Į LNK televizijos ekranus sugrįžta legendinis projektas „Žvaigždžių duetai“. Jame savo jėgas išbandys ir dainininkas Dainotas Varnas. Muzikantas pasakoja, kad dainuoti duete su beveik muzikinės patirties neturinčiu kolega – įdomi ir vertingų pamokų suteikianti patirtis. „O didžiausia intriga – dainuosiu su vyru“, – šypteli pašnekovas.

 
Dainotas Varnas - Fotografas Martynas Stankaitis

Dainotas Varnas,-fotografas Martynas Stankaitis.

Kodėl sutikote dalyvauti projekte „Žvaigždžių duetai“? Ar anksčiau jį žiūrėdavote?

 

Žinoma, žiūrėjau, kaip ir daugelis, o kai kurie dalyvių duetai įsiminė iki šiol, pavyzdžiui, Rūta Ščiogolevaitė ir Mundis. Kai pakvietė dalyvauti, iš pradžių atsisakiau, nes pasiūlė dainuoti su moteriškosios lyties atstove. Pagalvojau, kad bus per sunku, nes ankstesniuose muzikiniuose projektuose, nepriklausomai nuo partnerės patirties, jaučiau didžiulę atsakomybę ir jaudulį už mus abu. Gana sunku tai pakelti, dėl to iškart pasakiau „geriau ne“, bet tada laidos kūrėjai patikslino, kad man turi numatę vyruką. Gyvenime nėra tekę dainuoti duetu su vyru, todėl nusprendžiau pabandyti.

 

Ar lengva rasti kūrinių, kuriuos atliksite, neriboja tai, kad esate vyriškas duetas?

 

Labai riboja. Tiesą sakant, susikūriau vieną sieną, kad nedainuosiu su moterimi, bet atsitrenkiau į naują sieną. Su kolega Tadu (turinio kūrėjas Tadas Kanapeckas-Varkė Labdarkė – red. past.) vis galvojame, ką sudainuoti, nes daug dainų yra apie meilę. Bandome išreikštšį jausmą i per juoko prizmę, bet norisi ir rimtai, nes jei kaskart juokausi, bus nuobodu ir žiūrovui, ir pačiam. Neblogai sekasi, šį tą randame, bet norėtųsi daugiau. Pasirodo, duete vyrui ir moteriai lengviau – priešingai nei sakiau prieš sutikdamas dalyvauti (juokiasi).

 

Jūsų kolega įgis patirties dainuoti, o kokių pamokų gausite jūs?

 

Kantrybės. Tadui tą patį sakau, kad išmokys mane kantrybės ir naujo požiūrio kampo – leisti bandyti, leisti klysti. Nors kai turime tik savaitę paruošti naujam kūriniui, o mano kolega pradėjo dainuoti vos prieš mėnesį, ne visada pavyksta jo per daug nespausti. Tačiau manau, jei jau esame duete, tai duokime anglių (šypteli). Žinoma, dar vis derinamės vienas prie kito, ieškome bendro darbo kartu kampų, bet jaučiu, kad užsiimame prasminga veikla.

 

Manau, kad projekte gausiu ir pedagoginio priėjimo prie muzikos, nes dirbu su kolega, kuris dar tik pradeda dainuoti, o aš tai darau jau daug metų. Tai man visiškai nauja patirtis ir emocija.

 

Varžysitės su kitais duetais, iš kurių viename – jūsų antroji pusė. Ar tai bus pirma tokia patirtis?

 

Scenoje varžysimės nebe pirmą kartą, bet esame gana nuobodūs šiuo klausimu, nes darbus paliekame darbuose. Namie nelabai kalbamės apie atliekamus kūrinius, gal tik kartais paklausiame, kaip sekasi mūsų duetams, ir tiek. Žinoma, palaikome vienas kitą, užkulisiuose prasilenkdami ar gerdami kavą draugiškai palinkime sėkmės, bet esame profesionalai ir meilė lieka namuose, į kuriuos sugrįžtame po visko.

