Maži vaikai dažnai tiki išgalvotais dalykais, todėl manoma, kad negeba atskirti fantazijos ir realybės. Tačiau tyrimai rodo, kad mažieji sėkmingai jaučia skirtumus ir pripažįsta tikrovę, kai augdami įgyja žinių apie pasaulį.

 

Natūrali raidos dalisSmiling,Little,Boy,With,Cardboard,Plane,Wings,And,Goggles,Playing

   

Teksaso universiteto (JAV) psichologė prof. Jacqueline D. Woolley rašo, kad maždaug 2 metukų vaikai pradeda žaisti įsivaizduodami nerealų pasaulį. Pavyzdžiui, laiko šlepetę prie ausies lyg telefoną ir kalbasi su menamu draugu, senoje batų dėžėje lyg puode „verda“ košę. Mažieji lengvai įsikūnija į fantastines būtybes: Žmogų Vorą ar Kakę Makę. Jie tiki suaugusiųjų išgalvotais personažais: Kalėdų Seneliu, Velykų zuikiu, nykštukais ir dantukų fėja.

 

Tačiau 3–7 m. vaikams palaipsniui vystosi loginis mąstymas ir kritinis požiūris. Vis dažniau kelia klausimus, samprotauja ir pradeda suprasti, jog fantazijos nesutampa su tikrove. Sue Howard knygoje „Unbalanced Minds? Children Thinking About Television“ teigia, kad darželinukai linkę tikėti viskuo, ką mato per televizorių, todėl filmo siužetas ar veikėjų savybės suvokiamos kaip besąlyginė tiesa. Pradinukai supranta, jei kažkas prasilenkia su realybe: įvardija, kad filmų specialieji efektai nėra tikri, o mėgstamų laidų personažai– kostiumais apsirengę žmonės.

 

Sulaukus 7–11 m. gebėjimas mąstyti logiškai stiprėja, todėl smegenys orientuojasi į realizmą. Nors pasakos, išgalvotos istorijos ir mokslinė fantastika vertinamos kaip pramoga, jos nepainiojamos su realybe. Šiame etape mažieji žiūrovai kritiškai vertina televizijos laidas, kurios atrodo pernelyg vaikiškos. Maždaug šiame amžiuje atžalos praranda susidomėjimą žaisti vaidmenimis įsivaizduojamame pasaulyje. Jie nori leisti laiką su draugais, bendrauti, suprasti realų pasaulį per muziką, aprangą, pomėgius ir laisvalaikio veiklas.

 

Smegenys narplioja detektyvą

 

Suaugusieji klysta manydami, kad vaikai itin patiklūs ir visi vienodai tiki pramanais. Ši savybė yra individuali, priklauso nuo raidos tempo, auklėjimo stiliaus, kognityvinių gebėjimų, kultūrinių aspektų. To paties amžiaus vaikų suvokimas skiriasi, todėl jie griauna seną pasaulio įsivaizdavimą bendraudami ne tik su suaugusiaisiais, bet ir tarpusavyje. Kyla daug konfliktų, jei nesutampa nuomonės dėl teiginių, jog „vaikus atneša gandrai, po lova gyvena baubas, pamelavus liežuvis apauga plaukais“. Ištirta, kad vaikai ir suaugusieji linkę naudoti panašius metodus bei kliaujasi panašiais ženklais, kad atskirtų fantaziją nuo realybės.

 

Konteksto vertinimas. Kai suaugusiesiems pateikiama nauja informacija, verdiktą, ar ji teisinga ir realistiška, lemia iš anksčiau žinomas žinutės kontekstas. Pavyzdžiui, naujiena apie maisto kainų šuolį gali būti priimta dvejopai, tai priklauso nuo to, ar prieš tai teko girdėti apie artėjančią ekonomikos krizę, ar finansiniai sunkumai užklupo netikėtai. „Atlikę tyrimus su 3–6 m. vaikais nustatėme, kad jie kliovėsi konteksto užuominomis išklausę pasakojimą apie gyvūnus, kurių niekada nepažinojo. Išgirdę, kad būtybės siejamos su drakonais ir vaiduokliais, rečiau tikėjo, jog tokie gyvūnai egzistuoja iš tikrųjų. Kitai grupei vaikų papasakojus panašią istoriją, tačiau susiejus naujus gyvūnus su moksliniais tyrimais ir laboratorijomis, jie labiau tikėjo, kad tokios būtybės egzistuoja realybėje“, – sako psichologė prof. J. D. Woolley.

 

Turimos žinios. Kitas įgūdis, kurį susidūrę su nauja informacija naudoja suaugusieji, yra palyginimas su žinomais faktais ir turėta patirtimi. Jei smegenys patvirtina, kad toks dalykas gali būti bent jau teoriškai, priimame kaip tiesą. Jei tai, ką žinome, nepatvirtina išgirstos naujienos, tikėtina, jog paneigsime ir užginčysime. Tačiau jei informacija neturės prasmės, remiantis tuo, ką jau žinome apie pasaulį, atmesime ją kaip klaidingą. „Tyrimai, kuriuose dalyvavo 5–8 m. vaikai, parodė, kad jie naudoja turimas žinias, jog įvertintų naujienos patikimumą. Skirtumas tik tas, kad mažieji žino apie pasaulį gerokai mažiau nei suaugusieji, – skelbia Gabrielis Lopez-Mobilia iš Teksaso universiteto (JAV). – Kai vaikai auga ir mokosi, sužino apie gamtos ir fizikos dėsnius. Tuomet pajėgia tiksliai atskirti išgalvotus dalykus ir realybę.“ Kai kurios fantazijos išlieka vaiko gyvenime ilgiau nei kitos, pavyzdžiui, tikėjimas Kalėdų Seneliu. Tikėjimą palaiko faktai, liudijantys jo buvimą realybėje: dovanos, laiškai, gyvi sutikimai su persirengusiais aktoriais.

 

Šaltinio patikimumas. Nors šiandien, kai aplinkoje gausu informacijos šaltinių, sudėtinga patikrinti faktus ir skirti tiesą nuo pramanų, žmonės naudoja šį įgūdį skirtingai. Situaciją puikiai atspindi propaganda ir melagienos socialiniuose tinkluose. Kartais jos gali suklaidinti net didžiausią skeptiką. Štai perskaitę apie ateivius tinklaraštyje, apie kurį niekada nieko negirdėjome, turėtume vertinti informaciją kritiškai. Priešingai, jei panašią žinutę išgirstume per TV žinias: suklustume ir net liktume šokiruoti. Suaugusieji nuo mažų dienų seka pasakas apie stebuklingus įvykius ir fantastines būtybes, todėl vaikai, pasitikėdami tėvais, tiki viskuo, ką jie sako. Net nedvejoja, jog realiame pasaulyje auga pupos iki dangaus, miške gyvena kalbantis vilkas, o žmonės gali pavirsti juodvarniais. „Turės praeiti nemažai laiko, kol nusivils tėvais ir suabejos jų žodžiais. Tuomet pradės pasitikėti tik ta informacija, kurią gali patvirtinti. Susiformuos naudingas įgūdis tikrinti informacijos šaltinį“, – sako prof. J. D. Woolley.

 

Eksperto kompetencijos. Žinoma, dauguma informacijos, su kuria susiduria tiek suaugusieji, tiek vaikai, yra bendravimo su kitais žmonėmis rezultatas. Tačiau netikime visais iš eilės. Pasikliauname kompetentingais asmenimis, profesionalais, ekspertais. Juk kai reikia patarimo, kaip auklėti trimečius dvynius, ieškome asmenų, kurie turėjo panašios patirties, o ne klausome žmonių, kurie augina vienturtį. „Viename tyrime pristatėme vaikams projektą apie žuvis. Pateikėme įmanomą informaciją, kad gyviai gyvena vandenyje, neįmanomą hipotezę, kad aptinkami Mėnulyje, neįtikėtiną faktą, jog gali būti dideli lyg automobiliai. Tada suteikėme vaikams galimybę patiems išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja tokios žuvys. Jie galėjo klausinėti zoologijos prižiūrėtojo (eksperto) ir virėjo (ne eksperto). Vaikai naudojosi patirtimi ir kliovėsi eksperto nuomone“, – pasakoja G. Lopez-Mobilia.

 

Kaip suaugusieji galėtų padėti?

 

Vaikai žino, kad suaugusieji išmano apie pasaulį daugiau, todėl labiau linkę tikėti informacija, kuria dalijasi tėvai, seneliai, tetos, kaimynai, mokytojai. Štai kodėl gimdytojai gali padėti atžaloms suprasti skirtumą tarp fantazijos ir realybės.

 

„Pirmiausia tėvai ir globėjai gali aptarti ir paaiškinti įvykius, perskaitytus laikraščiuose ar internete, pamatytus per TV, taip pat komentuoti filmų ir kompiuterinių žaidimų turinį, tiesiog atsakyti į kylančius klausimas ir taip sumažinti dvejones, kas (ne)tikra“, – pataria psichologė prof. J. D. Woolley. Ji rekomenduoja susilaikyti nuo balto melo ir neapipinti mitais dalykų, apie kuriuos sunku kalbėti suaugusiesiems, pavyzdžiui, iš kur atsiranda vaikai arba kas nutinka po mirties. Galima paaiškinti tiesą tiek, kiek priimtina pagal amžių.

 

Kiti naivūs pramanai, pavyzdžiui, istorijos apie Kalėdų Senelį, neturi neigiamo poveikio vaiko psichikai. Nors kai kurie skeptikai teigia, kad išaiškėjus tiesai atžalos praranda pasitikėjimą tėvais, moksliniai tyrimai paneigė šią teoriją. Atvirkščiai, vaikams naudinga patiems išsiaiškinti tiesą – kelti pagrįstus klausimus, tyrinėti egzistavimo ženklus, suabejoti, pakeisti nuomonę, diskutuoti su bendraamžiais, įtvirtinti naujas nuostatas. „Subliuškusi iliuzija apie Kalėdų Senelį suteikia neįtikėtinos patirties ir didina pasitikėjimą savimi. Galbūt vaikas gauna pirmą progą patikrinti faktus ir išmokti, jog ne viskas, kuo tikime, gali būti tiesa“, – sako ekspertė.

 

Vienaip ar kitaip, kai atžalos pasiekia ankstyvą paauglystę, įgyja užtektinai žinių, kad gebėtų atskirti fantaziją nuo realybės. Tačiau jie, kaip ir daugelis suaugusiųjų, gali panorėti tikėti tam tikrais dalykais, pavyzdžiui, sugalvoti norą prieš užpučiant žvakutes ant torto, skaityti fantastinius romanus apie vampyrus, net pasakoti jaunesniems broliukams ir sesutėms apie nykštukus. Išsigalvojimai padeda pabėgti nuo realybės, tačiau nekenkia, jei vertinami kaip pramoga.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė