Normalu norėti, kad partneris jaustųsi laimingas ir mylimas. Daugeliui moterų būdingas stiprus motiniškas instinktas, todėl jausmai dažnai reiškiami rūpesčiu ir globa. Tačiau kyla rizika sukurti santykių vaidmenis, kuriuose ima vyrauti ne lygybė, o galia ir paklusnumas. Tokia dinamika nėra suderinama su brandžiu intymumu.

 

Vaidmuo santykiuoseAmidst,Love,And,Laughter,,A,Young,Couple,Lies,On,A

 

Mamos vaidmuo santykiuose pasireiškia tuo, kad moteris daro už vyrą dalykus, kuriuos jis, kaip suaugęs žmogus, turėtų atlikti pats. Partnerė ima valdyti situacijas, planuoti ir paskirstyti užduotis, o antroji pusė lieka pasyviu vykdytoju – be iniciatyvos ir atsakomybės.

 

Tokios „mamos pareigos“ dažnai išduoda didelį nerimą ir stiprų poreikį kontroliuoti: dalinti patarimus, padėti, perimti darbus ir atsakomybę, apsaugoti nuo nesėkmių, net jei niekas to neprašo. „Nerimastingi, kontroliuojantys asmenys, kurie prisidengia globa ir empatija, santykių pradžioje gali atrodyti itin paslaugūs, supratingi ir geranoriški, o tai palengvina ryšio kūrimą. Jų tikslas – sukurti pasitikėjimą ir nesąmoningai įsivaikinti partnerį“, – teigia psichologai Claudia Brumbaugh ir Chrisas Fraley’us.

 

Pagrindiniai požymiai, išduodantys mamos vaidmenį:

 
  • bando keisti partnerio išvaizdą: perka drabužius, primenama apie higieną;
  • žino partnerio dienotvarkę ir planus geriau nei jis pats, primena, seka, kad viskas būtų atlikta;
  • kontroliuoja, ką valgo ir geria;
  • kišasi į santykius su draugais, kolegomis ar šeimos nariais;
  • kontroliuoja leidžiamus pinigus;
  • pernelyg aktyviai įsitraukia į vyro karjeros tikslus ir asmeninį tobulėjimą.
 

Galima manyti, kad tokį santykių modelį formuoja moteris, o vyras tik prisitaiko. Tačiau psichologai pabrėžia, kad partnerio pasirinkimą dažnai lemia ankstyvieji santykiai su tėvais ir jų elgesio modeliai. „Ankstyvieji ryšiai, ypač su mama, daro įtaką tam, kaip žmonės kuria romantinius santykius ir kokiais vidiniais scenarijais vadovaujasi. Vyrai, augę su itin globėjiškomis ir rūpestingomis mamomis, dažnai renkasi panašiai besielgiančias partneres. Tai gali rodyti tam tikrą priklausomybę, atsakomybių vengimą ir nenorą visiškai suaugti, išliekant patogioje vaiko pozicijoje“, – aiškina amerikiečių psichologė ir knygų autorė Peg Streep.

 

Kenkėjiška dinamika

 

Trūksta palaikymo. Santykiuose negali būti tik vienas žmogus, nešantis visą emocinį svorį. „Visavertėse santuokose partneriai nuolat stengiasi gilinti emocinį ryšį. Intymumas yra visaverčių ir ilgalaikių santykių šerdis“, – teigia psichologas Markas Traversas. Santykių stiprybė slypi ne tik gebėjime atlaikyti išorinius iššūkius, bet ir tame, kaip partneriai palaiko vienas kitą pažeidžiamomis akimirkomis. Moteris, prisiėmusi mamos vaidmenį, sprendimus dažnai priima viena, todėl ima jaustis gyvenanti ne su lygiaverčiu vyru, o su mažu berniuku.

 

Partneris – aukos pozicijoje. Vyras, kuris į pastabas ar išsakytą vienatvės jausmą reaguoja pykčiu, nuvertinimu ar bandymu sukelti gailestį bei kaltę, ilgainiui griauna intymumą. Jis tikisi, kad partnerė atspės ir patenkins jo poreikius (tiek kasdienybėje, tiek lovoje), tačiau pats nesistengia išklausyti ir suprasti, ko reikia santykių darnai. Jei santykiuose vyrauja emocinis nepriėmimas ar atstūmimas, bet išlieka spaudimas mylėtis, ryšys ima priminti išnaudojimą. Moteris įpranta rūpintis savimi ir partneriu negaudama grįžtamojo ryšio.

 

Nulis atsakomybės. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vyras elgiasi brandžiai, perduodamas vadovavimą žmonai. Tačiau ilgainiui toks vaidmenų pasiskirstymas ima varginti. Moteris visose situacijose priversta elgtis kaip vienintelė suaugusioji, o partneris vengia atsakomybės. Šis modelis atsiskleidžia ne tik buityje, bet ir intymiame gyvenime: vyras nesprendžia kylančių problemų, lieka pasyvaus vartotojo vaidmenyje, o moteris stengiasi įtikti ir kompensuoti trūkumus.

 

Piknaudžiavimas gerumu. „Klausymasis santykiuose yra svertas, skatinantis geresnį bendravimą ir konfliktų valdymą, – teigia psichologė prof. Susan Krauss Whitbourne. – Ugdant sąmoningumą didėja pasitenkinimas vienas kitu kaip pora.“ Jei moteris, spręsdama iššūkius, nuolat susiduria su apatija ir nejaučia partnerio įsitraukimo, ilgainiui ji nustoja dalintis emociniais ir praktiniais resursais. Iš pradžių nutylima svarbi informacija, vėliau priimami tik sau naudingi sprendimai, galiausiai partneris atribojamas nuo bendrų reikalų.

