Antro vaikelio laukimo akimirkomis gyvenanti grupės „Queens of Roses“ narė Akvilė Kisielienė pasakoja, kad motinystė sulėtino gyvenimo tempą ir kasdien moko džiaugtis net mažiausiais dalykais. „Anksčiau atrodydavo, kad visur reikia suspėti, viską padaryti tobulai, o dabar suprantu, kad kartais pati svarbiausia dienos pergalė yra ilgas apsikabinimas ir tiesiog ramus laikas namuose“, – sako dainininkė.

 
Akvilė Kisielienė - Autorė – Aistė Kirsnytė

Akvilė Kisielienė, nuotr. aut. Aistė Kirsnytė

Kokiomis emocijomis šiuo metu gyvenate? Kaip antrasis nėštumas paveikė savijautą?

   

Šiuo metu išgyvenu labai gražų etapą – jaučiuosi gerai, todėl dar darbuojuosi, gana aktyviai leidžiu dienas ir džiaugiuosi vasara. Atrodo, kad širdyje vienu metu telpa ir didžiulis džiaugsmas, ir šiek tiek jaudulio bei nežinomybės. Antrasis nėštumas kitoks tuo, kad mažiau analizuoju kiekvieną kūno siunčiamą signalą, tačiau kartu daug sunkiau randu laiko tiesiog sustoti ir pasimėgauti laukimu. Kai namuose jau laksto mažas žmogutis, dienos lekia visai kitu tempu. Kartais vakare, kai sūnus užmiega, paglostau pilvuką ir pagalvoju, kad tas tempas netrukus taps dar didesnis, tad dabartinis etapas atrodys kaip visai ramus (šypsosi).

 

Ar galėtumėte palyginti abu nėštumus? Kas yra kitaip, o kas pažįstama ir džiugina?

 

Pirmojo nėštumo metu viskas buvo nauja – skaičiuodavau savaites, skaitydavau apie kiekvieną kūdikio vystymosi etapą ir labai laukdavau kiekvieno vizito pas gydytoją. Dabar jaučiuosi ramesnė. Smagu stebėti, kaip sūnus glosto pilvuką, kalbina mažylį ir kartais visiškai rimtai aiškina, kokius žaislus jam paskolins. Tokios akimirkos primena, kad laukiame ne tik dar vieno vaikelio, bet ir naujo ryšio tarp brolių ar brolio ir sesės.

 

Taip pat su antruoju nėštumu pirmieji trys mėnesiai stipriai išsekino: dėl nuolatinio pykinimo, vėmimo ir jėgų neturėjimo gelbėjo ir medicina, ir artimieji. Tuo metu nedžiugino niekas, tad tik pasibaigus pirmajam trimestrui pagaliau nušvito ir akys.

 

Visuomet svajojote turėti daugiau nei vieną vaiką?

 

Man visada atrodė gražu, kai namuose girdisi vaikų juokas. Norėjosi, kad mūsų sūnus Lukas turėtų žmogų, su kuriuo augtų, pyktųsi, taikytųsi ir kurtų vaikystės prisiminimus. Man atrodo, broliai ir seserys dažnai tampa pirmaisiais draugais visam gyvenimui. Žinoma, gyvenimas ne visada vyksta pagal planą, todėl į tokius dalykus stengiuosi žiūrėti su dėkingumu, o ne su griežtais lūkesčiais. Dabar, kai mūsų šeima auga, jaučiu didžiulį džiaugsmą ir suprantu, kad tai yra viena gražiausių gyvenimo dovanų. Tikiu, kad namai, pilni meilės, visada yra didžiausias turtas.

 

Pati turiu vyresnį brolį ir augdama visada juo didžiuodavausi. Turėjau tvirtą užnugarį mokykloje ir kieme, pagalbininką ruošiant namų darbus, o kur dar galimybė retkarčiais sudalyvauti vyresniųjų vakarėliuose (juokiasi). Šiandien, kai visi susitinkame su savo šeimomis ir stebiu, kaip jau mūsų vaikai kartu laksto kieme, suprantu, kad gražiausi vaikystės ryšiai dažnai užauga į gražiausias suaugusiųjų draugystes. Norėčiau tokios dovanos ir savo vaikams.

 

Kokių naujų spalvų į jūsų gyvenimą atnešė motinystė? Kokių savybių jumyse atskleidė?