 

Kas iš ankstesnių televizijos projektų įsiminė labiausiai?

 

Labiausiai įsiminė pats dueto konceptas. Kažkada Nijolė Narmontaitė sakė, kad teatre didžiausias netikėtumas – scenos partneris, kurį paskiria režisierius. Panašiai ir čia, nes pradedi dirbti su žmogumi, kurio net nesi matęs, arba žinai iš visai kitų sričių, o staiga turi su juo dainuoti. Manau, tas netikėtumas įdomus ne tik žiūrovams, bet ir dalyviams. Bent man nuoširdžiai įdomu.

 

Kokios muzikos labiausiai patinka klausytis?

 

Nebūsiu tas „klišinis“ muzikantas, kuris sakys, kad mėgsta tylą. Klausau visokių stilių muzikos, gal kiek privengiu sunkiojo metalo, transo. Nors priklauso nuo nuotaikos, klimato ir aplinkybių (šypteli). Daugiausia mano grojaraštyje kantri, džiazo ir klasikinės popmuzikos. Keliaujant patinka įsijungti vietines radijo stotis arba žengti dar žingsnį toliau ir pasiklausyti būtent tos šalies liaudies muzikos. Multikultūrinė muzika ypač aktuali dabar, nes gruodį ruošiu multikultūrinę muzikinę programą. Praėjusiais metais žiūrovus kviečiau „Vienai nakčiai Amerikoje“, o šiemet – „Aplink pasaulį per 80 minučių“.

 

Kas pirmieji pastebėjo jūsų talentą dainuoti? Gal augote muzikantų šeimoje?

 

Mano tėvai baigę Vilniaus universitetą, tėtis – istoriją, o mama lietuvių kalbą. Nors nebuvo muzikantai, bet juos sujungė muzika: tėtis grojo gitara, o mama dainavo liaudies ansamblyje. Kai gimiau, tėtis mamai pasakė: „Rūta, tai gal už tas dainas“ ir pavadino mane Dainotu. Labai bėgau nuo muzikos, maniau, jei gavau vardą Dainotas, tai dar nebūtinai turiu dainuoti. Tačiau suėjus 7–8 m., tėvai pasiūlė lankyti „Ąžuoliuko“ chorą. Kalbėjo apie bendrystę, vyriškąją energiją ir kaip smagiai leisiu laiką, todėl nesupratau, kad su tuo ateina ir muzikinė matematika. Kas gi savo noru po pamokų eitų į dar vieną mokyklą. Bet aš ėjau (šypsosi). Choro vadovas Vytautas Miškinis pastebėjo, kad galiu dainuoti. Po visų pamokų, gilinimosi į vokalines technikas šiandien esu toks, koks esu. Manau, didžiausias pliusas ir minusas – esu universalus, galiu dainuoti bet kokį žanrą.

 

Ar lengva iš chorinio dainavimo tapti solistu? Nepasiilgstate tos paramos scenoje, kurią suteikia kolektyvas?

 

Buvo labai sunku. Kai esi tarp krūvos vyrų, dainuoji vieną liniją, vieną partiją ir, jei suklysi ar pamirši, ne taip girdėsis. Po „Ąžuoliuko“ choro sekė vyrų vokalinio ansamblio „Quorum“ epopėja. Septynerius metus dainavome šeši vyrai, o paskui jau tapau vieno vyro ansambliu (šypsosi). Perėjimas buvo lėtas ir nelengvas, bet stabiliai kokybiškai kylantis. Šiandien beprotiškai džiaugiuosi, kad esu vienas scenoje. Taip, smagu išbandyti jėgas duetuose, tai įdomi televizinė patirtis, bet daug metų sunkiai dirbau, kad būčiau scenoje vienas, todėl dabar geriausiai čia ir jaučiuosi būdamas vienas.

 

Kas muzikanto profesijoje sunkiausia, kokias veiklas mielai perleidžiate kitiems?

