Kai poilsio reikia ne tik kūnui, bet ir protui

Nuolatinis skubėjimas, ekranų šviesa, informacijos perteklius ir vis sunkiau pagaunama tyla – tokia šiandiena pažįstama daugeliui. Nors dažnai atrodo, kad pailsime, iš tiesų ilsisi tik kūnas, o nervų sistema ir toliau lieka budri. Apie tai, kodėl šiuolaikiniam žmogui taip sunku iš tikrųjų sustoti, kuo ypatinga plūduriavimo terapija ir ką gali atverti aplinka, kurioje bent trumpam nelieka išorinių dirgiklių, kalbamės su sveikatingumo studijos įkūrėja, oro jogos instruktore, įsisąmoninimu grįstos psichologijos intervencijų mokytoja ir sveikatinančio gyvenimo specialiste Laura Paškevičiūte.

 

Laura, kaip paprastai ir aiškiai paaiškintumėte, kas yra plūduriavimo terapija?

 

Plūduriavimo terapija – tai metodas, padedantis žmogui pasiekti giluminę atsipalaidavimo būseną, kurią sunku pasiekti kitomis technikomis. Terapijos principas labai paprastas, tačiau jos poveikis ir nervų sistemai išties įspūdingas. Tam naudojama uždara kapsulė, pripildyta kūno temperatūros vandens, prisotinto magnio druskos. Dėl šios sudėties kūnas natūraliai plūduriuoja, sukuriant nesvarumo pojūtį. Žmogus gali pats išjungti šviesas ir uždaryti kapsulės dangtį, panirdamas į aplinką, kurioje sensorinė stimuliacija yra minimali. Dėl šios priežasties kapsulė dar vadinama sensorinės deprivacijos kapsule.

 

Kas vyksta su kūnu ir protu, kai žmogus atsiduria aplinkoje, kurioje nėra šviesos, garso ir kitų dirgiklių?

 

Kai žmogus patenka į aplinką, kurioje nėra arba yra labai mažai šviesos, garso ir kitų dirgiklių, organizmas pereina iš nuolatinio budrumo į atsikūrimo režimą. Kūne mažėja įtampa: lėtėja kvėpavimas, gali sumažėti kraujospūdis, atsipalaiduoja raumenys. Nervų sistema persijungia iš „kovok arba bėk“ būsenos į ramesnę, parasimpatinę būseną. Sumažėjus išoriniam triukšmui, dėmesys natūraliai krypsta į vidų – į mintis, jausmus ir kūno pojūčius. Dauguma žmonių patiria didesnę ramybę, aiškumą ir mažesnį nerimą. Trumpai tariant, tokia aplinka leidžia kūnui ir protui pailsėti nuo nuolatinės stimuliacijos ir atkurti vidinę pusiausvyrą.

 

Ką žmogui gali parodyti tyla, kai nelieka įprastų išorinių atramų?

 

Tyla gali parodyti tai, ką kasdien užgožia triukšmas – tikrą vidinę būseną. Kai nelieka išorinių dirgiklių, žmogus pradeda aiškiau jausti kūną, emocijas ir mintis. Kartais tai pasireiškia ramybe ir lengvumu, o kartais – sukaupta įtampa, nuovargiu ar neišspręstais dalykais, kuriems anksčiau tiesiog nebuvo erdvės iškilti. Tyla veikia tarsi veidrodis: ji nesukuria nieko naujo, bet leidžia pamatyti, kas jau yra viduje. Dažnai būtent nuo to prasideda tikras atsikūrimas ar pokytis.

 

Kodėl žmonėms šiandien taip stipriai reikia būsenos, dėl kurios pagaliau nieko nereikia daryti?

 

Pagal naujausius tyrimus, beveik kas antras žmogus kiekvieną dieną gyvena patirdamas stresinę, nerimo būseną. Trumpalaikis stresas savaime nėra žalingas, priešingai – gali suteikti energijos, koncentracijos ir budrumo, o tai padeda efektyviau atlikti darbus. Tačiau užsitęsęs lėtinis stresas, kai žmogus beveik nuolat su juo susiduria, siejamas su net 55 ligomis, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas, krūties vėžį, cukrinį diabetą, anoreksiją, astmą, epilepsiją, aterosklerozę, miego sutrikimus, depresiją, bei elgesio problemomis, tokiomis kaip rūkymas ar persivalgymas. Šiuolaikinėje aplinkoje mūsų smegenys yra nuolat perstimuliuotos – dėl informacijos gausos, triukšmo ir net galimybės pabūti ramiai trūkumo nervų sistema patiria papildomą stresą. Tylos nykimas – kai nebelieka laisvos, dėmesiu neužimtos erdvės – lemia trumpėjantį laiko pojūtį, silpnėjančią atmintį, didėjantį moralinį nuovargį ir egzistencinį išsekimą tiek individualiai, tiek visuomenės mastu. Remiantis psichologijos, neuromokslo, filosofijos ir įvairių kultūrų įžvalgomis, tyla žmogui būtina, nes mūsų nervų sistema evoliuciškai nepritaikyta nuolatinei stimuliacijai. Ji leidžia kūnui ir protui atgauti pusiausvyrą, sumažinti įtampą ir atkurti vidinę ramybę.

