Vaikų draugystės ne visada būna tokios, kokias įsivaizduojame. Kartais jos kupinos juoko ir žaidimų, o kartais – nutylėtų ašarų, keisto nerimo ir jausmo, kad su tariamu draugu būti sunku. Vaikas retai pasakys, jog draugystė jį skaudina, tačiau jo elgesys visada tai išduoda. Kaip atpažinti santykius, kurie ne augina, o žeidžia?

 

Kas yra žeidžianti draugystė?Upset,Sad,Little,Caucasian,Children,Kids,Argument,Conflict.,Offended,Girls

 

Draugystė neturėtų skaudinti. Su draugu turėtų būti gera, saugu, smagu būti savimi. Jei po bendravimo vaikas dažnai jaučiasi liūdnas, kaltas, išsigandęs ar nepakankamas, tai ženklas, kad kažkas negerai, net jei tas žmogus vadinamas draugu.

 

Žeidžiančioje draugystėje santykiai dažnai tampa nelygūs. Vienas vaikas nuolat vadovauja, sprendžia, ką žaisti, su kuo bendrauti, ką galima (ne)sakyti. Kitas vaikas prisitaiko, bijo prieštarauti, stengiasi neužpykdyti, nes nenori būti atstumtas. Toks paklusimas nėra pasirinkimas, tai bandymas išsaugoti draugystę bet kokia kaina.

 

Svarbu atskirti paprastą konfliktą nuo nuolat žeidžiančio elgesio. Ginčai, nesutarimai ar susipykimai tarp vaikų yra normalūs, jie moko derėtis, atsiprašyti, spręsti problemas. Tačiau jei vienas vaikas nuolat menkina, tyčiojasi, grasina ar verčia jaustis blogai, tai jau ne konfliktas, o žeidžianti draugystė. Tikra draugystė gali turėti nesutarimų, bet ji nepalieka ilgalaikio skausmo ar baimės jausmo.

 

Raudonos vėliavėlės

 

Vaikai ne visada moka įvardyti, kas su jais vyksta, todėl apie skaudinančią draugystę dažniau išduoda ne žodžiai, o elgesys ir emocijos. Vienas pirmųjų signalų – vaikas po susitikimų su draugu tampa liūdnas, neramus ar įsitempęs, nors iš anksto atrodė nusiteikęs bendrauti. Kartais jis sako, kad viskas gerai, tačiau emocijos pasako ką kita.

 

Dar vienas svarbus ženklas – baimė pasakyti savo nuomonę. Vaikas vengia prieštarauti, nuolat klausia, ar taip galima, bijo supykdyti draugą. Jis gali dažnai nusileisti, atsisakyti to, ko pats nori, kad tik liktų priimtas.

 

Žeidžiančioje draugystėje dažnas ir tyčiojimasis: pravardžiavimas, pašaipos, gąsdinimas ar grasinimai nebebūti draugais. Kartais vaikas sąmoningai atstumiamas nuo kitų, jam liepiama nesikalbėti su tam tikrais vaikais arba jis ignoruojamas kaip bausmė.

 

Ilgainiui tokia patirtis pradeda keisti patį vaiką. Jis gali tapti uždaresnis, irzlesnis, jautresnis, vengti bendravimo arba priešingai – dažniau pykti be aiškios priežasties. Tai ženklas, kad draugystė ne stiprina, o silpnina, ir vaikui reikia suaugusiųjų dėmesio bei palaikymo.

 

Kodėl pasilieka?

 

Iš šalies atrodo paprasta: jei draugystė skaudina, tiesiog reikia pasitraukti. Tačiau vaikui tai padaryti kur kas sunkiau, nei gali pasirodyti suaugusiesiems. Viena stipriausių priežasčių – baimė likti vienam. Vaikui draugystė dažnai reiškia saugumą, priklausymą ir vietą tarp kitų, todėl net skaudinantys santykiai kartais atrodo geriau nei vienatvė. Didelę reikšmę turi ir noras priklausyti grupei. Ypač mokyklinio amžiaus vaikams svarbu būti priimtiems, neatsilikti nuo kitų, nejausti, kad jie kažkuo blogesni. Jei skaudinantis draugas yra populiarus ar turi įtaką, vaikas gali bijoti, kad pasitraukęs bus atstumtas ir kitų.

 

Kai kurių vaikų manymu, normalu, kad draugystė reikalauja kentėti, nusileisti ar tylėti. Jei vaikas nėra patyręs saugios, pagarba pagrįstos draugystės, jis gali net nesuprasti, kad santykiai gali būti kitokie.

 

Svarbus ir vaikiškas lojalumas. Vaikai dažnai rimtai žiūri į draugystės sąvoką – „jis mano draugas“ tampa priežastimi pateisinti skaudinantį elgesį. Net jei draugas žeidžia, vaikas gali jaustis kaltas galvodamas apie pasitraukimą, tarsi tai būtų išdavystė. Būtent todėl suaugusiųjų palaikymas ir paaiškinimas, kad tikra draugystė neskaudina, yra ypač svarbūs.

 

Padėti atpažinti jausmus

 

Kai vaikas supranta, kad draugystė jam kelia skausmą, svarbu parodyti, jog jis nėra bejėgis. Vienas pirmųjų ir svarbiausių žingsnių – mokyti vaiką sakyti „ne“. Tai nereiškia grubumo ar konflikto, o gebėjimą ramiai pasakyti, kas jam netinka: „Man taip nepatinka“, „Aš nenoriu“, „Prašau taip nedaryti“. Tokie paprasti sakiniai padeda vaikui jaustis stipresniam ir labiau pasitikėti savimi.

 

Kartu svarbu padėti nustatyti ribas. Vaikui reikia paaiškinti, kad jis turi teisę pasirinkti, su kuo bendrauti, ką žaisti ir kaip leisti laiką. Ribos nėra bausmė kitam, tai būdas apsaugoti save. Kartais užtenka sumažinti bendravimą, kartais – aiškiai pasakyti, kad tam tikras elgesys yra nepriimtinas.

 

Jei situacija kartojasi ar tampa per sunki, verta kreiptis į mokytoją, darželio auklėtoją ar kitą patikimą suaugusįjį. Tai nėra skundimas, o pagalbos prašymas. Suaugusieji gali padėti įvertinti situaciją, stebėti vaikų santykius ir užtikrinti saugesnę aplinką.

 

Labai svarbu vaikui paaiškinti, kad pasitraukimas iš skaudinančių santykių nėra išdavystė. Tikra draugystė neturėtų skaudinti ar versti kentėti. Rūpintis savimi, saugoti savo jausmus ir ieškoti santykių, kuriuose gera būti savimi, – tai ne silpnumas, o brandos ženklas.

 

Sveikos draugystės pavyzdys

 

Sveika draugystė – tai tokia, kuri stiprina vaiką, o ne sekina. Joje yra pagarba: vaikas jaučiasi išklausytas, jo nuomonė svarbi, o „ne“ yra priimamas be pykčio ar pašaipų. Draugai nesityčioja, nežemina ir nenaudoja baimės kaip būdo valdyti kitą. Tokia draugystė vaikui leidžia jaustis saugiam – nebijo būti savimi, klysti ar pasakyti, ką galvoja. Nereikia nuolat stengtis įtikti ar saugotis, kad nebus nubaustas tylėjimu ar atstūmimu. Buvimas kartu kelia ramybę, o ne įtampą.

 

Dar vienas svarbus ženklas – džiaugsmas būti kartu. Po susitikimų su tikru draugu vaikas dažniausiai jaučiasi pakylėtas, linksmas, noriai pasakoja, kas vyko. Net jei kyla nesutarimų, jie neištrina bendro jausmo, kad draugystė yra gera ir verta.

 

Tam, kad vaikui būtų lengviau suprasti, galima pasiūlyti paprastus kriterijus, kuriuos jis galėtų prisiminti:

 
  • Ar su šiuo draugu jaučiuosi gerai?
  • Ar galiu būti savimi?
  • Ar mane gerbia ir priima tokį, koks esu?
 

Jei atsakymai dažniausiai „taip“, tai ženklas, kad draugystė yra sveika ir palaikanti.

 

Kita medalio pusė

 

Kalbant apie žeidžiančias draugystes, svarbu pamatyti ir kitą pusę – vaikus, kurie patys inicijuoja valdančius, skaudinančius santykius. Dažniausiai tai yra vaikai, kurie patys susiduria su vidiniais sunkumais. Viena dažniausių priežasčių – nesaugumas ir baimė prarasti kontrolę. Tokie vaikai bando vadovauti, nurodinėti ar menkinti kitus, nes taip jaučiasi stipresni ir saugesni. Valdydami kitą, jie trumpam numalšina savo nerimą ar žemą savivertę.

 

Kartais žeidžiantis elgesys yra išmoktas modelis. Vaikas gali kartoti tai, ką mato aplinkoje: šeimoje, bendraamžių grupėje, socialiniuose tinkluose ar net filmuose. Jei aplinkoje vyrauja jėga, pašaipa ar dominavimas, vaikas gali manyti, kad taip ir atrodo draugystė.

 

Ne mažiau svarbus veiksnys – emocinių įgūdžių stoka. Kai kurie vaikai tiesiog nemoka kitaip reikšti pykčio, pavydo ar nusivylimo. Jie dar nesupranta, kaip spręsti konfliktus žodžiais, todėl renkasi spaudimą, grasinimus ar atstūmimą.

 

Taip pat pasitaiko, kad vaikas pats patiria atstūmimą ar skaudinančius santykius kitur ir nesąmoningai perkelia šią patirtį į draugystę su silpnesniu vaiku. Tai nereiškia, kad toks elgesys pateisinamas, tačiau supratimas padeda suaugusiesiems reaguoti ne tik draudimais, bet ir mokymu, palaikymu bei aiškiomis ribomis. Suprasdami abi puses, galime padėti vaikams mokytis sveikesnių santykių, o ne tik gesinti jų pasekmes.

 

Autorė Jūratė Survilė