Dovana – turėti kam dovanoti

Dėl pagalbos ir palaikymo moterims žinomai visuomenininkei, „IS Agency“ įkūrėjai Indrei Bareikienei šie metai buvo kupini naujų patirčių. Indrė prisiekė amžiną meilę Vidui Bareikiui, išleido knygą „Nebijok, tu normali“ ir kvepiančių produktų liniją „Aš myliu save“, o metus užbaigs su tradiciniu renginiu „Pasileisk plaukus“. „Metai buvo tokie produktyvūs, kad jaučiuosi pasiruošusi žengti į kitus, nors ir šią akimirką“, – šypsosi pašnekovė.

Indrė Bareikienė, „Pleography“ nuotrauka.

Iš tiesų metai buvo ypatingi. Kokie akcentai pačiai atrodo svarbiausi?

Šiais metais pagaliau išsiskleidė tie žiedeliai, kuriuos pasėjau seniai. Dienos šviesą išvydo knyga, kurią pradėjau rašyti prieš daugiau nei devynerius metus. Be galo džiaugiuosi, kad ji vis dar tarp skaitomiausių ir užima garbingą antrą vietą. Taip pat šiemet išleidau namų kvapų ir kvepalų liniją, prie kurios su prancūzų parfumeriais dirbome pusantrų metų. Nueitas tikrai ilgas kelias ir be galo džiaugiuosi, kad tam pasiryžau, nors, pripažinsiu, lengva nebuvo. Man labai patinka imtis naujų veiklų, bet visko noriu čia pat ir iškart, todėl šie projektai mokė kantrybės.

Be galo smagu, kad toliau tęsiasi prasmingi, žmonėms padedantys projektai, o metus užbaigsiu su visiškai išpirktu renginiu „Pasileisk plaukus“ Panevėžyje. Gera matyti veiklų tęstinumą, jaustis reikalinga.

Kokias pamokas šiemet išmokote?

Toliau mokausi kantrybės ir ramybės, stengiuosi labiau įsiklausyti į save, į kūną, kad nepatirčiau perdegimo, nors man sunku sustoti, pailsėti, išbūti vienoje vietoje. Tai visiškai ne mano būdui, todėl nuolat ieškau, kaip galėčiau pailsinti protą, nes visos veiklos protinės, o kur dar mamos vaidmuo? Be paliovos galvoje sukasi mintys: „Ką daryti valgyti?“, „ką reikėjo nupirkti?“, „kaip namų darbai?“, „ar vaikai neperšals?“, „kada į kokį būrelį nuvežti?“ ir t. t. Tiesiog virtinė nesibaigiančių užduočių ir atsakomybių. Tą vidinį chaosą stengiuosi aiškiai susidėlioti į lentynėles, nes dažnai pavargsti vien nuo galvojimo, kiek daug visko reikia atlikti. O kai įsivardiji, susidėlioji užduotis papunkčiui ir po vieną įgyvendini, viskas tampa įveikiama. Mano naujas posakis – „po mažą žingsnelį“. Štai dabar mudvi kalbamės, paskui žiūrėsiu, kas toliau.

Visas gyvenimas – nuolatinės pamokos, vidinės ramybės ir poilsio paieškos. Poilsio, kuris tinka būtent man: dažnai nepailsime, nes galvojame, kad reikia to, ko ir kitiems, bet tai nebūtinai tiesa.

Daugiau poilsio ir ramybės dovanoja kalėdinis laikotarpis. Kokios švenčių tradicijos jums svarbiausios?

Svarbiausia – nedirbti ir visiems susirinkti į šventinę vakarienę. Iš anksto su mūsų šeimos moterų komitetu susidėliojame, kas už ką atsakinga, kas ką gamins. Man reikšmingiausias šventinis momentas – Kūčių vakaras. Nors didelis iššūkis prie stalo sutalpinti didžiulę šeimą, bet taip smagu būti kartu ir kurti stebuklą, nes dar yra šeimos narių, rašančių laiškus Kalėdų Seneliui, todėl po eglute randame dovanų. Kūčių naktis, Kalėdų rytas – turbūt vienintelis laikas, kai man patinka chaosas ir triukšmas namuose. Po Kūčių vakarienės nakvoti lieka sesės šeima su trimis vaikais, o anksti ryte sugrįžta tėveliai, kad spėtų padėti dovanėles po eglute, kol neprabudo mažieji, kurie didžiąją nakties dalį praleidžia tykodami, gal pavyks pagauti Kalėdų Senelį. Nuo pat Kalėdų ryto visi gyvename šventiniu režimu. Laikas kartu su artimaisiais tikrai ypatingas.

Ar apima dovanų karštligė, ar pamažu per visus metus superkate dovanas?

Man labai pasisekė, nes esu apsirūpinusi dovanomis: knyga, kvapų linija. Didžiąją dalį draugių jau apdovanojau. Stengiuosi laikytis vienos iš mano iniciatyvų šūkio „Būk geras, nelauk Kalėdų“ ir visus metus būti gera, dėmesinga, dosni. Man labai patinka dovanoti, nešti gėrį kitiems, daryti staigmenas. Tai man pačiai yra dovana.

Kokią geriausią ir blogiausią dovaną esate gavusi?

Mintyse iškart iškyla prisiminimas, kai būdama Pranuko amžiaus ar šiek tiek jaunesnė per Kalėdas su tėvais vykau į svečius pas tetą ir dėdę. Gausiai susirinko pusbrolių ir pusseserių. Kai atėjo metas dovanėlėms, teta susizgribo, kad per visus rūpesčius ir šventinę ruošą pamiršo man ką nors nupirkti. Žinoma, apie tai sužinojau tik po keliolikos metų, o tada, gavusi dovanų kelnaites ir apelsiną, ilgai svarsčiau, ką blogo padariau Kalėdų Seneliui (juokiasi). Iki dabar juokiamės iš tos istorijos, aišku, teta kaskart patikina, kad nesiekė manęs traumuoti (šypsosi). Ne blogiausia, bet tikrai įsimintiniausia dovana.

Nuskambės banaliai, bet geriausia dovana – kad turi kam dovanoti, su kuo atsisėsti prie šventinio stalo. Apie tai ir yra visos šventės, pats gyvenimas – nelaukti tos vienos dienos, kada gali pasimatyti su artimaisiais. Kalėdų esmę stengiuosi perkelti į kasdienį gyvenimą, kuo dažniau ir kokybiškiau leisti laiką su mylimais žmonėmis. Tikriausiai taip sukuriu sau mažiau streso ir per šventes galiu leisti prabangą būti atsipalaidavusi.

Per šventes neprimenate stereotipinės stresuojančios mamos?

Nesakau, kad būnu visiškai atsipūtusi (šypsosi). Ir mane ištinka „o dieve, visi susirinks, namai netvarkingi, iš kokių indų visi valgys, gers iš skirtingų puodukų“ ir pan. Vidinis dialogas nuolat vyksta, bet ateina metas gyvenimo pamokoms, gebėjimui susitarti su savimi, nes dėl vidinių kivirčų nukenčia artimiausi. Stengiuosi susitarti su savimi ir nusiraminti.

Gyvename pertekliaus laikais. Ar tai apsunkina bandymą pradžiuginti dovanomis, o gal kaip tik palengvina, nes daiktų nesureikšminame?

Iš tiesų visko yra ir viską galima nusipirkti, bet vis tiek svarbu nepamiršti dovanoti. Netgi minimali dovana – ženklas, kad tavęs nepamiršo, apie tave pagalvojo, norėjo parodyti dėmesį, rūpestį. Tai savotiški meilės mainai ir visai nesvarbu, ką dovanoti, nes džiaugsmą, staigmenos efektą sukuria pati akimirka, kai pamatai, kad ta dovana yra po eglute ar artimojo rankose. Net neišpakuota suteikia daugybę gerų emocijų.

Galbūt jau apsisukome gyvenimo spirale ir pradėjome galvoti apie prasmingesnius dalykus, nebe tiek dėmesio skiriame materialioms dovanoms. Kita vertus, man patinka, kai žmogus žino, ko nori, nes tada dovana tikrai bus praktiška, naudojama. Žinau, kad jau kalbu kaip vyresnio amžiaus moteris (šypsosi), bet mano dovanų sąraše yra keptuvė. Puiku gauti ir namų kvapų, rėmelį, žvakių, kurias taip mėgstu deginti, ypač šiuo sezonu, kai norisi namuose kurti jaukumą. Dabar susimąsčiau, kad labiausiai pradžiugintų dovanų gauta dėlionė. Paskutiniu metu, kai tiek daug veiklų, atradau, kad protas labai gerai pailsi, kai susikoncentravusi dėlioju dėlionę. Kas galėjo pagalvoti? (juokiasi). O sako, kad žmonės nesikeičia. Keičiasi.

Ar mėgstate duoti sau naujametinius pažadus?

Naujametinių pažadų neduodu, nes man nauji metai prasideda nuo rugsėjo pirmosios, kai baigiasi vasara, prasideda mokslo metai. Stengiuosi pradėti rudenį ne pažadais, nes juose nemažai saviapgaulės: „Labiau rūpinsiuosi artimaisiais“, „dažniau paskambinsiu draugams“, „reguliariai sportuosiu“ ir pan., bet išsikeliu iššūkius, kuriuos noriu įgyvendinti. Psichologiškai tai labiau motyvuoja ir nesinori savęs bausti, jei kažkas nepavyko. Tie iššūkiai dažniausiai susiję su mano veiklomis, kuriomis užsiimdama jaučiu prasmę. Taip pat kiekvieną dieną stengiuosi balansuoti tarp duoti ir gauti, pasibaigus dienai pasidžiaugti ir padėkoti už ją.

Naujųjų sutikimas man apskritai keistas dalykas. Švęsti lyg ir nesinori, bet paskui pamatai fejerverkus ir pasidaro gaila, kad nešventei (šypteli). Man geriausia – po švenčių išvykti su vaikais ir Vidu į kelionę, kokybiškai praleisti laiką su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tai prasmingiausias būdas pradėti kitus metus.

Autorė Laima Samulė