 

Motinystė mane sulėtino gerąja prasme. Anksčiau atrodydavo, kad visur reikia suspėti, viską padaryti tobulai, o dabar suprantu, kad kartais pati svarbiausia dienos pergalė yra ilgas apsikabinimas ir tiesiog ramus laikas namuose. Sūnus išmokė džiaugtis mažais dalykais – balomis po lietaus, sraigėmis kieme ar penkioliktą kartą skaitoma ta pačia pasaka. Atradau savyje daug daugiau kantrybės, nei kada nors būčiau pagalvojusi, kad turiu. Ir kartu – daugiau jautrumo. Kartais atrodo, kad tapau stipresnė būtent todėl, kad leidau sau būti švelnesnei. Vaikai greitai parodo, kas gyvenime iš tiesų svarbu. Jie nematuoja tavo sėkmės darbais, sekėjų skaičiumi ar pasiekimais. Jiems svarbiausia, kad atsisėstum šalia ant grindų ir kartu pastatytum kaladėlių bokštą.

 

Ar augindama mažylį daugiau kliaujatės intuicija, ar ieškote patarimų knygose ir kituose šaltiniuose?

 

Iš pradžių norėjosi perskaityti viską, kas tik parašyta apie vaikų auginimą. Tačiau greitai supratau, kad knygos gali suteikti žinių, o vaikas vis tiek kiekvieną dieną parašo savo taisykles. Dabar dažniau pasitikiu intuicija. Žinoma, jei kyla rimtesnių klausimų, visada tariuosi su specialistais, nes man atrodo, kad svarbiausia nebijoti paprašyti pagalbos. Tačiau kasdienybėje dažniausiai pati stengiuosi suprasti savo vaiko poreikius.

 

Kas svarbiausia auginant vaiką? Kokias vertybes ir požiūrį į pasaulį norite išugdyti?

 

Labiausiai norėčiau, kad mano vaikai užaugtų gerais žmonėmis, kad mokėtų būti dėkingi, pagarbūs ir nebijotų parodyti jausmų. Man svarbu, kad jie žinotų – namuose visada gali būti savimi, nesvarbu, ar tą dieną laimėjo, ar suklydo. Norėčiau išugdyti smalsumą pasauliui, pagarbą kitam žmogui ir drąsą būti savimi. Laimingas žmogus nebūtinai yra tas, kuris turi viską. Dažniausiai tai tas, kuris moka vertinti tai, ką turi.

 

Ko kasdien pati mokotės iš sūnaus?

 

Kasdien mokausi gyventi čia ir dabar. Vaikai nuostabiai moka sustabdyti laiką – jiems visiškai nesvarbūs darbų sąrašai ar telefono pranešimai, jei tuo metu reikia parodyti gražiausią rastą akmenuką. Kartais išeiname trumpai pasivaikščioti, o žiūrėk – grįžtame po geros valandos ar dviejų, nes reikėjo apžiūrėti kiekvieną pravažiuojančią mašiną ar autobusą, užsukti į žaidimų aikštelę, įšokti į visas balas… Ir tada suprantu, kad jis teisus – juk niekas niekur nepabėgs. Vaikams svarbiausia ne tikslas, o pats kelias. Sūnus moko nuoširdaus džiaugsmo ir gebėjimo stebėtis. Man atrodo, kad suaugusieji šį talentą dažnai pameta.

 

Kaip vaikai keičia poros santykį? Ar pamatėte vienas kitą naujoje šviesoje?

 

Vaikai tikrai pakeičia santykį, nes atsiranda daug naujų atsakomybių ir mažiau laiko tik dviese. Tačiau kartu atsiranda ir visiškai naujų progų pamilti vienas kitą. Gražu matyti žmogų, kurį myli, besirūpinančiu vaiku. Tokios akimirkos pasako daugiau nei ilgi pokalbiai. Žinoma, būna nuovargio, neišsimiegojimo, nesutarimų, bet stengiamės prisiminti, kad esame viena komanda. Šeimoje svarbu neprarasti humoro jausmo. Kartais vietoj ginčo daug geriau kartu pasijuokti iš chaoso, kuris tą dieną vyksta namuose. Kartais vienas kitam net nepasakome „ačiū“, bet matau, kaip vyras tyliai sutvarko virtuvę, kol migdau Luką, arba kaip be žodžių perima estafetę, kai jaučiuosi pavargusi. Tokiose mažose kasdienybės detalėse ir gyvena meilė.

 

Ar šiuolaikiniai tėvai patiria daugiau spaudimo, susiduria su iššūkiais, kurių mūsų tėvai ir seneliai neturėjo?

