Diana Nyad – pasaulį sužavėjusi ilgų nuotolių plaukikė. Būdama 60-ies nusprendė įvykdyti žygdarbį, kurio negalėjo padaryti būdama 28-erių – nuplaukti daugiau nei 177 km nuo Kubos iki Floridos be ryklio narvo. Į priekį ją vedė užsispyrimas ir didžiulė valia, kurios galėtų pavydėti daugybė sportininkų.

 
Los,Angeles,-,Sep,24:,Diana,Nyad,At,The,Los

Diana Nyad

 

Audringa jaunystė

 

Diana gimė 1949 m. rugpjūčio 22 d. Niujorke, Lucy Winslow Curtis ir biržos maklerio Williamo L. Sneedo jaunesniojo šeimoje. Motina buvo vaikiško sirupo su morfinu išradėjos proanūkė. „Winslow’s Soothing Sirup“ – populiarus vaistas vaikams, skirtas dygstančių dantų skausmui malšinti, gamintas 1849–1930 m. Taip pat ji moterų teisių aktyvistės Lauros Curtis Bullard proanūkė. Tėvai 1952 m. išsiskyrė ir Lucy ištekėjo už Aristotelio Z. Nyado, kuris vėliau įsivaikino Dianą. Šeimai persikėlus gyventi į Fort Loderdeilį, Floridą, mergaitė susižavėjo plaukimu. 7-ojo dešimtmečio viduryje įstojo mokytis į privačią Pine Crest mokyklą, treniravosi pas olimpietį trenerį Jacką Nelsoną, kuris, pasak jos, tvirkino ją, kai jai buvo vos 14 metų. Nepageidaujamas priekabiavimas tęsėsi tol, kol baigė vidurinę mokyklą. Dar mokydamasi suprato, kad pagrindinis gyvenimo kelias bus siekti pergalių plaukimo rungtyse. Laimėjo tris Floridos valstijos vidurinės mokyklos čempionatus plaukdama nugara 90 m distancijoje. Svajojo plaukti 1968 m. vasaros olimpinėse žaidynėse, bet 1966 m. tris mėnesius praleido lovoje dėl endokardito – širdies infekcijos, o kai vėl pradėjo plaukti, nebuvo tokia greita. 1967 m. baigusi Pine Crest mokyklą įstojo į Emory universitetą, bet buvo pašalinta, nes iššoko pro ketvirto aukšto bendrabučio langą su parašiutu. Tada įstojo į Lake Forest koledžą Ilinojaus valstijoje, kur vėl grįžo prie plaukimo, sutelkdama dėmesį į ilgas distancijas. Netrukus į ją dėmesį atkreipė Tarptautinės plaukimo šlovės muziejaus Floridoje direktorius Buckas Dawsonas, kuris supažindino su maratoniniu plaukimu. Diana pradėjo treniruotis jo rengiamoje stovykloje Ontarijo valstijoje ir pasiekė moterų trasos rekordą – 16 km nuplaukė per 4 val. ir 22 min. 1973 m. baigusi Leik Forest koledžą bei įgijusi anglų ir prancūzų kalbų specialybę, tais pačiais metais įstojo į lyginamosios literatūros doktorantūros programą Niujorko universitete ir tęsė maratoninio plaukimo karjerą.

 

Amžinas susižavėjimas vandeniu

 

Floridos sąsiauris, jungiantis Meksikos įlanką ir Atlanto vandenyną, esantis tarp Floridos ir Kubos salų, maratono plaukikams ilgą laiką buvo paslaptis dėl sudėtingų sąlygų. Skirtingai nei Lamanšo sąsiauryje, kur vidutinė vandens temperatūra yra apie 16 ºC, Floridos vandenys šiltesni – siekia iki 26 ºC. Žinoma, tai reiškia, kad juose gyvena gyvybei pavojingų gyvūnų – ryklių ir medūzų. Be to, dėl Golfo srovės plaukikai dažnai praranda orientaciją, jei šalia neplaukia asmuo, nurodantis reikiamą kryptį. Ši srovė plaukikus neša į Meksikos įlanką arba Bahamų link. Keletas žmonių bandė plaukti nuo Floridos iki Kubos, tačiau tik su ryklio narvais. D. Nyad, tuo metu būdama 20-ies, taip pat pirmąjį kartą bandė plaukti saugiai, tačiau nesėkmingai. Atrodė, kad tąkart viskas baigėsi, ji atitolo nuo sporto, ilgą laiką dirbo sporto komentatore ABC laidoje „Wide World of Sports“, kol galiausiai suprato, kad jos mirtingumas yra niekis, tad nusprendė pasauliui įrodyti, kad šiuos pavojingus vandenis gali skrosti be narvo. D. Nyad pasiryžo įtikinti įžymybių ir profesionalių sportininkų sporto trenerę Bonnie Stoll tapti jos vedle į tikslą. 2013 m. rugpjūčio 31 d. pradėjo ilgą plaukimo kelionę per Floridos sąsiaurį iš Havanos, Kubos, į Key Westą, Floridą. Atstumas tarp dviejų miestų yra apie 160 km, todėl Dianai prireikė laiko, kol pasiekė Floridą. Plaukikę lydėjo 35 žmonių komanda. Plaukė be ryklio narvo, tik su apsauginiu nuo medūzų kostiumu, silikonine kauke ir pirštinėmis. Pagal žurnalą „Time“, plaukimas truko daugiau nei 53 val., o 2013 m. rugsėjo 2 d., 13.55 val., jos ant kranto jau laukė sveikintojai. Tuo metu Dianai buvo 64-eri.

