Kaip atskirti, kas padirbta, o kas tikra? Pasirodo, kartais to padaryti neįmanoma. Spėjama, kad apie 10 % visų muziejuose esančių meno kūrinių gali būti padirbti, todėl rinkoje gausu netikrų šedevrų. Nepaisant technologijų augimo, dėl ko klastotes lengviau pastebėti, pasaulyje vis dar apstu kūrinių, kurie tėra tik brangiai vertinamo originalo kopija.

 

Pasauliui pažįstamos klastotėsA,Young,Female,Expert,Analyzes,The,Picture,In,Terms,Of

 

Jau Antikos laikais suprasta, kad kūrinio kilmė gali būti ne mažiau svarbi nei jo grožis. Senovės Romoje graikų skulptūros masiškai kopijuotos, o kai kurias sąmoningai pateikdavo kaip senesnes ar kilmingesnes, nei buvo iš tikrųjų. Viduramžiais klastotės persikėlė į kitą sritį – religinį pasaulį. Europoje cirkuliavo daugybė relikvijų, kurių autentiškumas dar ir šiandien kelia pagrįstų abejonių. Tačiau tuomet svarbiausia buvo ne istorinė tiesa, o relikvijos simbolinė ir dvasinė galia. Tik Renesanso epochoje klastotės įgavo kitą prasmę, daug artimesnę šiuolaikinei: apgaulė ėmė taikytis į konkretaus autoriaus reputaciją ir jo kūrybos autentiškumą. Galiausiai, formuojantis moderniai meno rinkai, klastojimas tapo sistemine problema: XVII a. Nyderlanduose suklestėjo komerciniai pardavimo mechanizmai: aukcionai, tarpininkai, platus pirkėjų ratas. XVIII–XIX a. augant muziejams, kolekcininkų sluoksniui ir aukcionų kultūrai, pripažintų meistrų kūriniai vis labiau virto statuso ir galios simboliais. Autentiškų darbų trūkumas, ribotos tyrimų priemonės ir romantizuota didžiųjų epochų aura sukūrė idealią terpę klastotojams.

 

Trapus autentiškumas

 

„Knoedler“ galerijos istorija tapo vienu ryškiausių XXI a. pavyzdžių, kaip net seniausios ir autoritetingos institucijos gali tapti plataus masto klastojimo schemos dalimi. Ši Niujorke veikusi galerija, įkurta dar 1846 m., daugiau nei pusantro šimtmečio laikyta patikimumo ir prestižo simboliu. 1994–2009 m. ji į rinką pateikė dešimtis modernistinių paveikslų, priskirtų tokiems kūrėjams kaip Markas Rothko, Jacksonas Pollockas, Willemas de Kooningas. Deja, kūriniai vėliau buvo pripažinti klastotėmis. Vienas garsiausių atvejų – tariamas M. Rothko paveikslas, parduotas už maždaug 17 mln. JAV dolerių. Tyrimai atskleidė, kad tapybos darbus sukūrė kinų kilmės menininkas Pei-Shen Qianas, o jų kilmė grindžiama išgalvotomis istorijomis apie paslaptingą Šveicarijos kolekcininką. Teismo procesai ir nepriklausomi vertinimai parodė, kad kolekcininkų patirti nuostoliai siekė apie 80 mln. JAV dolerių, o pats skandalas sudrebino pasitikėjimą galerijomis, ekspertais ir meno rinkos savireguliacija.

 

Vis dėlto meno autentiškumas susijęs ne tik su klastočių demaskavimu. Ne mažiau iškalbingi ir atvejai, kai kūriniai ilgą laiką laikyti klastotėmis ar antraeiliais darbais, kol nauji tyrimo metodai viską pakeitė. Štai piešinys „La Bella Principessa“ XX a. pabaigoje parduotas aukcione kaip nežinomo XIX a. dailininko darbas vos už 21 800 JAV dolerių. Tik vėliau, atlikus medžiagų analizę, infraraudonųjų spindulių tyrimus ir palyginus piešimo techniką su Leonardo da Vinči darbais, kai kurie tyrėjai padarė išvadą, kad kūrinys greičiausiai sukurtas paties Renesanso meistro. Paveikslas šiandien vertinamas daugiau nei 100 mln. JAV dolerių. Panašus likimas ištiko ir Vincento van Gogho paveikslą „Saulėlydis prie Montmajour“. Nutapytas 1888 m. Provanse, šis darbas ilgą laiką buvo saugomas privačiose kolekcijose ir netgi atmestas kaip neautentiškas, įskaitant ankstesnį V. Van Gogho muziejaus vertinimą. Tik po išsamių techninių tyrimų, pigmentų analizės ir menotyrinės kontekstinės studijos 2013 m. muziejus oficialiai pripažino kūrinį autentišku. Šis vėlyvas autentifikavimas papildė V. Van Gogho kūrinių katalogą reikšmingu darbu ir parodė, kad net autoritetingos institucijos gali klysti.

 

Garsiausi klastotojai

 

Mikelandželas

 

Mikelandželas savo karjerą pradėjo klastote. Visi Renesanso menininkai amato išmoko kopijuodami kitus, todėl Mikelandželas buvo ne išimtis. 1495–1496 m. Florencijoje jis iškalė „Miegantį Kupidoną“, dar vadinamą „Miegančiu Erotu“. Kaip pasakoja ankstyvieji biografai, skulptūra dirbtinai pasendinta – patarta ją net kuriam laikui užkasti, kad atrodytų kaip ką tik iškasta romėnų relikvija ir pavyktų parduoti brangiau. Kūrinys per tarpininkus galiausiai atsidūrė Romoje, kur nupirktas kaip antikinė skulptūra. Apgaulė greitai išaiškėjo, pirkėjas siekė atgauti pinigus iš prekeivio. Tačiau pačiam jaunajam skulptoriui ši istorija nepakenkė – atvirkščiai, ji tapo talentą patvirtinančiu kokybės ženklu, nes taip įtikinamai antikos laikus galėjo imituoti tik neeilinis meistras.

 

Reinholdas Vastersas

 

XIX a. vokiečių auksakalys R. Vastersas jau buvo seniai miręs, kai paaiškėjo, kad nemaža dalis renesansinių metalo dirbinių rinkoje – iš tikrųjų jo paties sukurti padirbiniai. Iš pradžių kūrė istorines reprodukcijas kanauninkui ir meno istorikui Franzui Johannui Josephui Bockui. Tačiau ilgainiui suprato, kad daug pelningiau gaminius pateikti kaip senovinius ir realizuoti per antikvariato bei kolekcionierių tinklus. R. Vastersas meistriškai imitavo Renesanso juvelyriką ir auksakalystę, specialiai sendino paviršius, naudojo žymes. Lemiamas lūžis įvyko tada, kai Viktorijos ir Alberto muziejaus archyvuose iš naujo atrasta daugiau nei 1000 jo dirbtuvės brėžinių ir darbinių piešinių. Būtent ši medžiaga, aptikta praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams po meistro mirties, leido išsiaiškinti puikiai suregztą melą.

 

Elmyras de Hory

 

E. de Hory laikomas vienu produktyviausių XX a. meno klastotojų – manoma, kad į meno rinką apleido daugiau negu 1000 padirbinių. Po Antrojo pasaulinio karo atvykęs į Paryžių buvo tiesiog paprastas dailininkas, tačiau greitai pastebėjo, kad neįprastai tiksliai atkartoja garsių modernistų braižą. Kai 1946 m. viena britė jo rašalu pieštą darbą palaikė originaliu Pablo Picasso kūriniu, kūrėjo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Finansinis spaudimas, lengvai apgaunamų pirkėjų ir galerijų paklausa pastūmėjo jį į sistemingą klastojimą: pardavinėjo P. Picasso, Anri Matisse, Amedeo Modigliani ir kitų autorių stiliaus darbus. Dažnai prisidengdavo išgalvota istorija apie vengrų aristokratą ir tariamai paveldėtą kolekciją, o vėliau įsikūrė Ibizoje.

 

Hanas van Meegerenas

   

H. van Meegerenas norėjo būti pripažintu tapytoju, tačiau kritikai jo darbus dažnai laikė paprastomis kopijomis, todėl pasirinko kerštą meno pasauliui – ėmė kurti senųjų meistrų stiliaus paveikslus ir juos pateikti kaip autentiškus. Dailininkas svarstė imituoti kelis Nyderlandų tapybos aukso amžiaus autorius, tarp jų – Pieterį de Hoochą ir Gerardą ter Borchą. Galiausiai taikiniu pasirinko Johannesą Vermeerį, nes tikrų J. Vermeerio darbų buvo nedaug, o paklausa milžiniška. Po karo H. van Meegerenas atsidūrė ypač pavojingoje situacijoje: apkaltintas kolaboravimu, nes viena J. Vermeerio paveikslų klastočių buvo parduota nacių vadovybei, tarp pirkėjų minėtas Hermannas Göringas. Tik prisipažinimas, kad tai jo paties klastotė, iš esmės pakeitė bylos kryptį.

 

Robertas J. C. Driessenas

 

R. J. C. Driessenas išgarsėjo kaip Alberto Giacometti bronzinių skulptūrų klastotojas. Tyrėjų vertinimu, su bendrininkais jis iš padirbinių prekybos galėjo uždirbti apie 8 mln. Eur, o kratų metu sandėliuose rasta daugiau nei 1000 įtariamų netikrų bronzinių skulptūrų. Pats R. J. C. Driessenas atvirai pasakojo, kodėl jam tai atrodė paprasta – A. Giacometti darbus esą nesunku atkartoti.

 

Wolfgangas Beltracchi

   

W. Beltracchi kartu su žmona Helene ne tiek kopijavo konkrečius paveikslus, kiek tapė naujus darbus garsių modernistų maniera ir kūrė įtikinamas kilmės istorijas: nuo suklastotų etikečių iki tariamų kolekcijų legendų, kad kūriniai atrodytų kaip dingę autoriniai darbai. 2010 m. jis sulaikytas, o 2011 m. Vokietijos teismas nuteisė jį dėl 14 klastočių, kurios parduotos kaip originalai už dešimtis milijonų JAV dolerių. Apgavikui skirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė.

 

Thomas Patrickas Keatingas

 

T. P. Keatingas buvo ne tik klastotojas, bet ir kovotojas prieš, jo akimis, supuvusią meno rinką. Dirbęs restauratoriumi, jis ėmė tapyti garsiausių autorių maniera tam, kad demaskuotų, kaip lengvai ekspertai ir prekeiviai susigundo gražiu atvaizdu. Labiausiai pagarsėjo Samuelio Palmerio stiliaus klastotėmis. Būtent įtartinai išaugęs naujai atrastų S. Palmerio darbų skaičius ir vieši tyrimai 8-ajame dešimtmetyje atvedė prie T. P. Keatingo. O šis viešumoje nevengė moralizuoti ir aiškinti, kad jo tikslas – supurtyti sistemą. Ironiška, bet vėliau rinkoje atsirado ir T. P. Keatingo klastočių klastotės.

 

Autorė Monika Budnikienė