Dainininkei ir muzikos pedagogei Vaidai Genytei ruduo visuomet labiau įtemptas, nes prasideda nauji mokslo metai. VDU dainavimą dėstanti profesionalė pasakoja, kad darbas su studentais ir pačią nuolat moko naujų dalykų. „Augame ir tobulėjame kartu, nes viskas aplink sparčiai keičiasi“, – sako pašnekovė.

 
Vaida Genyte_asmn.

Vaida Genytė, asm. archyvo nuotrauka.

Vaida, kokių pasikeitimų atnešė šis ruduo?

 

Persikėliau į naujus namus. Dabar rytus pasitinku gamtoje, nebe mieste. Neseniai ryte gerdama kavą pirmą kartą klausiausi šalnos pakąstų lapų kritimo ir šnarėjimo. Tai labai įdomus potyris.

 

Taip pat prasidėjo jau treti mokslo metai, kai VDU dėstau dainavimą būsimiems muzikos pedagogams. Kiekvieni metai atneša tiek iššūkių, tiek malonių akimirkų.

 

Ar mokydama studentus ir pati iš jų kažko mokotės?

 

Žinoma, mokausi. Mes visi vieni iš kitų daug išmokstame. Dėstydama studentams vis atrandu tam tikrų problemų, kurias sprendžiant reikia skirti daugiau laiko, pastangų, ieškojimų. Tame procese ir pati tobulėju, atrandu, kaip kažką naujo padaryti su savo balsu. Dažnai studentams kartoju, kad nuolat turime tobulėti, nes egzistuoja bazinės žinios, bet visa kita aplink greitai keičiasi. Turime atsižvelgti į tuos pokyčius ir jų keliamus iššūkius – mokytis, tobulėti.

 

Kokie šiuolaikiniai studentai?

   

Tikrai drąsesni, labai smalsūs, visko nori daug ir greitai. Galbūt tokia gyvenimo tėkmė ar kartos ypatybė, bet jie itin skuba gyventi. Man atrodo, kad mes gyvenome šiek tiek lėčiau, vis planuodami į ateitį: padarysime vėliau, o ne dabar, gyvensime kažkada, o ne dabar. Šiuolaikinė karta ima jautį už ragų – gyvena, viską daro čia ir dabar.

 

O kaip su jautrumu? Ar šiai kartai būdingas didesnis jautrumas, atidumas psichoemocinei sveikatai?

 

Manau, kad ir mes buvome jautrūs, tik gal nedrįsome apie tai kalbėti, o dabar žmonės skatinami kalbėti apie savo jausmus, emocinę sveikatą. Kiekviena karta turi / turėjo daug problemų ir išgyvenimų, tik bijodavo tuo dalintis. Ši karta kitokia, nes apie psichologines problemas daug kalbama, jaunų žmonių autoritetai drąsina pasikalbėti su specialistais, ieškoti atsakymų. Nepriskirčiau jautrumo vienai ar kitai kartai, tiesiog manau, kad turėjome mažiau laisvės kalbėti apie jausmus.

 

Ar jums pačiai lengva kalbėti apie savo problemas?

 

Na, socialiniuose tinkluose nerašau, kaip man šiandien liūdna, bet artimi žmonės žino ir jaučia. Tiesa, net ir studentai sako, kad iš mano veido visada matyti, kai prastesnė nuotaika (šypsosi). Matyt, vieniems geriau sekasi slėpti emocijas, kitiems – prasčiau. Aš iš pastarųjų. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, tačiau bet kokia nuotaika suvaldoma: niekur nesidėsi, turi gyventi, eiti pirmyn, dirbti. Galbūt tik nesu tas žmogus, kuris gali ilgai užgniaužti problemas. Išsikalbu su artimiausiais, pasipasakoju, kas man negerai, nuo ko noriu save pasaugoti. Jie išklauso, stengiasi mane apsaugoti ir padėti, lygiai taip pat, kaip ir aš juos saugau. Šeimoje saugome vieni kitų psichologinę sveikatą.

 

Užsiminėte, kad nesate linkusi atvirauti socialiniuose tinkluose. Kodėl?

 

Stengiuosi per daug neskelbti, neįsitraukti į kitų gyvenimus. Nelabai stebiu žmones, kuo jie gyvena, ką veikia, ką galvoja. Žinoma, turiu tokių, kurie įdomūs, bet nenaršau nuolat, kaip nemaža dalis žmonių. Žinau, kad tai labai įtraukia, atima laiką, todėl stengiuosi riboti.

 

Kas labiausiai padeda išlaikyti vidinę harmoniją?

 

Valia, užsispyrimas, tikslų siekimas. Tai padeda saugoti save, eiti pirmyn, nuolat semtis žinių, kad išliktum laiminga, kad gyventi būtų smagu ir komfortiška. Aišku, tai nėra paprasta, bet stengiuosi iš tam tikrų šaltinių imti kuo daugiau informacijos, kaip išlaikyti sveiką dermę tarp darbo, poilsio, gyvenimo kokybės, jog galėčiau džiaugtis kiekviena diena. Žinoma, ne visuomet pavyksta, bet stengiuosi to džiaugsmo rasti kuo daugiau.

 

Ko norėtumėte išmokti?