 

Sunki sporto kelionė

 

Ne kartą bandė plaukti iš Kubos į Floridą. Nesėkmingai jėgas išbandė 1978-aisias ir, praėjus trims dešimtmečiams, pagaliau pasiekė tikslą. Pirmą kartą plaukdama naudojo ryklio narvą, tačiau po 42 val. ir 120 km dėl bangavimo ir stipraus vėjo, nustūmusio ją nuo kurso, buvo ištraukta iš vandens. 1979 m. rugpjūtį per daugiau nei 27 val. nuplaukė 164 km be ryklio narvo nuo Biminio salos Bahamuose iki Juno Byčo Floridoje. Atrodė, kad tai viskas, ką galėjo pasiekti, ji atitolo nuo plaukimo, tačiau mintys net 30 metų sukosi apie tą patį – kaip įveikti neįveikiamą? 2010 m. susiradusi trenerį pradėjo ruoštis tikslui dar tais pačiais metais, antrasis jos bandymas plaukti įvyko 2011 m. rugpjūčio 7 d. Visgi 29 val. praleidusi vandenyje vėl susidūrė su nenumatytomis problemomis, todėl turėjo sustoti. Be to, kentė pečių skausmą, vargino astma. Trečiasis bandymas įvyko daugiau nei po mėnesio, rugsėjo 23 d., bet po 41 val. turėjo sustoti dėl medūzų. 2012 m. rugpjūčio 18 d. grįžo į Havaną ketvirtam bandymui, kurį beveik po 42 val. vėl baigė dėl medūzų įgėlimų, audrų ir ryklių grėsmės. Po metų, 2013 m. rugpjūčio 31 d., pradėjo penktąjį bandymą, kuris buvo sėkmingas – rugsėjo 2 d., po 53 val. plaukimo, ji pasekė į Key Westą.

 

Nepripažintas pasiekimas

 

D. Nyad plaukimas iš Havanos į Key Westą tapo ginčų objektu, nes jis niekada oficialiai nepripažintas, nors Diana teigė esąs pirmasis žmogus, pasiekęs šį tikslą. Gineso rekordų knyga šį įvykį pašalino iš savo archyvo. Be to, kaip rašė žurnalas „Time“, kai kurie plaukimo bendruomenės nariai netiki, kad D. Nyad plaukė be pagalbos ir kad ji galėjo sulaukti pagalbos iš komandos. Matydama kitų sportininkų ir plaukikų nepasitikėjimą, D. Nyad paprašė, kad Pasaulinė plaukimo atvirame vandenyje asociacija patvirtintų jos plaukimą iš Kubos į Floridą po penkerių metų. Asociacijai prireikė ketverių metų, kad paskelbtų išvadą, jog nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad moteris plaukimo metu nebuvo išlipusi iš vandens, todėl negalėjo pripažinti pasiekimo. Asociacija atnaujino tyrimą 2023 m. rugsėjį, bet galiausiai vėl atsisakė ratifikuoti plaukimą. Maratono plaukikai vis dar nevieningos nuomonės, dalis jų mano, kad plaukiančiai Dianai kažkas padėjo. D. Nyad norėjo, kad plaukimas būtų pripažintas kaip jos vienos žygdarbis niekam nepadedant. Iškart po plaukimo visi komandos nariai buvo apklausti, nes suabejota, ar jai kaip nors padėta apsirengti ir nusirengti nuo medūzų saugojusį kostiumą, kaip jai pavyko beveik padvigubinti greitį tam tikrose plaukimo dalyse ir kaip valandų valandas nieko nevalgiusi ir negėrusi galėjo nuplaukti tokį atstumą. Jai kelią rodęs navigatorius Johnas Bartlettas, kuris mirė praėjus keliems mėnesiams po moters plaukimo, išsamiai išdėstė Golfo srovės pokyčius, dėl kurių atsirado palankių sūkurių, nunešusių ją Floridos link, ir paaiškino, kad B. Stoll sukūrė elektrolito tirpalą, kurį galėjo gurkšnoti, kad gautų užtektinai energijos, mat dėl sūraus vandens ir nuovargio buvo sunku valgyti kietą maistą.

 

D. Nyad šalininkai ir priešininkai sutaria dėl vieno dalyko – jos plaukimo metu maratono plaukimo bendruomenė neturėjo nustatytų taisyklių ar kriterijų, kaip oficialiai patvirtinti tokius plaukimus. Plaukikė teigia, kad nerealu, jog plaukimo asociacija atgaline data taikytų dabartinius ratifikavimo kriterijus jos plaukimui 2013 m. „Tai didžiausias absurdas, nes 2013 m. nebuvo jokių taisyklių. Jų tiesiog nebuvo. Mūsų komanda padarė tai, kas, mūsų manymu, buvo visiškai sąžininga, kad plaukčiau nuo kranto iki kranto niekada neišlipdama iš vandens, neliesdama valties ar baidarės, už nieko nesilaikydama ar kuo nors stumiama į priekį“, – žurnalistams ne kartą sakė moteris. Pasiekusi savo svajonę ir nugalėjusi viskas baimes tapo žurnalistų medžiojama sportininke, kurios gyvenimą sekė net su plaukimu nesusiję žmonės, o 2023-iaisiais filmų platformoje „Netflix“ parodytas filmas „Nyad“, pasakojantis apie jos gyvenimą.

 

Autorius Monika Budnikienė