Statistika rodo, kad šiuolaikinis žmogus per dieną gauna tiek informacijos, kiek prieš šimtmetį gyvenę žmonės sukaupdavo per metus. Išorinis pasaulis taip blaško, kad daugeliui tampa sunku sąmoningai tyrinėti savo vidinį gyvenimo žemėlapį ir atskirti savas mintis bei svajones nuo visuomenės primestų modelių. Nors susidūrimas su pačiu savimi gali būti sudėtingas, būtent jis yra tiesiausias kelias į vidinę harmoniją ir asmeninę sėkmę.

 

Ekranų nelaisvė ir svetimi lūkesčiaiYoung,Attractive,Woman,Practices,Yoga,At,Home,sitting,Cross-legged.yoga,Mudra.relaxation,And

 

2020 m. platformos „WhistleOut“ tyrimas parodė, kad vidutinis žmogus per gyvenimą prie telefono ekrano praleidžia daugiau nei 76,5 tūkst. valandų (apie 8,7 metų). Jei toks tyrimas būtų pakartotas šiandien, tikėtina, kad skaičiai būtų dar didesni.

 

Ekranuose atsispindinčios aktualijos ir svetimi gyvenimai ne tik vagia laiką, bet ir nepastebimai formuoja nuostatas, skatina lyginti save su kitais. Psichologai jau kelis dešimtmečius skambina pavojaus varpais: kuo daugiau žmogus sužino apie pasaulį, tuo menkiau pažįsta save. Tai, žinoma, nereiškia, kad reikėtų atsisakyti domėjimosi naujienomis, tačiau verta apmąstyti informacinio srauto ribojimą. Bent jau sąmoningai sau priminti, kad tai, kas skelbiama socialiniuose tinkluose ar rodoma reklamose, nėra universalus gerovės receptas kiekvienam. Tai, kas matoma ekrane, neretai supainiojama su asmeniniais troškimais. Tuomet pradedama siekti to, kas iš tiesų gali būti visai nereikalinga. Tai savotiški spąstai, iš kurių ištrūkti įmanoma tik išmokus atskirti savus norus nuo primestų lūkesčių. Jei norisi pasitikrinti, ar tam tikras siekis yra jūsų asmeninis prioritetas, ar išorinio poveikio rezultatas, verta stebėti ne tik mintis, bet ir kūno reakcijas. Svetimus tikslus dažniausiai lydi „reikia“ ir „privalau“ jausmas, sukeliantis vidinę įtampą, nuolatinį lyginimąsi su kitais bei baimę nuvilti aplinkinius. Net ir pasiekus tokį tikslą dažniausiai jaučiamas tik trumpalaikis palengvėjimas, o ne ilgalaikis džiaugsmas.

 

Tikrasis noras kyla iš vidaus ir suteikia energijos, net jei kelias yra sudėtingas. Verta paklausti savęs: „Ar aš to norėčiau, jei niekas apie tai niekada nesužinotų?“ Jei atsakymas teigiamas, tikėtina, kad tai autentiškas siekis. Savi norai reikalauja smalsumo, o svetimi – tik disciplinos ir socialinio pripažinimo troškimo.

 

Pažinti save niekada nevėlu

 

Nors savojo „aš“ paieškos dažnai siejamos su paauglyste, o mokslininkai pabrėžia, kad 12–16 gyvenimo metai yra kritinis laikotarpis pažinti prigimtines savybes, visgi realybėje savęs pažinimo kelionė niekada nesibaigia.

 

Brandžiame amžiuje ši kelionė neretai tampa net turiningesnė: sukaupta gyvenimiška patirtis, išgyventos krizės ir nuslūgęs hormonų bei socialinio spaudimo triukšmas leidžia į save pažvelgti aiškiau. Dažnai tik nusimetę visuomenės primestus vaidmenis – tėvų, darbuotojų ar sutuoktinių – žmonės pagaliau išdrįsta paklausti: „O kas esu aš?“ Vėlyvas savęs atradimas suteikia gyvenimui naują kokybę, išlaisvina nuo senų nuoskaudų ir leidžia likusį laiką gyventi autentiškai, o ne pagal svetimą scenarijų. Autentiškas gyvenimas glaudžiai susijęs su egzistencijos prasme. Vadinamojo gyvenimo tikslo paieškos, pasak psichologų ir filosofų, nėra staigus nušvitimas, o ilgalaikis procesas, reikalaujantis tiek atkaklumo, tiek sąžiningumo su pačiu savimi. Tikroji prasmė dažniausiai atsiskleidžia ten, kur susitinka žmogaus prigimtiniai talentai, nuoširdi aistra ir vertė, kurią jis gali suteikti kitiems. Vis dėlto šiuos dalykus atrasti savarankiškai nėra paprasta, dažnai tai užtrunka kelerius metus ar net dešimtmečius stebint savo tėkmės būsenas ir eksperimentuojant su skirtingomis veiklomis.

 

Mokslininkai svarsto apie ateitį, kurioje tokios paieškos galėtų sutrumpėti iki kelių dienų ar net valandų. Teoriškai būtų įmanoma nuskaityti žmogaus charakterio genus ir pateikti tam tikras gyvenimo gaires. Tuomet tokiu utopiniu būdu save pažinusiam žmogui nebereikėtų dvejoti dėl profesijos ar partnerio pasirinkimo. Tačiau kol kas tai – tik mokslinės fantastikos sritis. Todėl dabar tenka kliautis kitais, bet ne mažiau veiksmingais savęs pažinimo būdais.

 

Savęs pažinimo įrankiai

 

Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas manė, kad tikrasis žmogaus charakteris slypi pasąmonėje ir atsiskleidžia per sapnus ar nevalingus veiksmus. Todėl nuosekli savistaba gali padėti perprasti vidinius procesus ir geriau pažinti save.

 

Iš tiesų psichologų sukurtos metodikos leidžia nuimti socialines kaukes ir objektyviau pažvelgti į savo vidinę struktūrą. Viena veiksmingiausių praktikų – sąmoningumo (mindfulness) meditacija, kuri moko stebėti mintis ir emocijas jų nevertinant, taip atpažįstant pasikartojančius elgesio modelius. Refleksyvus rašymas, arba jausmų dienoraščio rašymas, padeda iškelti pasąmonėje glūdinčius konfliktus į sąmonės lygmenį ir pažvelgti į juos tarsi iš šalies. Taip pat vertingi kognityvinės elgesio terapijos (KET) įrankiai, padedantys identifikuoti ribojančius įsitikinimus, bei asmenybės testai (pavyzdžiui, Didysis penketas), suteikiantys mokslinį pagrindą geriau suprasti savo temperamentą.

 

Šalia mokslinių tyrimų ir psichologinių metodų egzistuoja ir tūkstantmečius skaičiuojančios ezoterinės tradicijos, siūlančios savęs pažinimą per simbolių kalbą ir visatos dėsnių interpretaciją. Tokie būdai kaip astrologija ar Taro kortos grįsti prielaida, kad žmogaus asmenybė nėra atsitiktinis genų derinys, o tam tikra prasme atspindi platesnį kosminį kontekstą. Pavyzdžiui, gimimo brėžinys (natalinė korta) ezoterikoje laikomas savotišku žemėlapiu, kuriame užkoduoti žmogaus talentai, vidiniai konfliktai ir gyvenimo kryptys. Apie tai, kad atėjo metas atidžiau pažvelgti į save, dažnai signalizuoja vadinamasis socialinis veidrodis – situacijos, kuriose išryškėja mūsų pačių nepastebėtos ar nepriimtos savybės. Vis dėlto net ir tuomet, kai žmogus jaučiasi gerai, verta skirti laiko save pažinti. Juk savęs nepažįstantis žmogus sėkmę dažnai gaudo išorėje, o save pažįstantis – kuria iš vidaus.

 

Įdomu

 
  • 95 % žmonių mano, kad save pažįsta, bet realybė kitokia. Organizacinės psichologės Tashos Eurich tyrimai parodė, kad nors didžioji dauguma žmonių yra įsitikinę savo savivoka, tik 10–15 % iš tiesų atitinka aukšto savęs pažinimo kriterijus. Likusieji dažnai vadovaujasi klaidingomis prielaidomis apie savo motyvus.
  • Savęs pažinimas fiziškai keičia smegenis. Reguliari savirefleksija ir sąmoningumo praktikos didina pilkosios medžiagos tankį prefrontalinėje žievėje – smegenų srityje, atsakingoje už savikontrolę, sprendimų priėmimą ir gebėjimą stebėti savo emocines reakcijas iš šalies.
  • Kiti mus mato objektyviau nei mes patys.Dėl vadinamojo „aklųjų zonų“ efekto (blind spots) aplinkiniai žmonės neretai tiksliau įvertina mūsų kūno kalbą, intelektą ar kūrybiškumą, nes mes esame per daug emociškai susitapatinę su savo vidiniu įvaizdžiu.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė