Visus sprendimus perleidžiu per širdį

Televizijos laidų vedėja Ugnė Siparė sako visada turinti planų ir sulaukianti įdomių pasiūlymų. Baigiantis projektui „Muzikinė kaukė“, ji pradėjo krautis lagaminus į „Eurovizijos“ konkursą. Ką Ugnė veiks Švedijoje ir kodėl jos gyvenime paskutiniu metu daugiau šviesos bei lengvumo?

Ugnė Siparė, nuotraukos autorė Gerda Semčišina, makiažo meistras Vladislavs Petrovs.

Kodėl keliausite į Švedijoje vyksiantį „Eurovizijos“ konkursą?

Nesu praleidusi nė vienos „Eurovizijos“ transliacijos. Vaikystėje žiūrėdavau su tėvas, vėliau – su draugais, paskui dvejus metus iš eilės tiesioginiame eteryje pranešinėjau Lietuvos balus. Dabar kasmet savo namuose rengiame „Eurovizijos“ vakarėlius: pasigaminame tradicinius tos šalies, kurioje tais metais vyksta konkursas, patiekalus bei gėrimus ir žiūrime su bičiuliais. Pamenu, kai važiavo „The Roop“, visus namus pasipuošėme geltonai (šypsosi).

Šiemet likimas mane suvedė su pagrindiniu „Eurovizijos“ rėmėju „Moroccanoil“, iš kurio gavau pasiūlymą vykti į Švediją, kaip nuomonės formuotoja Baltijos šalims. Vyksime kartu su Mariumi ir turėsime unikalią galimybę viską stebėti gyvai bei kurti turinį apie „Euroviziją“. Kai sužinojau apie šią galimybę, net apsiverkiau iš laimės. Dvigubas džiaugsmas, nes esu ne tik „Eurovizijos“, bet ir grupės „ABBA“ gerbėja, o konkursas šiemet vyksta Švedijoje, praėjus 50 metų po „ABBA“ pergalės jame.

Regis, pastaruoju metu jūsų gyvenime vis daugiau muzikos – šokių projektas, „Muzikinė kaukė“. Ar labai skiriasi darbo pobūdis perėjus iš informacinės į pramoginę laidą?

Tikrai skiriasi ir darbo pobūdis, ir kanalas. Ir pati po motinystės atostogų grįžau visai kitokia. Man patinka informacinės laidos, bet šiuo metu informacinis laukas itin sunkus, o ką pasiimi darbe, tą parsineši į namus. Pajutau, kad mano gyvenime trūksta lengvumo, šviesumo, muzikos ir šokio. Labai džiaugiuosi dabartiniu etapu, kai galiu darbe pasisemti tiek teigiamų emocijų, kurias suteikia „Muzikinė kaukė“. Gyvenimas tapo linksmesnis ir šviesesnis.

Ar paprastesnė dienotvarkė, kai nereikia anksti keltis?

Kai vedžiau „Labas rytas, Lietuva“, man nebuvo sunku atsikelti 4 val. ryto, tik dabar, kai nebereikia keltis, pagalvoju, kaip tai gerai. Kai man patinka darbas, visa galva pasineriu į mėgstamą veiklą ir nesunku niekas: nei į filmavimą paryčiais atvykti, nei filmuotis po 14 valandų per parą, kaip „Muzikinėje kaukėje“.

Beje, visada buvau šio projekto gerbėja. Esu mačiusi visus sezonus, prisimenu dalyvius, jų pasirodymus, kas kuriais metais laimėjo. Galiu net palyginti, kuriam geriau pavyko įkūnyti tą patį atlikėją. Nors būdama projekto vedėja iš anksto žinau, kas ir ką dainavo, kaip kam pasisekė, toliau šeimoje tęsiame tradiciją kiekvieną šeštadienį kartu žiūrėti „Muzikinę kaukę“. Labai patinka šis projektas, žavi dalyvių gebėjimas įsikūnyti į pasaulinio lygio žvaigždes, jau neegzistuojančias lietuvių grupes ar a. a. atlikėjus. Negaliu pasakyti, kur konkrečiai slypi šio projekto sėkmės paslaptis, bet dvyliktas sezonas – geriausias įrodymas, kad jis tikrai sėkmingas.

