Nuo pandemijos laikų išpopuliarėję naminiai odos priežiūros ritualai, įsitikinimas, kad savimi galima pasirūpinti ir be specialistų pagalbos, bei socialinių tinklų skleidžiama „švaraus veido“ estetika lemia augančią pleistrų nuo spuogų paklausą. Jaunoji karta dažnai renkasi gydytis savarankiškai, o pleistrus vis dažniau vertina ne tik kaip odos priežiūros priemonę, bet ir kaip grožio aksesuarą.

 

Funkcinė mada Close-up,Of,Smiling,Girl,Applying,Acne,Treatment,Anti-pickel,Patch,On

 

Hidrokoloidiniai pleistrai nuo spuogų išpopuliarėjo Pietų Korėjoje apie 2012 m. Jie buvo pristatomi kaip lipdukai, saugantys atvirus spuogus ar pūlinukus nuo išorinio poveikio – dulkių, teršalų ir mechaninių pažeidimų. Pleistrai sugeria išskyras ir padeda greičiau gyti odai. Tuo metu pirmaujantys prekės ženklai „COSRX“ ir „Hero Cosmetics“ siūlė diskretiškus, skaidrius, beveik nepastebimus pleistrus.

 

2019 m. bendrovė „Starface“ sukėlė tikrą revoliuciją rinkoje, pristatydama legendinius geltonus žvaigždės formos pleistrus. Kaip rašė „Vogue Business“, jie tapo savotišku statuso simboliu. Gamintojai siekė pakeisti požiūrį į odos priežiūrą – iš nuobodžios, klinikinės procedūros paversti ją smagia kasdienybės dalimi. Tai skatino jaunus žmones į spuogus žvelgti be gėdos ar savęs smerkimo, o su didesniu rūpesčiu ir priėmimu. Animaciniais motyvais dekoruoti pleistrai ypač išpopuliarėjo po to, kai jais socialiniuose tinkluose pasidalijo žinomi nuomonės formuotojai. Netrukus daugelis juos ėmė naudoti ne tiek kaip gydomąją priemonę, kiek kaip veido aksesuarą.

 

Vis dėlto kilo klausimas, ar tokie produktai iš tiesų padeda kovoti su akne, ar tai tik sėkmingas rinkodaros sprendimas? „New York Magazine“ sudarytame devynių geriausių pleistrų nuo spuogų sąraše „Starface“ aukštą vietą užėmė tik spalvotų pleistrų kategorijoje. Pirmą vietą pelnė skaidrūs „Hero Cosmetics“ pleistrai. Tai rodo, kad veiksmingiausi produktai dažnai būna beveik nepastebimi ant odos, o didžiausio populiarumo sulaukia ryškūs, žaismingi pleistrai, kurių gydomasis poveikis neretai minimalus.

 

Kas per daug – nesveika

 

Dermatologai susirūpinę, kad sveikata vis dažniau painiojama su mada. Daugelį odos problemų sukelia netinkamas pleistrų naudojimas – dažniausiai jie klijuojami per dažnai, tikintis stipresnio poveikio. Anot specialistų, pacientai skundžiasi, kad aknė ilgai nepraeina, tačiau paaiškėja, jog pleistrus jie nešioja beveik visą parą. Be to, juos klijuoja ne tik ant spuogų, bet ir ant įvairių dėmelių ar kitų odos netobulumų. Dauguma hidrokoloidinių pleistrų skirti tik paviršiniams, skysčių pripildytiems spuogams, o ne giliems, cistiniams ar ankstyvos stadijos uždegiminiams bėrimams. Netinkamai naudojami gali sulėtinti gijimą ir sudaryti klaidingą įspūdį, kad problema sprendžiama, nors iš tiesų ji tik užmaskuojama.

 

Per dažnai klijuojant pleistrus toje pačioje vietoje, oda gali sudirgti, susilpnėja natūralus apsauginis barjeras. Kartais po pleistru esanti oda ima šusti, tampa pernelyg drėgna ir jautri, todėl gali sustiprėti paraudimas ar atsirasti pigmentinių dėmių. Taip susidaro užburtas ratas – nuolatinis odos defektas vis bandomas slėpti tuo pačiu pleistru.

 

Dermatologų teigimu, problema nėra vien fizinė. Pleistrų populiarumas atskleidžia ir jaunosios kartos elgesio tendencijas – polinkį kliautis greitais, laikinais sprendimais, užuot ieškojus tikrosios odos problemų priežasties. Riebalų pertekliaus kaupimąsi ir porų kimšimąsi gali lemti hormonų disbalansas, mityba, netinkama odos priežiūra, nešvarūs makiažo šepetėliai ar net netinkamai parinktos kosmetikos priemonės.

 

Reikalingas saikas

 

Dermatologai rekomenduoja pleistrus nuo spuogų naudoti kaip apsauginį barjerą dienos metu, ypač jei žmogus turi įprotį nuolat liesti veidą arba privalo naudoti makiažą. Pleistras apsaugo pažeistą vietą nuo trinties, nešvarumų ir bakterijų. Tačiau jo nereikėtų nešioti visą parą. Grįžus namo rekomenduojama pleistrą nuimti, kad oda galėtų kvėpuoti ir natūraliai gyti. Taip pat nereikėtų jo klijuoti kiekvieną dieną ar naktį toje pačioje vietoje. Geriausia rasti pusiausvyrą tarp uždengto ir atviro spuogo.

 

Specialistai pataria rinktis paprastus pleistrus be stiprių kvapiklių ir kitų dirginančių medžiagų. Kai kuriuose produktuose yra veikliųjų medžiagų, pavyzdžiui, salicilo rūgšties, arbatmedžių ekstrakto ar centelių, kurios vieniems gali būti naudingos, o kitiems – sukelti sudirginimą. Prieš pirmą kartą naudojant rekomenduojama pleistrą išbandyti ant sveikos odos ir įsitikinti, kad jis nesukelia niežėjimo ar paraudimo. Tik tuomet jį klijuoti ant pažeistos vietos. Jautrios odos savininkams geriausiai tinka pleistrai, kurių sudėtyje yra tik hidrokoloidų. Atsargiai reikėtų naudoti arba visai vengti produktų su stipriais kvapais, eteriniais aliejais ar vaistinėmis veikliosiomis medžiagomis, nes pernelyg dažnas jų naudojimas gali sudirginti ir išsausinti odą. Svarbiausia prisiminti, kad taškinis gydymas nėra panacėja nuo spuogų.

 

Privalumai: tinkamai naudojami pleistrai gali pagreitinti gijimą, sumažinti bakterinės infekcijos ir randėjimo riziką, yra patogūs keliaujant, o spalvoti ar dekoruoti modeliai kai kuriems tampa ir nuotaiką pakeliančiu aksesuaru.

 

Trūkumai: netinka aknei gydyti, ne visada gerai laikosi ant riebios odos, nepašalina tikrosios spuogų priežasties ir dažnai yra gana brangūs.

 

Naudojimo gidas

 
  • Pastebėjus pirmuosius spuogo požymius, pavyzdžiui, paraudusį iškilimą, galima naudoti pleistrą su salicilo rūgštimi, kuri padeda valyti poras ir slopinti uždegimą.
  • Kai susiformuoja skysčių pripildyta ar pūlinga galvutė, geriausiai tinka hidrokoloidiniai pleistrai – jie sugeria išskyras ir skatina gijimą.
  • Pleistrai nėra veiksmingi gydant inkštirus.
  • Prieš klijuojant pleistrą kruopščiai nusiplaukite rankas ir veidą, odą gerai nusausinkite. Jei nagai ilgi, pleistrą patogiau klijuoti pincetu.
  • Pleistrų negalima klijuoti ant atvirų žaizdų ar kraujuojančių vietų.
  • Pleistro nerekomenduojama laikyti ilgiau nei 6 valandas.
  • Nuimant pleistrą, prilaikykite aplinkinę odą, kad jos nepažeistumėte.
  • Pleistrai yra vienkartiniai – panaudotus būtina išmesti į šiukšlių dėžę.

 

Nepageidaujami visais laikais

 

Grožio pleistrų istorija siekia XVII a. Europą. Tuomet šie veido lipdukai buvo gaminami iš popieriaus, šilko, aksomo ir net plonos gyvūnų odos. Populiariausios buvo apskritimo, žvaigždės ir pusmėnulio formos. Damos dažniausiai rinkdavosi juodus pleistrus, kurie ryškiai kontrastavo su madinga blyškia veido oda. Tokia išvaizda pabrėždavo aukštuomenės statusą ir rodė, kad moteris nedirba laukuose bei nėra įdegusi saulėje.

 

Grožio pleistrai rašytiniuose šaltiniuose reguliariai minimi nuo XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios. Kaip ir šiandien, jie atliko dvejopą funkciją – puošė ir maskavo odos trūkumus. Vieni juos naudojo siekdami atrodyti patraukliau, kiti slėpė šašus, opas ar randus, likusius po raupų ar sifilio. Būtent antroji paskirtis dažnai tapdavo moralistų kritikos priežastimi. 1665 m. išleistoje knygoje minima, kad karaliaus Karolio I kapelionas grožio pleistrus prilygino bibliniam Kaino ženklui. Kiti dvasininkai net tvirtino, jog tokie aksesuarai prisidėjo prie maro plitimo – esą Dievas nubaudė žmones už tuštybę ir veido puošimą dirbtiniais taškeliais.

 

Britų rašytojas ir valstybės tarnautojas Samuelis Pepys savo 1660–1669 m. dienoraštyje ne kartą mini moteris, užsiklijavusias grožio pleistrus. Jis aprašo gatvėse ir karietose sutiktas damas kaip madingas, linksmas, mandagias ir kalbančias keliomis užsienio kalbomis. S. Pepys taip pat pastebėjo, kad pleistrai prie veido dažnai būdavo priklijuojami sudrėkinus juos seilėmis. 1668 m. gegužės įraše jis mini karaliaus Karolio II meilužę, pareikalavusią, kad tarnaitė atiduotų jai savo veido lipduką. Šaltiniai rodo, kad grožio pleistrus kartais naudojo ir vyrai, tarp jų – Jorko kunigaikštis. Tuo metu ištekėjusios moterys neretai turėdavo gauti vyro leidimą jais puoštis, o meistrai gamino specialias sidabrines dėžutes pleistrams laikyti.

 

XVIII a. Europos madas diktavo Prancūzija. Juodi veido lipdukai, imituojantys apgamus, buvo vadinami mouches (musės). Visgi ne visi į šią madą žiūrėjo palankiai – dalis amžininkų pleistrus laikė vulgariu papuošalu. Ilgainiui kritikos sulaukė ir makiažas apskritai, nes buvo manoma, kad jis gundo vyrus ir skatina nedorą elgesį. Todėl XVIII a. grožio pleistrai vis dažniau buvo siejami su tuštybe ir seksualiniu palaidumu.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė