ir skatinti rūgšties išsiskyrimą. Tai gali pabloginti gastrito simptomus, sukelti rėmenį ar trukdyti opoms gyti. Mineralinis vanduo, ypač turintis daugiau druskų, sulaiko skysčius audiniuose, todėl jis gali didinti krūvį širdies ir kraujagyslių sistemai. Žmonėms, linkusiems į edemas (patinimus), toks vanduo gali pabloginti savijautą ir sustiprinti dusulį. Mažų vaikų (iki 7 m.) inkstai dar nėra visiškai susiformavę, todėl jiems rekomenduojamas tik itin silpnos mineralizacijos arba specialus kūdikiams skirtas vanduo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į fluoro kiekį – jo perteklius gali sukelti fluorozę, pažeidžiančią dantų emalį.

Esant kepenų cirozei ar kitoms būklėms, kai organizme kaupiasi skysčiai (ascitas), sūrus mineralinis vanduo yra nerekomenduojamas, nes gali dar labiau skatinti skysčių kaupimąsi.

Gydytojai ir mitybos specialistai primena, kad mineralinį vandenį reikėtų vartoti saikingai – dažniausiai rekomenduojama ne daugiau kaip 1–2 stiklinės per dieną, nebent gydytojas nurodytų kitaip. Taip pat nereikėtų jo naudoti ekstremalioms organizmo valymo praktikoms, nes tai gali būti žalinga sveikatai.

Maistingumas 1 l

Kalis                                             15 mg

Geležis                                         0,05 mg

Kalcis                                           230 mg

Magnis                                         75 mg

Natris                                           450 mg

Chloridai           950 mg

Sulfatai                                        380 mg

Bikarbonatai     220 mg

100 ml                                          0 kcal

Obuolių pyragas su mineraliniu vandeniu

10 porcijų

100 g 235 kcal

Ruošti 1,5 val.

• 4 dideli kiaušiniai
• 200 g cukraus
• Šaukštelis vanilinio cukraus
• Druskos pagal skonį
• 100 ml saulėgrąžų aliejaus
• 200 ml stipriai gazuoto mineralinio vandens
• 400 g aukščiausios rūšies kvietinių miltų
• Šaukštas kepimo miltelių
• 4 vidutinio dydžio saldžiarūgščiai obuoliai
• Miltelinio cukraus puošti

GAMINIMAS. Kiaušinius išplakti su cukrumi, vaniliniu cukrumi bei žiupsneliu druskos, kol masė pabals ir tūris padidės kelis kartus. Nenustojant plakti pamažu supilti aliejų bei gazuotą mineralinį vandenį. Pamažu įsijoti miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, ir viską atsargiai išmaišyti mentele, kad tešla išliktų lengva ir puri.

Obuolius nulupti, supjaustyti plonomis skiltelėmis ir įmaišyti į tešlą. Paruoštą masę supilti į kepimo popieriumi išklotą skardą. Kepti apie 50 min. orkaitėje, įkaitintoje iki 180 °C. Pyragui gražiai parudavus, patikrinti mediniu pagaliuku, ar vidus sausas, tuomet praverti orkaitės dureles ir leisti jam palengva atvėsti pačioje skatdoje. Tik visiškai atvėsusį gausiai apibarstyti milteliniu cukrumi.

Kiaulienos šašlykai

8 porcijos

100 g 215 kcal

Ruošti 5 val.

• 2 kg kiaulienos sprandinės
• 1 kg svogūnų (mėsai ir marinavimui)
• 500 ml stipriai gazuoto mineralinio vandens
• Šaukštelis džiovintų bazilikų
• Šaukštelis maltos paprikos
• Druskos, maltų juodųjų pipirų pagal skonį
• 3 šaukštai obuolių acto
• Šaukštas cukraus

DUONELEI:

• 500 g kvietinių miltų
• 250 ml šilto vandens
• Druskos pagal skonį
• 5 šaukštai aliejaus

GAMINIMAS. Mėsą supjaustyti vienodais gabalėliais ir sumaišyti su puse smulkintų svogūnų, pipirais bei bazilikais. Stipriai sumaigyti rankomis, kad išsiskirtų sultys. Į gautą masę supilti šaltą gazuotą mineralinį vandenį ir palikti šaltai marinuotis bent 4 valandas.

Pasiruošti plokščią duonelę: miltus sumaišyti su šiltu vandeniu, druska bei aliejumi. Užminkyti tvirtą tešlą ir leisti jai pailsėti 30 min. Iškočioti plonus blynus bei juos iškepti sausoje keptuvėje.

Paruošti garnyrą: likusius svogūnus supjaustyti pusžiedžiais, užpilti actu, cukrumi bei šlakeliu mineralinio vandens ir leisti prieskoniams skystyje pastovėti, kad dingtų kartumas.

Mėsai pasimarinavus, ją pasūdyti, sumauti ant iešmų ir kepti virš karštų žarijų 20–25 min. nuolat vartant ir apšlakstant likusiu marinatu. Iškepusius šašlykus suddįti į puodą ir uždengus leisti palengva atvėsti, kad mėsos sultys pasiskirstytų tolygiai. Šašlykus patiekti ant duonelės, gausiai užbarsčius marinuotų svogūnų.

Autorė Eglė Stratkauskaitė