Esate dalyvavusi šokių projekte, ar nenorėtumėte išbandyti jėgų ir dainuojant?

Mano norai dideli ir platūs, bet dar yra galimybės, kurios ne visada su jais sutampa (šypteli). Gyvai dainuoti tikrai nesiryžčiau. Negalėčiau gražiai padainuoti net savo balsu, ką jau kalbėti apie kitų atlikėjų įkūnijimą. Suprantu savo gebėjimus ir džiaugiuosi žmonėmis, kurie turi neribotas galimybes, fantastiškus talentus.

Kaip sekasi darbą derinti su motinyste?

Tiesą sakant, labai gerai. Su vyru nė vienas nenorime visą laiką būti namuose, tapti supertėvais, norime save realizuoti ir profesinėje srityje. Esame susitarę, kad apsiimsime tiek darbų, kiek spėsime nudirbti, pakeisdami vienas kitą namuose, jog nereikėtų samdyti auklės. Kol kas puikiai pavyksta: vieną dieną dirba vienas, kitą – kitas, o kitomis dienomis visi trys kartu leidžiame laiką. Tiesa, nesame nusistatę prieš aukles ar kitą pagalbą prižiūrint mažylę. Auklė ar vaikų darželis kažkuriuo metu atsiras ir mūsų šeimoje, bet buvome griežtai nusistatę bent pirmuosius Umos metus ją prižiūrėti tik patys. Viliuosi, kad dar porą metų taip puikiai seksis derinti tėvystę su darbais. Žinoma, viskas priklausys nuo aplinkybių. Gyvenimas pats padiktuoja, kaip elgtis ir padeda rasti sprendimą, kuris geriausias kiekvienai šeimai.

Kokių naujų spalvų jumyse atskleidė motinystė?

Visi pasikeičia tapę tėvais, atranda savyje naujų dalykų. Prisipažinsiu, nėštumo metu turėjau visokių baimių, nes gyvai nebuvau mačiusi ar rankose laikiusi naujagimio (niekas artimoje aplinkoje neturi kūdikio). Lankant gimdymo kursus, gydytoja akušerė-ginekologė sakė, kad visa medžiaga skirta daugiau tėčiams, nes mamos intuityviai viską žino, bet aš visko klausiausi įdėmiai, skaičiau knygas, domėjausi, nes maniau, kad intuityviai pajusti man nepavyks. Gimus dukrytei supratau, kad motiniška intuicija tikrai egzistuoja (šypsosi). Taip pat sužinojau, kad moku būti labai rami, kantri ir blaiviai reaguoti į stresines situacijas, šaltu protu spręsti kilusias problemas. Nepuolu į paniką, ko iš savęs labiau tikėjausi (juokiasi). Taigi, pati save maloniai nustebinau.

Ar patyrėte spaudimą kuo greičiau grįžti į darbus, atgauti ankstesnes kūno formas?

Dažnai girdžiu iš kitų, kad turint gyvenimo draugą visi klausinėja apie vestuves, susituokus – apie vaikus, pagimdžius – sugrįžimą į darbą arba antrą vaiką ir pan. Ko gero, aplink save subūriau labai gerą aplinką, nes jokio spaudimo nepatyriau. Visi artimoje aplinkoje yra demokratiški ir liberalūs, priimantys žmones tokius, kokie jie yra. Galbūt daugiau vertinimų galėjo sulaukti ne mano sugrįžimas į darbus, bet sprendimas išeiti iš darbo laukiantis, juk saugiau būtų buvę išeiti motinystės atostogų… Visgi, kiekvienas žmogus pats geriausiai žino, kodėl ir kokius sprendimus priimti.

Kuo daugiau kliaujatės priimdama sprendimus – logika ar nuojauta?

Norisi sakyti, kad sprendimus reikia priimti vadovaujantis šaltu protu, bet iš tiesų reikia klausyti ir intuicijos. Turiu stiprią intuiciją ir visada, kai jos paklausau, sprendimai man atsiperka su kaupu. Bet kurią situaciją stengiuosi įvertinti logiškai, pasverti argumentus „už“ ir „prieš“, bet nepamirštu intuicijos – kiekvieną sprendimą perleidžiu per širdį.

Užsiminėte, kad susikūrėte pozityvią aplinką. Ar užtenka drąsos nebendrauti su kažkuo vien iš mandagumo, nutraukti ryšį?

Aš esu žmonių žmogus, bendravimas man gyvybiškai būtinas, todėl mano darbas yra tarp žmonių: su pašnekovais, projektuose, renginiuose, šventėse. Laisvalaikiu taip pat būnu apsupta žmonių. Visgi yra tekę kažką išmesti iš savo rato. Manau, kartais tai padaryti būtina, laikau tai psichologine higiena. Visi galime užpykti, pasakyti negerą žodį, pasikarščiuoti, bet lygiai taip pat atsiprašyti ir susitaikyti. Tačiau, jei matau, kad žmogus nuolat man jaučia pavydą, pagiežą, kenkia, siurbia energiją, galiu nutraukti ryšius. Be dramos, tiesiog nustoti bendrauti arba palaikyti minimalų bendravimą, jei kontakto neįmanoma išvengti, pavyzdžiui, dėl darbo reikalų.

Kaip dar rūpinatės dvasine ir fizine sveikata?

Esu labai aktyvi, sportas man padeda išsikrauti fiziškai ir dvasiškai. Kartais pasigirsta vertinimų, kad sportuoju tik dėl kūno formų, nes dirbu televizijoje, bet iš tiesų fizinė veikla padeda susibalansuoti, išvalyti galvą nuo varginančių minčių. Sportuoju, kad jausčiausi gerai, galėčiau pakelti ir Umą, ir jos vežimėlį, kad galėčiau kartu bėgioti ar ropoti neuždusdama. Gerai savijautai dar svarbu gerti daug vandens ir išsimiegoti, todėl su Uma drauge prigulu pamiegoti pietukų (šypsosi).

Kada būnate laimingiausia? Ar laimei būtinos ypatingos sąlygos?

Galiu drąsiai pasakyti, kad esu laiminga. Neretai socialiniuose tinkluose sulaukiu klausimų, kaip išlieku tokia pozityvi. Galvoju, nieko ypatinga nedarau, tačiau suprantu, koks svarbus požiūris. Gali depresuoti nuo blogo oro, nuovargio, skubėjimo, kad su kažkuo piktai kalbėjai ar kažkas nepavyko darbe. Bet kokia smulkmena gali sugadinti gyvenimą. Man suprasti ir išlaikyti laimę padeda gebėjimas būti dėkingai.

Jei būnu liūdna, stengiuosi analizuoti, kodėl taip jaučiuosi, ir dažnai atkapstau, kad ta priežastis visai paprasta ir lengvai išsprendžiama, o kartais kvaila. Tada suprantu, kad neturiu teisės liūdėti ar pykti dėl tokių menkniekių, juk man viskas gerai: turiu gražią šeimą, visi artimieji sveiki, visi turime darbus. Dažnai paprastų dalykų neįvertiname arba įvertiname tik tada, kai prarandame, pavyzdžiui, sveikatą. Turime mokėti būti dėkingi už tai, kad šiandien negulime ligoninėje ir nekovojame su sunkia liga ar dar baisiau – nesėdime greta sergančio artimojo lovos negalėdami jam niekuo padėti. Banalu, bet turime jaustis laimingi ir dėl to, kad gyvename ne Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose, kur žmonės šiuo metu išgyvena karą. Kiekvieną vakarą atsigulusi lovoje pergalvoju, už ką šiandien dėkinga ir suprantu, kokia laiminga esu.

Autorius Laima Samulė