Asmeninės ribos – vienas savisaugos pagrindų ir svarbus būdas geriau pažinti save bei suprasti kitus. Deja, šios ribos neretai peržengiamos, o tai gali sukelti neigiamų pasekmių: jaučiamės nesaugiai, nepatogiai ar net pažeidžiami. Specialistai įspėja, kad kai kuriais atvejais ribų peržengimas gali būti net traumuojantis, todėl kiekvienam svarbu aiškiai nusistatyti asmenines ribas ir gebėti jas apginti.

 

Asmeninių ribų rūšysPerson,Setting,Personal,Boundaries,Vector,Illustration.,Cartoon,Isolated,Woman,Drawing

 

Psichologai išskiria šešias asmeninių ribų rūšis, būdingas visiems žmonėms. Vis dėlto kiekvienas jas nusibrėžia skirtingai, atsižvelgdamas į patirtį, vertybes ir situaciją.

 

Fizinės ribossiejamos su mūsų kūnu, prisilietimais, asmenine erdve, taip pat su tuo, ką valgome, geriame, kada ilsimės ir kada esame aktyvūs. Visiškai normalu šias ribas aiškiai išreikšti, pavyzdžiui: „Nenoriu būti liečiamas“, „Man reikia pabūti vienam“, „Noriu miego“ir pan. Prie fizinių ribų priskiriama ir aplinka bei daiktai, pavyzdžiui, kai nenorime, kad kažkas eitų į mūsų kambarį ar naršytų telefone. Fizinės ribos gali būti pažeidžiamos tiek „nekaltai“ (pasinaudojus asmeniniu daiktu be leidimo), tiek šiurkščiai – smurtu ar nepriežiūra.

 

Emocinės ribosrodo, su kuo jaučiamės saugiai dalindamiesi jausmais, rūpesčiais ar paslaptimis. Jos glaudžiai susijusios su pagarba – juk jautriais asmeniniais dalykais paprastai dalijamės tik su artimiausiais žmonėmis. Emocinių ribų peržengimas gali sukelti gėdos, kaltės ar pažeidžiamumo jausmą.

 

Laiko ribosatspindi, kaip mokame planuoti, paskirstyti ir prioritetizuoti savo laiką. Jos ypač svarbios darbe, namuose ir socialiniuose santykiuose. Šios ribos pažeidžiamos, kai kas nors nuolat vėluoja, atšaukia susitikimus paskutinę minutę, prašo dirbti be užmokesčio ar negerbia mūsų poilsio laiko.

 

Seksualinės ribossusijusios su sąmoningu ir laisvu sutikimu, pagarba, privatumu bei saugumo jausmu intymiame gyvenime. Tai apima teisėtą amžių santykiams, aiškų žodinį sutikimą, apsisaugojimo priemones ir atvirą bendravimą. Seksualinių ribų pažeidimu laikomas ne tik išprievartavimas, bet ir spaudimas santykiauti, emocinis manipuliavimas („Supykstu, kai nenori“), sutikimo nepaisymas, nepageidaujami seksualiniai komentarai, melas dėl kontracepcijos ar lytiškai plintančių ligų, taip pat kito žmogaus seksualinių pasirinkimų kritikavimas.

 

Intelektinės ribos siejamos su mintimis, idėjomis ir įsitikinimais. Svarbu, kaip reaguojame, kai kažkas negerbia mūsų požiūrio, ir kaip patys bendraujame nepatogių diskusijų metu. Šių ribų pažeidimas gali pasireikšti, kai mūsų idėjos sumenkinamos, nuvertinamos ar kai diskusija vyksta netinkamu metu ar vietoje. Niekas neprivalo mandagiai klausytis įžeidžiančių ar nepagarbių pasisakymų.

 

Materialinės ribossusijusios su nuosavybe – mūsų daiktais, pinigais, namais ir pan. Jos pažeidžiamos, kai daiktai pasiskolinami be leidimo, sunaikinami, pavagiami ar kai jie naudojami siekiant manipuliuoti ar kontroliuoti santykius.

 

Kodėl svarbu saugoti asmenines ribas?