 

Plūduriavimą laikytumėte kūno terapija, nervų sistemos poilsiu ar ir tam tikra vidine, beveik meditacine patirtimi?

 

Tikrai negaliu išskirti vieno aspekto, nes plūduriavimo terapija apima visas šias sritis. Tyrimai rodo, kad ji mažina skausmą, padeda raumenims atsigauti po treniruočių, bendrai atpalaiduoja kūną, ugdo kūrybingumą, nuramina nervų sistemą, mažina atsaką į stresą ir nerimą, plečia sąmoningumą bei savęs suvokimą. Dėl šios patirties protas tampa aiškesnis, lengvai randami atsakymai į ilgą laiką ramybės nedavusius klausimus. Tai nuostabus įrankis, leidžiantis visapusiškai pasirūpinti tiek nervų sistema, tiek kūnu.

 

Kuo plūduriavimo terapija skiriasi nuo masažo, meditacijos ar įprasto SPA poilsio?

 

Plūduriavimo terapija, masažas, meditacija ir įprastas SPA poilsis – visi gali padėti atsipalaiduoti, tačiau jų veikimo principai iš esmės skiriasi. Plūduriavimas išsiskiria tuo, kad beveik eliminuoja visus išorinius stimulus – šviesą, garsą ir gravitacijos poveikį. Dėl to nervų sistema be aktyvių pastangų natūraliai pereina į gilaus atsipalaidavimo būseną.

 

Masažas veikia per fizinį stimulą – prisilietimą, kuris padeda atpalaiduoti raumenis, tačiau nervų sistema vis tiek gauna nuolatinį jutiminį signalą. Meditacija grįsta dėmesio valdymu, todėl tam reikia tam tikrų įgūdžių, jos efektyvumas dažnai priklauso nuo patirties. SPA poilsis suteikia komfortą ir malonią aplinką, tačiau išoriniai stimulai – garsai, šviesa, temperatūra – išlieka, todėl atsipalaidavimas nėra toks gilus.

 

Ar sutiktumėte, kad šiandien daugelis žmonių gyvena nuolatos veikiami sensorinių dirgiklių?

 

Tikrai taip. Naujausi tyrimai rodo, kad socialiniai tinklai veikia kaip nuolatinės stimuliacijos sistema – jie fragmentuoja dėmesį, aktyvina dopamino ciklus ir sukuria nuolatinę emocinę apkrovą. Ilgainiui tai ne tik didina nerimą, bet ir keičia tai, kaip smegenys apdoroja informaciją. Dauguma socialinių medijų sukurtos skatinti įsitraukimą, tačiau kartu tai gali išbalansuoti endokrininę ir nervų sistemų pusiausvyrą. Televizijos žiūrėjimas ir socialinių tinklų vartojimas siejami su didesniu potrauminio streso sindromo bei depresijos paplitimu. Kasdienybėje mes nuolat perkrauti – mus veikia šviesa, informacija, garsai ir vaizdai. Net būdami namuose girdime vadinamąjį „baltąjį triukšmą“, pavyzdžiui, automobilių ūžimą. Nors prie jo galime priprasti, nervų sistema vis tiek nuolat stimuliuojama.

 

Miego kokybė taip pat dažnai nukenčia. Daugelis žmonių miega dalinėje tamsoje – neužsitraukia užuolaidų, miega prieblandoje ar su šviesą skleidžiančiais prietaisais, pavyzdžiui, laikrodžiais. Net silpna šviesa gali neigiamai paveikti miego kokybę, todėl svarbu užtikrinti maksimalią tamsą miego metu. Net ir išvykus į parką ar gamtą sunku rasti tikrą ramybę – aplink dažnai daug žmonių, vyksta renginiai ar kita veikla, kuri sukuria papildomą stimuliaciją.

 

Kokius pervargimo ar perstimuliacijos ženklus dažniausiai pastebite savo klientų atveju?

 

Dažniausiai tai pasireiškia nuovargiu po akimis – jau per 60 minučių po plūduriavimo sesijos dažnai regimas akivaizdus pagerėjimas. Taip pat pasitaiko miego trūkumo, raumenų skausmų, gausiu perdirbto maisto vartojimu, stiprių emocinių reakcijų, tuštumos jausmo ir bendro nuovargio ar įtampos, kuri daugeliui klientų jau tapusi norma.

 

Kodėl šiuolaikiniam žmogui taip sunku tiesiog sustoti ir pabūti tyloje?

 

Šiuolaikiniam žmogui sunku sustoti pirmiausia todėl, kad jo aplinka tam nėra palanki. Kasdien mus veikia informacijos, garsų ir vaizdų perteklius – smegenys pripranta prie nuolatinės stimuliacijos ir ima ją laikyti norma. Kitas dalykas – mūsų dėmesio sistema treniruojama būti išskaidyta. Dažnas telefonų ir socialinių tinklų naudojimas aktyvina greitus dopamino ciklus, todėl tyla ir ramybė gali atrodyti neįprasta ar net nejauki. Be to, sustojus išnyksta išoriniai dirgikliai ir išryškėja vidinis turinys – mintys, emocijos, kūno pojūčiai. Jei žmogus yra įsitempęs ar pavargęs, tai gali būti nemalonu, todėl natūraliai norisi vėl kažkuo užsiimti. Galiausiai tai tampa įpročiu. Kai nuolat gyvename judesyje ir triukšme, gebėjimas būti tyloje silpsta – jį reikia sąmoningai treniruoti, kaip ir bet kurį kitą įgūdį.

 

Tad sensorinė deprivacija tampa savotišku priešnuodžiu nuolatiniam triukšmui, ekranams ir skubėjimui?

 

Manau, kad taip. Kuo reguliariau žmogus lankosi sesijose, tuo labiau treniruoja savo nervų sistemą būti ramybės būsenoje, todėl smegenys tampa atsparesnės kasdieniam triukšmui. Visgi svarbūs ir kasdieniai įpročiai – kokybiškas miegas, subalansuota mityba ir nuoseklus gyvenimo ritmas.

 

Ko dažniausiai bijo žmonės prieš pirmą seansą plūduriavimo kapsulėje?

 

Vienas dažniausių iššūkių prieš pirmą seansą – klaustrofobija. Žmogus gali manyti, kad kapsulėje bus nejauku ar per ankšta. Visgi praktika rodo, kad dauguma žmonių, net ir turinčių polinkį į klaustrofobiją, sesijos metu pasijunta saugiai. Kapsulę galima palikti pravirą, o žmogus visada išlaiko kontrolę, t. y. gali bet kada išeiti.

Įdomu tai, kad net žmonės, kurie visą gyvenimą jautė klaustrofobiją, dažnai jau pirmos sesijos metu patiria netikėtą saugumo jausmą. Dalis jų vėliau dalijasi, kad tai buvo viena iš pirmųjų patirčių, kai uždaroje erdvėje galėjo tikrai atsipalaiduoti. Kai kurie klientai net sąmoningai renkasi plūduriavimą kaip švelnų būdą dirbti su šia baime – be spaudimo, savo tempu, saugioje aplinkoje.

 

Kaip nuraminate tuos, kuriems nejauku dėl uždaros erdvės ar kontrolės paleidimo?

 

Pirmiausia paaiškinu, kad žmogus visada išlaiko visišką kontrolę: kapsulę galima laikyti pravirą, bet kada išeiti ar įjungti šviesą. Tai nėra uždaryta ar užrakinama erdvė. Taip pat pakviečiu į tai žiūrėti kaip į patirtį savo tempu – nereikia savęs spausti atsipalaiduoti. Dažniausiai vien suvokimas, kad galima bet kada sustoti, jau savaime nuramina.

 

Kas svarbiausia pirmą kartą atėjusiam žmogui, kad jis galėtų atsipalaiduoti ir pasitikėti procesu?

 

Svarbiausia suprasti, kad nereikia nieko „padaryti teisingai“. Plūduriavimas nėra užduotis ar testas – kūnas atsipalaiduoja natūraliai, kai sudaromos tinkamos sąlygos. Kitas svarbus dalykas – pasitikėjimas procesu ir savimi. Žmogus visada išlaiko kontrolę: gali judėti, atsimerkti, įjungti šviesą ar bet kada išeiti. Vien šis saugumo jausmas padeda atsipalaiduoti. Trečias aspektas – leisti sau tiesiog pabūti. Be lūkesčių, be spaudimo kažką pajusti. Kuo mažiau bandome išlaikyti kontrolę, tuo lengviau kūnas ir protas pereina į ramybės būseną.

 

Kokios reakcijos plūduriavimo metu jus pačią labiausiai stebina?

 

Mane labiausiai stebina patirties gylis – ją tikrai sunku apibūdinti žodžiais. Tai jausmas, kai nejauti, kur baigiasi tavo kūnas, tarsi ištirpsti. Gali jaustis kaip kūdikis mamos įsčiose, nors esi suaugęs, sąmoningas žmogus – tai tiesiog neįtikėtina patirtis. Kartais gali pajusti savo kūną taip giliai, kaip niekada anksčiau. Pavyzdžiui, pajudini kairės rankos mažąjį pirštelį ir staiga jauti, kaip įsijungia visa raumenų grandinė iki dešinės pėdos.

 

Vadinasi, žmonės po seanso ima geriau jausti savo kūno signalus?

 

Taip, po seanso žmonės dažnai pradeda aiškiau jausti savo kūno signalus, tokius kaip kvėpavimas, įtampa ar nuovargis. Ilgainiui tai veda į geresnį emocijų ar net maisto poreikio pajautimą.

 

Kodėl daugeliui žmonių šiandien taip sunku iš tikrųjų pailsėti, net kai jie tam skiria laiko?

 

Dažnai ilsimės tik fiziškai, o mūsų nervų sistema – ne. Net ir poilsio metu smegenys lieka aktyvios: naršome telefone, žiūrime į ekranus, gauname daug informacijos. Iš išorės atrodo, kad ilsimės, bet viduje vis tiek vyksta nuolatinė stimuliacija.

 

Kita priežastis – įtampa, sukaupta kūne. Kai sustojame, ji niekur nedingsta, todėl atsipalaiduoti sunku – protas lieka aktyvus, o kūnas nepaleidžia. Tikras poilsis prasideda tada, kai sumažėja dirgiklių ir nervų sistema gali pereiti į gilesnę, atsikūrimo būseną.

 

Ar plūduriavimas tinka neramaus proto žmonėms? Juk net atsiribojus nuo visų išorinių sensorinių dirgiklių sunku „išjungti“ protą, ten dūzgiančias mintis ir pasiekti meditatyvinę būseną?

 

Taip, tinka, ir būtent tokiems žmonėms plūduriavimas dažnai pasiteisina labiausiai. Svarbu suprasti, kad plūduriavime nereikia „išjungti“ proto ar iš karto pasiekti meditacinės būsenos. Priešingai – kai žmogus patenka į beveik visišką tylą, mintys dažnai suaktyvėja, tarsi iškyla į paviršių, nes nebelieka išorinių dirgiklių, kurie jas užgožtų. Tačiau sumažinus išorinius stimulus, protas palaipsniui natūraliai nurimsta, be spaudimo ar pastangų. Ilgainiui mintys ima lėtėti ir praranda intensyvumą. Tai labiau primena procesą, o ne tikslą. Todėl neramus protas nėra kliūtis – tai netgi viena priežasčių, kodėl tokia patirtis gali būti ypač naudinga.

 

Ar ši terapija gali padėti ne tik pailsėti, bet ir geriau išgirsti save?

 

Taip. Dažnai po seanso žmonės išsineša ne tik gilų atsipalaidavimą, bet ir paprastus, tačiau svarbius suvokimus – apie save, savo būseną ar sprendimus, kuriuos jau kurį laiką nešiojosi viduje. Kai kurie atranda išeitis darbams ar projektams, kuriuos vilkino ilgą laiką.

 

Ar plūduriavimą rekomenduotumėte kaip pagalbą krizei ar kaip nuolatinę savirūpos praktiką?

 

Labiau rekomenduočiau kaip nuolatinę savirūpos praktiką. Nors plūduriavimas gali padėti ir krizės metu sumažinti įtampą, nuraminti nervų sistemą ar suteikti aiškumo, didžiausia jo vertė atsiskleidžia per reguliarumą. Tai panašu į miegą ar fizinį aktyvumą: vienas kartas padeda, bet ilgalaikį poveikį kuria nuoseklumas. Reguliarios sesijos leidžia palaikyti vidinę pusiausvyrą, o ne tik gesinti gaisrus tada, kai jau per vėlu.

 

Ar vienas seansas jau gali duoti apčiuopiamą poveikį, ar visgi tikrieji pokyčiai atsiskleidžia per tęstinumą?