 

Tikrai taip. Šiandien informacijos yra tiek daug, kad kartais ji ne padeda, o vargina. Atrodo, jog nuolat kažkas pasako, kaip reikėtų auginti vaiką, kuo maitinti, kada migdyti ar kokius žaislus pirkti. Socialiniuose tinkluose matome tik gražiausias akimirkas, todėl lengva pradėti save lyginti su kitais. Atrodo, kitiems nereikia nei senelių pagalbos, nei auklių, jie niekada nepavargę ir viską spėja. O tu, žiūrėk, ir su visa pagalbininkų komanda vos atrandi jėgų būtiniausiems darbams. Svarbu prisiminti, kad tobuli tėvai neegzistuoja. Vaikui labiausiai reikia mylinčių, o ne idealių tėvų. Visi esame skirtingi, su skirtingais poreikiais ir galimybėmis. Šią mintį sau primenu gana dažnai.

 

Būdama žinomas žmogus, įvairių vertinimų ir komentarų tikriausiai sulaukiate daugiau? Kaip sekasi su tuo tvarkytis?

 

Anksčiau kiekvieną aštresnį komentarą priimdavau asmeniškai. Norėdavosi visiems patikti, visiems pasiaiškinti. Bėgant metams supratau, kad tai tiesiog neįmanoma. Dabar stengiuosi daugiau dėmesio skirti žmonėms, kurie palaiko, o ne tiems, kurie ieško, prie ko prikibti. Labai padeda artimųjų palaikymas ir priminimas, kas iš tiesų gyvenime svarbu. Kai grįžti namo ir tave apkabina vaikas, interneto komentarai greitai praranda savo svorį.

 

Ar apskritai esate atsparus žmogus? Gal muzikinė karjera padėjo užsiauginti tvirtesnę odą?

 

Manau, kad atsparumo galima išmokti. Muzikinė veikla tikrai išmokė priimti kritiką ir suprasti, kad ji nebūtinai apibrėžia tavo vertę. Būna koncertų, po kurių jautiesi pakylėta, ir būna dienų, kai kažkas nepavyksta. Svarbiausia – nesusitapatinti su viena nesėkme ar vienu komplimentu. Didžiausias tvirtumas ateina tada, kai pats žinai, dėl ko darai tai, ką darai. Tada mažiau blaško išoriniai vertinimai. Scena greitai išmoko vieno dalyko – po garsiausių plojimų vis tiek grįžti namo, o kitą rytą prasideda paprastas gyvenimas. Būtent jis ir yra svarbiausias.

 

Kaip šeimos gausėjimas veikia jūsų muzikinę veiklą?

 

Šeima tikrai pakeičia darbo ritmą. Dabar daug atidžiau planuoju laiką ir stengiuosi rinktis tai, kas iš tiesų svarbu. Anksčiau būčiau sutikusi su kiekvienu gautu pasiūlymu, o dabar pirmiausia pagalvoju, ar tikrai noriu dalyvauti viename ar kitame renginyje ir skirti šeimos laiką darbui. Kita vertus, tik atsiradus sūnui ir to laiko stipriai sumažėjus, pradėjo dar labiau džiuginti kiekvienas koncertas, kiekviena išvyka su merginomis. Tai lyg trumpas pabėgimas nuo buities ir kasdienybės, leidžiantis realizuoti save ir pasisemti naujos energijos. Keista, bet kuo mažiau laiko lieka muzikai, tuo labiau ją branginu. Dabar kiekvienas koncertas tampa ne rutina, o švente. Į sceną lipu ne todėl, kad privalau, o todėl, kad pasiilgstu to jausmo.

 

Apie ką pasvajojate?

 

Svajoju apie sveiką šeimą, ramų laukimą ir daug gražių akimirkų kartu. Apie namus, kuriuose netrūksta juoko, muzikos ir ilgų pokalbių prie vieno didelio stalo. Žinoma, norisi ir toliau kurti, dainuoti, augti kaip atlikėjai, bet šiandien didžiausia sėkmė man matuojama kiek kitais dalykais.

 

Svajoju apie namus, į kuriuos vaikai visada norėtų sugrįžti. Ne todėl, kad reikėtų, o todėl, kad ten saugu, jauku ir jų visada laukiama. Jeigu vieną dieną galėsiu pasakyti, kad užauginome gerus žmones, tai bus didžiausias gyvenimo pasiekimas.

 

Autorė Laima Samulė