 

Pasak psichologų, peržengus asmenines ribas pirmiausia aplanko nesaugumo jausmas. Jei tai kartojasi dažnai, žmogus gali pasijusti bejėgis ir prarasti pasitikėjimą savimi. Kai stinga ryžto tiesiogiai apginti savo ribas, kyla noras atsiriboti – tiek emociškai, tiek fiziškai, tarsi statant nematomas sienas, kurios padėtų apsisaugoti nuo „įsibrovėlių“.

 

Dėl nuolatinio ribų pažeidinėjimo jautresni žmonės ima vengti bendravimo, renkasi vienatvę, tampa uždaresni. Kitiems tai gali išprovokuoti pyktį, nepasitikėjimą ar atstūmimo reakcijas, kurios ilgainiui sukuria įtampą bet kokiuose santykiuose: draugai nutolsta, vaikai vengia tėvų, o poros išsiskiria.

 

Asmeninių ribų peržengimas silpnina savivertę ir mažina pasitikėjimą savimi. Tai gali neigiamai paveikti visas gyvenimo sritis – nuo karjeros ir finansinių lūkesčių iki santykių bei gyvenimo būdo pasirinkimų. Kai žmogus ima manyti, kad „nenusipelno nieko gero“, gali atsirasti savidestruktyvių minčių ar elgesio formų.

 

Jei žmogus nėra aiškiai nusistatęs asmeninių ribų, nežino, kaip jas išreikšti ar apginti, aplinkiniai gali tuo pasinaudoti – tiek darbe, tiek namuose. Pavyzdžiui, jei kartą atliksite grupinį projektą vieni, o po to nepasakysite, kad kitą kartą taip elgtis neketinate, greičiausiai ir vėl teks prisiimti visą naštą. Panašiai ir šeimoje – jei vienas žmogus nuolat rūpinasi buitimi, bet niekada nepasako, kad norėtų pasidalinti pareigomis, namiškiai gali to net nesuprasti ir rinktis malonesnį laisvalaikį vietoj pagalbos.

 

Ypač svarbu aiškiai nusibrėžti seksualines ribas, nes jų nepaisymas gali sukelti rimtų psichologinių ir fizinių traumų. Ribas reikia apibrėžti taip, kad jos būtų ne tik jums aiškios, bet ir suprantamos kitiems.

 

Peržengtas ribas išduoda savijauta

 

Norint, kad kiti žmonės suprastų mūsų ribas, pirmiausia turime jas aiškiai suvokti patys. Svarbu atkreipti dėmesį, kada ir kodėl jaučiamės komfortiškai, o kokie veiksmai, žodžiai ar aplinkybės sukelia diskomfortą. Kartais sąmoningai net nesuprantame, kad mūsų ribos peržengiamos, tačiau apie tai išduoda kylančios neigiamos emocijos ir kūno reakcijos. Pavyzdžiui, kai svetimas ar pernelyg įkyrus žmogus bando mus paliesti, mes instinktyviai atsitraukiame, sukuriame atstumą ar vengiame akių kontakto. Net ir nieko blogo negalint pasakyti apie tam tikrą asmenį, galime pastebėti, kad vis atidėliojame susitikimą ar jo vengiame. Kartais pasireiškia ir fizinės reakcijos: pykinimas, pilvo skausmas ar net karščiavimas prieš susitikimą su tuo žmogumi.

 

Apie kai kurias ribas sužinome tik atsidūrę konkrečioje situacijoje – patirtis padeda jas atpažinti ir koreguoti. Pavyzdžiui, kol svečiai nepasilieka antrai nakčiai po šventės, galime nė nesuprasti, kad buvo peržengtos mūsų svetingumo ribos. Arba kol kolegė, giminaitė ar nauja pažįstama mūsų neapkabino ar nepabučiavo, galbūt nesuvokiame, jog tokio familiarumo nenorėtume patirti ateityje.

 

Asmeninių ribų peržengimą gali išduoti ir tokie paprasti jausmai kaip simpatija ar antipatija. Su žmonėmis, kurie mums patinka, natūraliai jaučiamės laisviau – mieliau bendraujame, prisiliečiame ar padedame. Tie, kurie mums dėl kažkokių priežasčių nepatinka, kelia norą išlaikyti atstumą. Dažnai šią antipatiją gali lemti tai, kad žmogus anksčiau (sąmoningai ar ne) yra peržengęs mūsų ribas.

 

Kaip iškomunikuoti?

 

Bene sunkiausia užduotis – suprantamai ir pagarbiai parodyti kitam žmogui savo asmenines ribas. Iš anksto perspėti visų apie elgesio, bendravimo ar svetingumo subtilybes neįmanoma, todėl dažnai ribas tenka atsikovoti tik tada, kai jos jau peržengtos. Tokiose situacijose ir patys geriau suprantate, ką jums norisi akcentuoti ar kur brėžti aiškesnę liniją. Asmenines ribas galima iškomunikuoti įvairiais būdais:

 

Pokalbio metu.Geriausia apie tai kalbėti asmeniškai ir tiesiogiai. Pavyzdžiui, jei susirinkimo metu kolega elgėsi nemandagiai, po susitikimo verta jį pasivesti į šalį ir pasakyti: „Man buvo nemalonu, kai kalbėjai tokiu tonu. Norėčiau, kad ateityje bendrautume pagarbiau.“ Tiesus, bet ramus tonas dažnai padeda išlaikyti orumą ir aiškumą.

 

Iš anksto pateikiant tikslią informaciją.Aiškūs susitarimai padeda išvengti nesusipratimų. Gimtadienio kvietime galima nurodyti šventės pradžią ir pabaigą, o planuojant susitikimą – pažymėti, kiek laiko galėsite skirti. Tai visiškai normalu ir leidžia jaustis patogiai, kai ateina laikas atsisveikinti.

 

Su humoru.Kartais ribas galima išreikšti švelniai ir su šypsena. Jei nenorite, kad svečiai vaikščiotų po tam tikrus kambarius, galite laikyti juos uždarytus ir pakabinti smagų užrašą, pavyzdžiui, „Netrukdyti“, „Privatu“ ar „Ši zona – tik personalui“. Tai draugiškas būdas parodyti, kur ribos prasideda, o kur baigiasi.

 

Aiškiomisnaudojimosi taisyklėmis. Kai skolinate daiktus, verta nurodyti, kaip jie turi būti naudojami ir grąžinami. Pavyzdžiui, skolindami draugams kemperį galite palikti trumpą instrukciją: kaip papildyti skysčius, kaip išvalyti saloną, kur laikyti raktus. Tai padeda išvengti nesusipratimų ir apsaugo tiek daiktą, tiek santykius.

 

Naudojant nuasmenintus pavyzdžius.Jei tiesiogiai kalbėti apie savo ribas sunku, galima pasitelkti netiesioginius pavyzdžius – iš gyvenimo, televizijos ar socialinių tinklų. Pavyzdžiui: „Aš irgi taip pasielgčiau“, „Man tai atrodė labai nepriimtina“, „Jis neturėtų taip elgtis su ja“. Tokie komentarai padeda subtiliai parodyti savo požiūrį ir vertybes, o aplinkiniai išmoksta geriau suprasti, kas mums tinka, o kas – ne.

 

Personal,Space,Vector,Illustration.,Understanding,Psychology,Behind,Personal,Space,CanSunkiausia su artimiausiais

 

JAV psichologų atliktas plataus masto tyrimas parodė, kad net du trečdaliai žmonių susiduria su sunkumais, kai reikia nubrėžti asmenines ribas šeimos nariams. Respondentai teigė, jog sunku pasakyti ar parodyti artimiesiems, kur tos ribos yra. 47 % žmonių prisipažino to nedarantys, nes nenori įžeisti giminaičių, 32 % – bijodami pasirodyti konfliktiški ar pretenzingi, o 21 % – bijodami sugadinti santykius. Panašu, kad ir Lietuvoje priežastys būtų panašios: daugelis linkę nutylėti, kad išsaugotų „gražius santykius“. Tačiau verta paklausti savęs, ar santykiai tikrai gražūs ir pozityvūs, jei vieno žmogaus ribos nuolat peržengiamos? Štai keli dažniausi būdai, kaip artimieji (dažnai net nesąmoningai) pažeidžia mūsų asmenines ribas:

 

Kišasi į vaikų auklėjimą. Daugeliui jaunų tėvų pažįstama situacija, kai tėvai ar uošviai bando auklėti anūkus pagal savo supratimą. Kol vaikai yra senelių priežiūroje – tai natūralu, tačiau esmines taisykles ir vertybes nustato tėvai. Didžiausia problema kyla, kai seneliai mažina tėvų autoritetą: „Mama neleido, bet močiutė leido“. Tokie signalai vaikui kelia sumaištį ir kenkia tėvų santykiui su juo.

 

Siūlo nepageidaujamą fizinį kontaktą. Daugelis iš vaikystės atsimena dėdę, tetą ar senolę, kurie norėjo bučiuoti į lūpas, maigė žandus ar kitaip pažeidė asmeninę erdvę. Svarbu tokiam elgesiui užkirsti kelią – vaikas turi teisę į savo kūno neliečiamumą. Jei jį moko „pakentėti“, jis gali užaugti manydamas, kad prisilietimai prieš valią yra normalūs, o tai gali turėti skaudžių pasekmių.

 

Nepaiso erdvių privatumo. Tėvams mes visada būsime vaikai, tačiau tai nereiškia, kad jie gali atvykti be įspėjimo ar naršyti po mūsų namus. Spintos, stalčiai ir ypač miegamasis turi išlikti privati erdvė, į kurią artimieji užsuka tik pakviesti.

 

Komentuoja išvaizdą. Tai bene dažniausias ribų pažeidimas, kurį daug kas patiria nuo mažens. Jei svetimi žmonės dažnai susilaiko nuo pastabų, tai artimieji jaučiasi turintys teisę pakomentuoti – svorį, plaukus, drabužius ar net gyvenimo būdą. Nors kai kurios pastabos pateikiamos „iš geros valios“, kiekviena kritikos strėlė menkina pasitikėjimą savimi. Net jei žmogus pasikeitė, jis greičiausiai tai pats puikiai mato, nebūtina baksnoti pirštu.

 

Kaip ir bendraujant su bet kuo kitu, su artimaisiais svarbu kalbėtis apie ribų peržengimus – ramiai, be kaltinimų, bet aiškiai išsakant, kaip jaučiatės, kai taip nutinka. Tokie pokalbiai gali būti kartojami kelis kartus, nes pokyčiai dažnai vyksta palaipsniui. Tačiau jei situacijos nesikeičia ir riba peržengiama nuolat, savo emocinės bei fizinės sveikatos labui verta retinti susitikimus arba, kraštutiniais atvejais, nutraukti bendravimą, ypač jei tai susiję su nepageidaujamu fiziniu kontaktu, įžeidinėjimais ar nuolatiniu nepagarbos demonstravimu.

 

Ne į visus klausimus privaloma atsakyti

 

Asmeninė erdvė neretai pažeidžiama net visai paprasto pokalbio metu – tiek darbo aplinkoje, tiek namuose ar net gydymo įstaigose. Kaip reaguoti taktiškai, bet tvirtai:

 
  • Darbo pokalbyje. Jei potencialus darbdavys teiraujasi apie šeiminę padėtį, galima mandagiai atsakyti, kad tai nėra susiję su jūsų išsilavinimu ar profesine kompetencija, ir pasiteirauti, ar jį domina jūsų darbo patirtis bei įgūdžiai.
  • Klausimai apie svorį ar maistą. Į tokius klausimus visai nebūtina atsakyti – dažniausiai jie neturi nieko bendro su nuoširdžiu bendravimu. Galite tiesiog pakeisti temą arba net šmaikščiai peradresuoti klausimą, pavyzdžiui, jei kas nors teiraujasi dėl „per didelės porcijos“, galima pasiūlyti pasidalinti pusę.
  • Gydytojo kabinete. Kai kurie klausimai gali būti svarbūs diagnozei, todėl jei abejojate, visada galima pasitikslinti: „Kaip šis klausimas susijęs su mano simptomais?“ Jei specialistas turi pagrįstą atsakymą, verta pasidalinti informacija. Tačiau jei jis pasimeta ar pakeičia temą, vadinasi, pats suprato, kad klausimas buvo neetiškas.
 

Niekam neprivalome atsakyti į klausimus apie darbo užmokestį, seksualinio gyvenimo ypatumus, orientaciją, religiją, svorį, apimtis ir kitą asmeninę informaciją, nebent patys tuo norite pasidalinti.

 

Stebuklingas žodis „ne“

 

Norint išsaugoti asmenines ribas, reikia susidraugauti su žodžiu „ne“, o tai daugeliui žmonių nėra lengva. Ypač tiems, kurie augo aplinkoje, kur buvo skatinami įtikti kitiems. Tačiau, kaip ir bet kurio įgūdžio, šio taip pat galima išmokti palaipsniui. Štai keli žingsniai, kurie gali padėti drąsiau sakyti „ne“:

 
  • Atskirti, kas iš tiesų svarbu. Pagalvokite, kas jums reikšmingiau – išlikti draugiškam kito akyse ar išsaugoti laiką savo darbams, šeimai, poilsiui ir pomėgiams.
  • Neskubėti atsakyti. Jei nedrąsu iš karto pasakyti „ne“, galite paprašyti laiko apmąstyti. Tai padės įvertinti situaciją ir priimti sprendimą be kaltės jausmo. Juk lengva paskolinti pinigų, bet ar tikrai norite mėnesio gale patys jų pritrūkti?
  • Atpažinti emocinius spąstus. Pamąstykite, kodėl bijote pasakyti „ne“ – ar todėl, kad nenorite pasirodyti nemandagūs, ar bijote būti atstumti? Dauguma šių baimių nepagrįstos. Tikėtina, kad artimas žmogus nenustos bendrauti vien dėl to, kad šį kartą nepažiūrėjote jo šuns.
  • Įvertinti pasekmes. Kas nutiks, jei pasakysite kolegai, kad negalite atlikti jo darbų? Gal jis trumpam supyks, bet galiausiai pats imsis atsakomybės. O jūs įgausite daugiau pasitikėjimo savimi ir turėsite laiko savo užduotims.
  • Pradėti nuo smulkmenų. Praktikuokitės sakyti „ne“ kasdienėse situacijose – parduotuvėje, turguje, kai kas nors bando įsiūlyti papildomą prekę. Pasakykite tvirtai ir garsiai: „Ne, ačiū.“
  • Vizualizuoti sėkmę. Įsivaizduokite, kaip tvirtai sakote „ne“, jaučiatės pasitikintys savimi, lengviau kvėpuojate ir džiaugiatės neapsikrovę svetima atsakomybe.
  • Atpažinti manipuliaciją. Pajuskite, kada žmogus pasinaudoja jūsų gerumu – prašo vis skolinti, perkelia savo darbus ar vengia atsakomybės.
  • Pasirinkti tinkamą formą. Kartais užtenka paprasto „ne“ be paaiškinimų. Kitais atvejais tinka mandagesnės formuluotės: „Ne, negaliu“, „Atsiprašau, bet ne“, „Ne, šįkart negaliu tam skirti laiko.“
  • Pasiūlyti alternatyvą. Jei negalite padėti dabar, bet norėtumėte vėliau, pasakykite: „Šiandien negaliu, bet galėčiau kitą savaitę.“
 

Iš pradžių sakyti „ne“ gali atrodyti nepatogu ar net baugu, bet ilgainiui šis žodis taps laisvės ir savivertės simboliu. Jis padės apsaugoti savo ribas, išlaikyti pusiausvyrą tarp duoti ir gauti.
Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad „ne“ neturi tapti nuolatiniu skydu. Jei turite galimybių ir noro padėti kitiems, nepažeisdami savęs, tai irgi gali būti prasminga, praturtinanti patirtis.

 

Autorė Laima Samulė