 

Aš turiu minusą – viską mėgstu daryti pats. Nekontroliuoju ir nevadovauju, bet, jei galiu, pasidarau pats. Muzikanto kelias sunkus ir permainingas, bet jei kažką darai sąžiningai, profesionaliai, tai neišvengiamai ištinka gyvenimiška fizika – vienaip ar kitaip galiausiai pavyksta.

 

Kai reikėjo rinktis, kur stoti, lyg jau buvau pasirinkęs LMTA, bet vieną vakarą atsisėdau į taksi, kurio vairuotojas išsikalbėjo, kad yra baigęs raudonu diplomu ir griežia pirmu smuiku žinomame kolektyve. Išsigandau ir pasirinkau studijuoti komunikaciją VU. Tai vienas tų įrodymų, kaip bėgau nuo muzikos. Visgi ji niekur nedingo, net tapo pagrindine veikla, lemiančia, koks esu ir kur esu. Nors ir neplanuotai, netiesiogiai. Ne kaip profesionalūs sportininkai, kurie nuo vaikystės siekia užsibrėžto tikslo. Tiesiog su didžiule meile vis prieidavau prie muzikos, viską dariau iš širdies, kol suvokiau, kad kažkam lyg ir patinka, ką darau, kažkam to reikia. Tai didžiausia laimė kiekvieno žmogaus profesiniame ir asmeniniame gyvenime. Džiaugiuosi tuo, kur esu, bet tai nelengvai atėjo.

 

Ką veikiate, kai nedainuojate?

   

Kaip ir visi paprasti žmonės, darau viską. Patinka pasivaikščioti su šuniu, gaminti. Labai myliu vandenį, gamtą, esu laivavedys. Mėgstu kažkur išvažiuoti, kurti muziką, bet jau vėl prie darbo vedu… Nors, tiesą sakant, muzika man nėra darbas, ačiū Dievui, o savotiškas gyvenimo būdas. Pažįstu chirurgų, kurie laisvu laiku skaito apie kolegų atliktas operacijas, medicinos atradimus. Gink Dieve, nesilyginu su tokios rimtos profesijos atstovais, bet nuoširdžiai gyvenu tuo, kuo užsiimu – muzika. Antroji pusė jau kartais pasako, kad gal namuose to darbo per daug.

 

Dainuojate ir vien savo malonumui, ne tik repetuodamas, ruošdamas programas?

   

Man labai patinka dainuoti. Kai baigiau mokslus ir pradėjau tai daryti profesionaliai (gauti pinigus už dainavimą), pamėgau karaokę: dažnai lankydavausi karaokės kavinėse, senuose Vilnius baruose. Patinka dainuoti automobilyje, kartais paniūniuoju duše. Žiūriu į tai kaip malonų laiko leidimą. Taip pat, kai sau dainuoji, gali save įsivertinti, pasakyti pastabų: gal čia reikėtų stipriau, čia pagerinti techniką. Tokia ankstyva šizofrenija yra labai gerai (juokiasi).

 

Kas įkvepia kūrybai?

 

Yra tokia klišė, kad kūrėjui reikia gilaus liūdesio ar didelio sukrėtimo, jog sukurtų kažką didingo. Galiu su tuo sutikti ir sykiu paneigti. Mane įkvepia nusiteikimas kurti. Štai nuvažiuoju pas draugą, gitaros virtuozą Žygimantą Kepenį, su kuriuo sukūrėme nemažai dainų. Išgeriame kavytės ir sakome, kad sėsime kurti. Taip ir padarome. Žinoma, kartais tiesiog aplanko įkvėpimas. Tikrai nenoriu paversti savęs užkietėjusiu romantiku, bet retsykiais ta romantika užplūsta ir pavyksta sukurti kažką gražaus. Man pirmiausia gimsta melodija, o paskui tekstai, nors nuo teksto galbūt būtų lengviau atsispirti. Būna, paniūniuoju arba susapnuoju ir nubudęs įsirašau į telefoną, o vėliau tai tampa daina.

 

Autorė Laima Samulė