Didžiausi mano prioritetai – Dievas, šeima ir Tėvynė

Verslininkė, projektavimo įmonės vadovė, Lietuvos šaulių sąjungos narė ir visuomenininkė Nora Lapinskienė atvirai prisipažįsta esanti darboholikė, kurios tempą trumpam sulėtina tik išsekę vidiniai resursai. Tačiau vos juos atkūrusi ji vėl neria į darbus. „Man negali būti per daug laisvo laiko, nes tada susigalvoju dar daugiau veiklų“, – su šypsena sako pašnekovė.

Nora Lapinskienė

Kaip nepaklystate tarp visų atsakomybių?

Jau toks amžius, kad visus darbus tenka susirašyti į grafikėlį (šypsosi). Kaip sakoma, geriau bukas pieštukas nei aštri atmintis. Žinoma, niekada nebūna taip, kad viską pavyktų šimtu procentų įgyvendinti pagal grafiką – vis atsiranda skubių darbų, nenumatytų aplinkybių, todėl tenka suktis iš padėties. Džiugu, kad iš prigimties esu gana atspari stresui: galiu sunerimti dėl visai nedidelės situacijos, tačiau, kai padėtis iš tiesų rimta, įsijungia vadinamasis buliaus režimas – einu kiaurai, kol padarau tai, ką reikia.

Kas labiausiai prisidėjo prie jūsų vertybinio pamato formavimo? Kokiais svarbiausiais principais vadovaujatės?

Didžiausią įtaką man turėjo ir tebeturi mano tėvai bei seneliai. Senelių jau nebėra, tačiau jie gyvi mano atmintyje. Ir vieni, ir kiti visko gyvenime pasiekė sunkiu darbu, todėl, matyt, ir aš niekada nesėdžiu sudėjusi rankų. Didžiausi mano prioritetai – Dievas, šeima ir Tėvynė. Labai tikiu, kad Dievulis mane myli. Nesu ta katalikė, kuri kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, bet žinau, kad Dievas visada šalia. Labai juo tikiu ir, kai reikia, mintimis su juo pasikalbu.

Meilės Tėvynei mane nuo ankstyvos vaikystės mokė tėvai ir seneliai. Dažnai dalyvaudavau įvairiuose skaitovų konkursuose ir tapdavau jų laureate. Jiems mane ruošdavo mama, seneliai ir net kaimynai. Atsimenu, jie parinko deklamuoti Maironio eilėraštį „Lietuva brangi“. Tarybiniais laikais! Mačiau, kaip vieni mokytojai iš siaubo buvo užsidengę burnas, tarsi sakydami: „Kaip drįsti?“, o kiti verkė…

Viskas prasidėjo tais laikais ir tęsėsi per Sąjūdį. Mano senelis buvo sąjūdietis, prie jo prisijungė ir tėvai. Dalyvavau visuose mitinguose, budėjimuose prie Seimo – buvau kartu iki pat Sausio 13-osios. Tąkart manęs nepasiėmė, matyt, nujautė, kad bus pavojinga. Likusi namuose verkiau ir labai bijojau, ypač kai nutilo televizija ir radijas. Paryčiais paskambinusi mama pranešė, kad abu su tėčiu yra sužeisti, bet gyvi.

Abu mano tėvai nukentėjo Sausio 13-ąją. Tiesiogine šio žodžio prasme jie krauju kovojo už Lietuvos laisvę. Tai kaip aš galiu būti kitokia?

Kaip savo vaikams skiepijate patriotiškumą, meilę Lietuvai?

Vaikus auklėju savo pavyzdžiu – niekada per jėgą nebruku savo nuomonės. Jie mato mane, mano požiūrį ir veiklas, o aš matau, kad su mano vaikais viskas gerai.

Štai protestuose „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ jie kartu su draugais ir bendraminčiais kūreno laužus, naktimis budėjo, dainavo, grojo gitaromis iki žaizdų nusitrynusiais pirštais. Kai Lietuvoj turime tokį jaunimą, žinau, kad mano Tėvynei viskas bus gerai.

Kodėl svarbu ir taikos metu nepamesti patriotiškumo, kovingumo dvasios?

Nori taikos – ruoškis karui. Manau, kad mūsų pasiruošimas – tiek valstybės, tiek Šaulių sąjungos – veikia kaip atgrąsymo priemonė. Ir veikia labai stipriai, nes viena yra tada, kai priešas mano, jog šalį ginsis tik kariuomenė, o visai kas kita, kai mato, kad ją ginti pasirengę visi žmonės.

Manau, kad šiais laikas vien dainuoti, kaip 90-aisiais, nepakanka – reikia ruoštis kur kas rimčiau. Man apskritai nebūdinga delsti ar dejuoti: jei matau, kad kažkas negerai, einu ir darau. Kai 2022 m. Ukrainoje prasidėjo plataus masto karo veiksmai, pirmiausia išsilaikiau leidimą ginklui ir jį įsigijau. Su drauge ir kaimynais nusprendėme: „Tegu ateina – mes ginsimės!“

Ar daug sutinkate panašų pasiryžimą turinčių moterų?

Mano artimoje aplinkoje moterys yra labiau moteriškos, labiau pasitiki tuo, kad prireikus jas apgins vyrai. Tačiau Lietuvos šaulių sąjungoje sutikau daug stiprių moterų, ir tuo labai džiaugiuosi. Čia susibūrę ypatingi žmonės, kurie nuoširdžiai myli Lietuvą ir neleis jos skriausti. Didžiuojuosi kiekvienu savo broliu ir seserimi.

Tiek darbe, tiek kitose veiklose daugiau skleidžiasi jūsų stiprioji pusė. O kaip sekasi puoselėti moteriškumą?

Kaip tik visai neseniai pajutau, kad man trūksta moteriškumo (šypteli). Tiek kolektyve, tiek tarp klientų daugiausia yra vyrų, nes inžinerija ir medicinos pastatų projektavimas – vyrų dominuojama sritis. Panaši situacija ir mano „popamokinėje“ veikloje. Todėl nusprendžiau savaitgalį išvykti į moterų stovyklą. Svečiavausi pas Eglę Vaitkevičienę Salako malūne, Zarasų rajone, kur labai smagiai ir moteriškai praleidau laiką – su pašnekesiais iki paryčių, meditacijomis ir kitomis veiklomis. Sutikau daug įdomių moterų ir supratau, kad turbūt nėra žmonių, kurie gyvenime nebūtų patyrę sudėtingų etapų ar likę visai nesužeisti.

Nežinau, ar man taip pasitaiko, tačiau dauguma sutiktų žmonių, kai geriau juos pažįsti, atsiveria ir paaiškėja, kad jie turi didesnių ar mažesnių traumų, su kuriomis gyvena ir iš kurių mokosi. Pastebėjau, kad kuo labiau žmogus yra sužeistas, tuo dažniau jis nori padėti kitiems.

Kokių skaudžių patirčių pačiai teko išgyventi? Kokius pokyčius jos lėmė?

Kai man buvo septyniolika, Amerikoje gyvenanti mamytės teta parėmė pirmojo „SOS vaikų kaimo“ statybas, todėl visa šeima vykome į atidarymą. Ten prie manęspriėjo mažutė mergytė, įsikabino į koją ir pasakė, kad būsiu jos mama… O man tik septyniolika – pati dar buvau vaikas. Viskas baigėsi tuo, kad tėvai mane verkiančią nuvedė į automobilį, o auklėtojai tą mergaitę turėjo tiesiog atplėšti nuo manęs.

Nuo tada daugiau nei 20 metų labai rimtai užsiėmiau vaikų globos namų rėmimu: važinėdavau po visą Lietuvą, skambindavau ir klausdavau,ko trūksta, ko galėčiau parūpinti. Tuo metu, 2000-aisiais, trūko daugybės dalykų – drabužių, dantų šepetėlių, maisto, vitaminų. Iš pradžių padėdavau savo šeimos lėšomis. Vyras visuomet mane palaikė ir prisidėdavo, vėliau, sužinoję apie mano veiklą, prisijungė ir draugai. Jie sakydavo: „Tu tik pasakyk, kur, ko ir kiek reikia“. Padarėme tikrai daug gražių darbų, o viskas prasidėjo nuo tos mergytės, įsikibusios man į koją. Man tai buvo didelė trauma – praėjo 30 metų, o tą akimirką atsimenu lyg vakar.

Ar ir dabar užsiimate visuomenėmis, socialinėmis veiklomis?

Šiuo metu vaikų globos namų praktiškai nebelikę – vaikai auga šeimynose. Kartais prisidedu kaip globos ambasadorė, bendrauju su globėjais. Norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau, nes jų tikrai trūksta, ypač laikinųjų globėjų.

Bendrauju ir su jau suaugusiomis mergaitėmis, užaugusiomis mano globotuose globos namuose. Kai kurios parašo net naktį, kai jų vaikučiai suserga, ir klausia, ką daryti vienu ar kitu atveju. Kartais gauna velnių, jei elgiasi netinkamai, tačiau priima kritiką ir daro išvadas.

Dar viena mano veikla šiuo metu – pirmininkavimas Riešės gimnazijos tarybai. Jau baigiasi antra kadencija, įgyvendinta įvairių įdomių projektų, pakovota ir su valdžia (šypteli). Dar laukia daug darbų. Žodžiu, nebūna taip, kad nieko neveikčiau. Tačiau man sekasi – visuomet šalia atsiranda veiklių žmonių, norinčių daryti gerus darbus. Juk vienas lauke – ne karys.

Kokias savybes labiausiai vertinate? Ar lengvai kažką keičiate savyje, jei suprantate, kad tai reikalinga?

Mes, moterys, turbūt nebūname visiškai patenkintos savimi – visada norisi kažką tobulinti. Keistis man nėra paprasta, esu gana užsispyrusi ir manau, kad kartais tai man trukdo. Tačiau draugai žino, kad esu kategoriška. Jei mano nuomonės neklausia, galiu patylėti, bet jei jau paklausė – tai laikykis (šypsosi).

Kartais norėčiau to išvengti, nes žinau, kad kai kuriuos žmones savo tiesmukumu galiu įskaudinti. Tačiau kitaip nemoku. Daugelį metų šalia manęs esantys žmonės šią savybę vertina – žino, kad neapsimetinėju, nemeluoju, sakau tai, ką galvoju, padarau tai, ką pažadu, netempiu gumos, neišsisukinėju. Kita vertus, to paties tikiuosi ir iš kitų žmonių, todėl kartais tenka nusivilti. O jei nusiviliu, vėl prisileisti tą žmogų man labai sunku. Ko gero, tai – skorpioniškas bruožas. Kaip sakoma, nėra geresnio draugo už Skorpioną ir baisesnio priešo (juokiasi).

Minėjote, kad šeima – vienas svarbiausių prioritetų gyvenime. Kaip puoselėjate savo santykius?

Mano berniukai jau suaugę, gyvena savo gyvenimus, o nepilnametę dukrą namuose dabar turiu tik vieną. Labai tikiuosi, kad mano vaikai žino: mama visada šalia, kai jos reikia.

Ar sūnums palikus namus neišgyvenote tuščio lizdo sindromo?

Labai gerai atsimenu, kai pirmą kartą sūnūs išvažiavo į stovyklą (dukros dar neturėjau), o vyras buvo komandiruotėje. Po daugelio metų likau viena namuose ir buvo labai liūdna, neslėpsiu – verkiau. Kai stovykloje vyko Tėvų diena, išvažiavau pas vaikus su garažo vartais – taip skubėjau, kad net nesulaukiau, kol jie atsidarys (juokiasi). Taip norėjau pas vaikus.

Tada pagalvojau, kad mums reikia dar vieno vaiko, ir mūsų šeimoje atsirado pagrandukė. Berniukai atvažiuoja aplankyti, noriai bendrauja. Kai vyresnysis sūnus keliems mėnesiams buvo išvykęs į Meksiką, telefonu prakalbėdavome valandų valandas. Turime su vaikais gražų ryšį ir labai tuo džiaugiuosi.

O kaip jūsų santykis su vienatve? Galbūt pasikeitė ir mėgstate turėti laiko tik sau?

Tokio laiko turiu labai mažai, o jei jau lieku viena namuose, skaitau. Labai mėgstu knygas, be jų nevykstu į jokią kelionę. Esu labai dėkinga už elektronines knygas, nes anksčiau pusę lagamino užimdavo kelios storos knygos (šypsosi).

Vienu metu buvau įnikusi į istorines knygas, pagrįstas faktais: patikdavo lyginti skirtingų autorių kūrinius apie tą patį laikotarpį ir tą pačią šalį. Kitu metu labai patraukė detektyvai, mielai skaitau ir romanus. Šiuo metu mane yra pagavusi skandinavų literatūra.

Kokia kultūra, šalimi žavitės?

Man patinka Italija. Pernai ten buvau nuvykusi gal keturis kartus, tačiau nėra nieko geriau už Lietuvą. Kad ir kur išvažiuočiau, po savaitės jau noriu namo, ir viskas. Vasarą iš Lietuvos apskritai niekur nesinori išvažiuoti, o kai atvėsta, visai smagu kur nors nuvykti ir pašildyti šonus (šypteli).

Apie ką pasvajojate?

Kaip tik moterų stovykloje išsigryninau, kad neturiu asmeninių svajonių – visos mano svajonės susijusios su Lietuva ir vaikais. Tai dabar turiu užduotį – susigalvoti savo svajonę.

Autorė Laima Samulė