 

Daug ko. Norėčiau būti geresnė savo srityje: geresnė dainininkė, vadybininkė, rinkodaros specialistė, geriau mokėti save pateikti ir t. t. Tikrai yra daug ką tobulinti. Taip pat norėčiau atsikratyti tam tikrų baimių, kompleksų, nes dažnai užstringame, kažką nepadarome būtent dėl to, kad neišdrįstame. Norėtųsi išsiugdyti didesnę drąsą, kad daugiau dalykų eitųsi lengviau.

 

Kokios visuotinės problemos jaudina, gal prisidedate prie soc. projektų, labdaros, savanorystės?

 

Man labai graži savanorystė. Pati visuomet prisidedu prie labdaros koncertų, labai džiaugiuosi, kai kviečia dainuoti į tokius renginius neatlygintinai. Pastebiu, kad Lietuvoje vis daugiau įvairių prasmingų iniciatyvų. Lietuviai apskritai graži tauta savo žmonėmis. Vasarą daug koncertuoju bendruomenėse, miestelių ir miestų šventėse, tad matau, kokia Lietuva išgražėjusi žmonėmis, jų kultūra. Net sunku palyginti su tuo, kas buvo vos prieš 5 metus. Esu sužavėta, kokios šventės, kokie žmonės, kokie veidai, ką veikia bendruomenės, kaip užsiima įvairiais darbais, dalyvauja meniniuose kolektyvuose, bendroje veikloje. Tikrai viskas pasikeitę į gerąją pusę kultūros prasme.

 

Koks jūsų santykis su žiūrovais?

 

Labai myliu kiekvieną žmogų, kuris ateina į koncertus. Koncertuodama daug kalbu, bendrauju su publika, keičiamės gera energija, o jei kas prieina po koncerto, mielai nusifotografuoju, pasikeičiu vienu kitu žodžiu su drąsiausiais. Nebėgu nuo žmonių, man jų dėmesys malonus. Žinoma, ne po kiekvieno koncerto tai pavyksta padaryti, nes, pavyzdžiui, miestų šventėse po manęs į sceną lipa kiti atlikėjai ar prasideda kitos veiklos.

 

Kaip susikaupiate prieš pasirodymus?

 

Tiesą sakant, daug nesikaupiu, nes kiekvienas ilgesnis kaupimasis kelia įtampą. Žinau, ką turiu padaryti, todėl kaip tik stengiuosi atsipalaiduoti ir per daug negalvoti, kaip bus. Kai išeinu į sceną, viskas įvyksta savaime.

 

Kuriuos kūrinius maloniausia atlikti?

 

Man patinka daug kūrinių. Vieni dėl technikos, kiti emociškai mieli. Kiekvienoje programoje galėčiau išskirti bent po vieną, bet išskirtinės dvi dainos: Ž. Bružaitės „Elegija“ ir G. Savinienės „Daina“ pagal J. Marcinkevičiaus eilėraštį „Tai gražiai mane augino“. Ją atlikdama visada patiriu euforiją, jaučiu stiprią emociją iš žiūrovų. Visi pradeda kartu niūniuoti, įsitraukia ne tik dainuodami, bet ir kitokia energija – atrodo, kad širdimi įsilieja į tą kūrinį. Tai ypatingai paveikia.

 

Kokia muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

 

Automobilyje tiesiog keliauju per radijo stotis: kai viena daina ima nervinti, jungiu kitą. Turiu pripažinti, kad gana dažnai spaudinėju radijo imtuvo mygtukus (šypsosi). Namuose neskamba jokia muzika, nemėgstu laikyti ir įjungto televizoriaus. Gal todėl, kad nebuvau pratinta nuo vaikystės, jog televizorius nuolat įjungtas, visada kažką šneka. Man nereikia foninio triukšmo, jei jau atsisėdai žiūrėti filmo, tai pažiūrėjai ir vėl išjungei.

 

Kokią koncertinę programą šiuo metu ruošiate?

 

Laukia daug repeticijų prieš svarbiausius šių metų koncertus Klaipėdos „Švyturio“ ir Kauno „Žalgirio“ arenose su programa „Nuo klasikos iki ABBA“. Koncertuosime su orkestru, todėl turime daug repetuoti. Visuomet malonu dainuoti, kai už nugaros turi tokį muzikinį užnugarį. Orkestras labai pakylėja, bet sykiu įpareigoja, todėl turime tinkamai pasiruošti.

 

Kaip sekasi suderinti repeticijas, kai kiekviena kolektyvo narė turi solinių koncertų ir kitų veiklų?

 

Repeticijų grafikas niekada nekelia rūpesčių, mes profesionalės ir puikiai susitvarkome. Su Aiste ir Rūta esame puikios kolegės ir scenoje, ir už jos ribų. Stengiamės visuomet būti viena kitai pagarbios, atlaidžios ir solidarios. Džiaugiuosi, kad mus sieja gražūs kolegiški santykiai.

 

Kada būnate laiminga?

 

Galiu būti laiminga kelis kartus per dieną, taip pat ir nelaiminga kelis sykius per dieną (šypsosi). Kartais pradžiugina labai maži dalykai, bet esminis laimės pojūtis kyla iš mano ir šeimos sveikatos. Jei kuris šeimos narys negaluoja, tada ir kitiems negerai, kažkuria prasme ir kiti serga. Juk būtent sveikata lemia psichologinę ir fizinę savijautą. Kai esame sveiki, tada esame ir laimingi, ir darbingi. O kai esi laimingas ir darbingas, gali turėti viską.

 

Autorė Laima Samulė