 

Vienas seansas jau gali duoti apčiuopiamą poveikį – dažniausiai tai yra aiškus atsipalaidavimas, sumažėjusi įtampa ir ramesnis protas. Tačiau gilesni pokyčiai atsiskleidžia per tęstinumą. Reguliariai kartojant seansus, nervų sistema išmoksta lengviau pereiti į ramybės būseną, o kūnas ir protas greičiau atsikuria. Po kelių seansų atsiranda daugiau pasitikėjimo ir pažįstamumo, todėl atsipalaidavimas vyksta greičiau ir giliau. Kūnas tarsi atsimena, kaip paleisti įtampą, o protas lengviau nurimsta. Daugelis žmonių vėlesnėse sesijose greičiau pasiekia ramybės būseną, o patirtis tampa nebe tokia nauja, labiau gili ir stabili.

 

Kur, jūsų nuomone, baigiasi sveikatinimo patirtis ir prasideda per dideli pažadai?

 

Riba atsiranda ten, kur atsipalaidavimo ir savijautos gerinimo patirtis pradedama pristatyti kaip gydymas. Mokslas rodo, kad plūduriavimas gali sumažinti stresą, nerimą, raumenų įtampą ir pagerinti bendrą savijautą. Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra gydymo pakaitalas.

 

Kai kalbame apie rimtesnes būkles, tokias kaip depresiją, stiprų nerimą, vaikystės traumas ar kitus psichikos sveikatos sutrikimus, dažnai reikalingas kompleksinis gydymas: psichoterapija, o kartais ir medikamentai. Tokiais atvejais plūduriavimas gali būti tik papildoma, palaikanti priemonė. Taip pat svarbu pabrėžti individualumą, t. y. vieniems poveikis gali būti labai ryškus, o kitiems švelnesnis, ir tai visiškai normalu.

 

Kam ši praktika netinka arba kada žmogui vertėtų pirmiausia pasitarti su specialistais?

 

Plūduriavimas daugeliui žmonių yra saugi patirtis. Tačiau pasitarti su gydytoju reikėtų, jei žmogus turi sunkių psichikos sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, depresiją, panikos sutrikimą, psichozės epizodų ar stiprių trauminių patirčių. Tokiu atveju intensyvus buvimas su savo vidumi gali būti per stiprus.

 

Iš fizinės pusės verta pasitarti, jei yra tam tikrų sveikatos būklių, pavyzdžiui, odos pažeidimų, infekcijų, nekontroliuojamas epilepsijos sutrikimas ar kitų būklių, kai vandens procedūros gali būti nerekomenduojamos.

 

Ką reiškia pasirūpinti savimi ne paviršutiniškai, o iš tikrųjų?

 

Tai ne vien malonios veiklos ar savęs lepinimas. Tikras rūpinimasis savimi reiškia gebėjimą sustoti, įsiklausyti į save ir paklausti: „Ko man dabar iš tikrųjų reikia?“ Kartais tai bus poilsis, kartais miegas, ribų nustatymas arba net sunkūs sprendimai.

 

Kaip atskirti tikrą, kūnui naudingą poilsį nuo tiesiog gražiai supakuotos sveikatingumo mados?

 

Tikras, kūnui naudingas poilsis pirmiausia jaučiamas kūne, o ne tik atrodo patraukliai iš išorės. Po jo mažėja įtampa, kvėpavimas tampa ramesnis, gerėja miegas, atsiranda daugiau aiškumo galvoje ir energijos kasdienybėje. Svarbu ir tai, kad poveikis nesibaigia kartu su patirtimi – jis persikelia į savijautą po jos.

 

Ko plūduriavimo terapija jus pačią išmokė apie poilsį?

 

Dabar poilsiui tapau itin išranki – man svarbu, kad atsipalaiduotų ne tik kūnas, bet ir nervų sistema. Ramybės jausmas turi kilti iš vidaus, o ne išorės – jis tarsi persiduoda į kiekvieną ląstelę.

 

Ką pasakytumėte pervargusiai moteriai, kuri vis dar mano, kad ilsėtis dar ne laikas?

 

Geriausias laikas buvo vakar. Kitas geriausias laikas yra DABAR. Iš tiesų daugelis žmonių tiki, kad „varymas per sunkumą“ padės. Tačiau tai primena sugedusį automobilį: vos išgirdę keistą garsą, jį vežame į servisą. O su savo kūnu dažnai elgiamės priešingai – net girdėdami signalus nesustojame. Tačiau jei toliau važiuosime su gendančiu automobiliu, jis galiausiai suges ir sustos. Važiuodami jo nesutaisysime – vienintelis būdas yra sustoti ir pasirūpinti. Su žmogumi lygiai taip pat – kartais tiesiog būtina sustoti.

 

Autorė Laura Auksutytė