 

Savivertės problemos.Vyrai, nuolat ieškantys patvirtinimo ir nusiraminimo, dažnai kuria vienpusius santykius, kuriuose jų emocinis saugumas tampa svarbesnis už partnerės poreikius. Moteris ima rūpintis pažeidžiamu ir nelaimingu partneriu: guodžia, moko, įkvepia, augina ir viltingai laukia, kad kada nors berniukas taps lygiaverčiu vyru.

 

Kaltųjų paieška

 

Kodėl santykiai tampa disfunkciniai? Atsakymų gali būti daug. Vienas jų – įsišakniję lyčių vaidmenys. „Pažvelkite, kaip mama ir tėtis rūpinasi vaikais. Moteris dažniausiai prisiima kasdienę priežiūrą: maitinimą, migdymą, ugdymą, sveikatos ir higienos užtikrinimą. Ji tampa atsakinga už esminius vaiko gyvenimo momentus. Vyrų tėvystės vaidmuo neretai siejamas su žaidimais ir pramogomis. Toks pasiskirstymas vėliau persikelia ir į poros santykius“, – teigia psichoterapeutas, Floridos tarptautinio universiteto dėstytojas Williamas Berry.

 

Kitas svarbus aspektas – tarpusavio trauka. Brandžias ir kontroliuoti linkusias moteris dažnai žavi nebrandžių vyrų spontaniškumas, žaismingumas, svajingumas, nuotykių troškimas, net normų nepaisymas ar laisvamaniškumas. Tačiau santykiams rimtėjant ar sukūrus šeimą atsiranda lūkestis, kad vėjavaikis surimtės ir prisiims atsakomybę. „Ateina momentas, kai tai, kas abiem patiko santykių pradžioje, pavyzdžiui, linksmybės baruose ar spontaniški sprendimai, moteriai ima kelti nepasitenkinimą, nors vyras nenori to atsisakyti“, – atkreipia dėmesį ekspertas.

 

Partnerių vaidmenys dar labiau išryškėja gimus kūdikiui. Vyras gali pasijusti nuskriaustas, sumenkintas ar nustumtas į antrą planą. „Jei partneris nėra emociškai subrendęs ir nepasirengęs dalintis tėvystės atsakomybėmis, jis gali nesąmoningai pavydėti vaikui motinos dėmesio ir priimti aukos vaidmenį. Įdomu tai, kad kai kuriose kultūrose vyrų vaikiškumas net normalizuojamas – moteris rūpinasi sutuoktiniu tarsi dar viena atžala iki pat gilios senatvės“, – pasakoja W. Berry.

 

Nusivylimas ir atsitraukimas

 

Beveik pusė moterų nurodo patiriančios bent vieną seksualinės funkcijos sunkumą: sumažėjusį potraukį, susijaudinimo stoką, orgazmo problemas ar skausmą lytinių santykių metu. Iki trečdalio 30–59 metų moterų tam tikru gyvenimo laikotarpiu susiduria su sumažėjusiu libido.

 

„Romantiškasis santykių etapas, kai negalite atitraukti rankų vienas nuo kito, paprastai trunka nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Per šį laiką pora įveikia pirmuosius išbandymus, pamato vienas kito reakcijas į sunkumus, susiformuoja vaidmenys ir elgesio modeliai“, – teigia sekso terapeutė, knygos „A Tired Woman’s Guide to Passionate Sex“ autorė Laurie Mintz.

 

Daugelis išsigąsta manydamos, kad išblėso meilė, tačiau seksualinės apatijos priežastis gali slypėti santykių dinamikoje – perdėtoje globoje, kontrolėje ar nelygiaverčiuose vaidmenyse.

 

Libido natūraliai svyruoja atsižvelgiant į hormonų lygį, nuotaiką ir pasitenkinimą santykiais. „Potraukis veikia tarsi greičio ir stabdžio pedalai – jis kinta visą gyvenimą. Tačiau stresas, nerimas, depresija ir nemiga yra pagrindiniai veiksniai, mažinantys aistrą. Įrodyta, kad kortizolis slopina gebėjimą susijaudinti ir pasiekti orgazmą. Santykių problemos taip pat prisideda prie atvėsusios lovos“, – aiškina dr. Pelin Batur iš Klivlando klinikos (JAV).

 

Moteris, kuri su partneriu elgiasi lyg su vaiku, dažnai praranda susidomėjimą ir aistrą. Keičiasi požiūris į partnerį, kaupiasi psichologinis nuovargis, silpsta emocinis ryšys. Santuokos ir šeimos terapeutė Becky Whetstone pabrėžia energijų disbalanso svarbą. „Vyriškoji energija yra dominuojanti, direktyvi, ryžtinga ir drąsi. Moteriškoji – puoselėjanti, imli, kantri, pažeidžiama, užjaučianti ir rūpestinga. Seksualinei chemijai būtina šių polių pusiausvyra“, – teigia specialistė. Anot jos, jei partnerė pernelyg pereina į vyriškąjį polių – tampa vadovaujančia, kontroliuojančia, racionalia sprendimų priėmėja – ji gali netekti erdvės savo pažeidžiamumui ir moteriškumui. Jei užstringa vien mamos vaidmenyje, aistra taip pat blėsta.

 

B. Whetstone pastebi, kad dalis moterų, siekdamos profesinės sėkmės, išsiugdo stiprias lyderystės savybes ir nesąmoningai perkelia šį vaidmenį į romantinius santykius. Tuo pačiu metu vis daugiau vyrų stokoja savivertės, vengia iniciatyvos ir atsakomybės. „Moteris nesijaučia seksuali šalia vyro, kuris stiprina jos vyriškąją energiją, o ne leidžia atsiskleisti moteriškajai“, – apibendrina santykių konsultantė.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė