Tradicinė šeimos samprata – tėtis, mama ir vienas ar keli jų vaikai – daugeliui atrodo priimtiniausia. Tačiau realybė rodo, kad šis nusistovėjęs standartas vis dažniau laužomas naujų šeimų, kuriose vyrauja visiškai kita dinamika. Pasižiūrėkime į vis dažnesnius šeimų modelius, jų iššūkius ir privalumus.

 

Ne(pilna) šeimaWooden,Family,Figures—symbolizing,Family,Relationships,And,Care.,Perfect,For,Showcasing

 

Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, vienišų asmenų (dažniausiai mamų) šeimos Lietuvoje sudaro apie 25 % visų namų ūkių, kuriuose auginami vaikai. Kitose šalyse šie skaičiai gali būti net keleriopai didesni, pavyzdžiui, karo siaubiamoje Ukrainoje, kur be tėčio kasdien lieka vis daugiau vaikų. Vienos vaikus auginančios mamos susiduria su nemažai iššūkių, ypač jei neturi artimųjų, kurie galėtų padėti. Visų pirma – vaikų išlaikymas. Statistikos duomenimis, apie 20 tūkstančių nepilnamečių Lietuvos vaikų nesulaukia priteistų alimentų iš savo tėvų. Kai visa finansinė našta gula ant mamos pečių, ji priversta dirbti daugiau, todėl gresia perdegimas, o kur dar visi buities rūpesčiai, vaiko logistika ir kt. Vienas didžiausių iššūkių vieniems vaikus auginantiems tėvams yra neišsekti, surasti palankų fizinei ir psichinei sveikatai balansą tarp darbo, poilsio bei vaiko auginimo atsakomybių.

 

Verta paminėti, kad vieni vaikus auginantys tėvai nenori būti laikomi ar vadinami „nepilna šeima“, nes tai žeidžiantis apibūdinimas. Pasak psichologų, tokiose šeimose augantys vaikai formuojasi visavertiškai ir dėmesio nepritrūksta, nes mama ar tėtis visą nuo pareigų likusį laiką skiria būtent jiems, nes jo nereikia dalinti antrajai pusei. Taip pat pastebėta, kad vaikai auga savarankiškesni, gebantys geriau pasirūpinti savimi ir jaunesniais broliais, sesėmis, jie nuo mažesnio amžiaus išmoksta daugiau prisidėti prie buities. Tiesa, auginant berniuką iškyla vyriško autoriteto klausimas. Norint, kad vaikas nesektų paskui blogus pavyzdžius, svarbu artimoje aplinkoje turėti sektiną žmogų. Tai gali būti senelis, dėdė ar vyresnis pusbrolis, taip pat mokytojas ar sporto treneris. Tyrimai rodo, kad moters savivertė užaugus labai priklauso nuo santykio su tėčiu: ar jis gyrė, lepino, suteikė saugumo ir pan. Kai tėčio nėra, mamai reikėtų skirti daugiau dėmesio šiems dalykams. Dar vienas svarbus faktorius – naujas žmogus šeimoje. Specialistai pataria nesupažindinti vaiko su antrąja puse per anksti, kad jis neprisirištų ir vėliau, jei santykiai nesusiklostys, nesijaustų atstumtas.

 

Visai kita situacija, jei tėvai išsiskyrę ir dalinasi vaikų auginimą. Tuomet vaikas gauna abiejų tėvų dėmesio, be to, tėvams negresia perdegimas. Čia svarbu, kad abu tėvai išliktų lygiaverčiai auklėdami vaiką, kad vienam netektų „kasdienio baudėjo“, o kitam „savaitgalinio lepintojo“ vaidmuo, nes tai nepalankiai formuoja vaiko charakterį. Abu tėvai turėtų laikytis bendrų auklėjimo bei rutinos taisyklių, o svarbiausia, kad nekalbėtų neigiamai apie vienas kitą vaikui girdint.

 

Šeimyna

 

Tai vaikų globos modelis, kai globėjai rūpinasi dideliu kiekiu vaikų, siekdami jiems sukurti sąlygas, artimas įprastai šeimai. Kitaip bei vaikų globos namuose, padedami globėjų vaikai šeimynose patys rūpinasi namų tvarkymu, maisto ruoša, drabužių skalbimu ir kt. Jei gyvenama kaimo vietoje – ir daržo, sodo darbais. Vaikai šeimynose auga mokydamiesi visų įgūdžių, kurie pravers pradėjus savarankišką gyvenimą. Taip pat neprivalo išeiti sulaukę pilnametystės, turi daugiau laiko tvirtai atsistoti ant kojų, baigti mokslus, įgyti profesiją ir pan. Su globėjais užmezgami artimi, tėvų ir vaikų santykiams prilygstantys ryšiai, todėl vaikai turi daugiau kompetencijų ateityje patys sukurti funkcionalias šeimas.

 

Šeimynose dažniausiai kylantys rūpesčiai yra individualaus dėmesio stoka ir nesutarimai tarp vaikų. Kai tenka prižiūrėti didelį būrį vaikų, natūralu, kad sudėtinga skirti asmeninio dėmesio. Tačiau panašiai gali būti ir biologinėse daugiavaikėse ar jungtinėse šeimose. Kuo daugiau vaikų, tuo sudėtingiau rasti laiko pabendrauti, pažaisti su kiekvienu, būdingesni grupiniai užsiėmimai ir žaidimai. Nesutarimų tarp vaikų pasitaiko dažniau, nes į šeimynas jie patenka iš įvairios aplinkos, su savo charakteriu, įpročiais, elgesio taisyklėmis ir kt. Globėjams tenka atlikti milžinišką darbą, kad pavyktų sudėlioti kuo palankesnę kasdienę rutiną, kurios laikytųsi visi vaikai, neatsižvelgiant į amžių ir asmenybes.

 

Iššūkių gali kelti išėjimas gyventi savarankiškai. Tiesa, didelė dalis globėjų palaiko šeimyniškus santykius su visais jų šeimynose augusiais vaikais, todėl jie turi kur susėsti prie šventinio stalo, su kuo pasitarti atsidūrus gyvenimo kryžkelėje ar kreiptis pagalbos. Vaikai tarpusavyje taip pat užmezga šiltus santykius ir tampa vienas kito gyvenimo pakeleiviais.

 

Tos pačios lyties asmenų šeima

 

Nors nemažai šalių vis dar negalima oficialiai kurti šeimos tos pačios lyties atstovams, tačiau tokių neoficialių šeimų vis daugėja. Taip pat ir auginančių vaikus. Tai dar gana naujas šeimos modelis, kurį ne kiekvienas supranta ir geba toleruoti. Deja, dėl to neigiamą poveikį gali patirti tos pačios lyties šeimose augantys vaikai. Dėl šios priežasties tampa aktualus švietimo ir tolerancijos klausimas. Vaikai iš tokių šeimų lanko mokyklas, būrelius, stovyklas, todėl kiekvieno tėvo pareiga yra užtikrinti, kad jo vaikas nebūtų tas, kuris pašiepia kitą dėl jo tėvų.

 

Didelė atsakomybė tenka ir ugdymo įstaigų darbuotojams, kad kolektyve būtų sukurta saugi aplinka, be patyčių. Gyvenimo įgūdžių pamokose, taip pat klasės valandėlių metu vaikams turėtų būti diegiami tolerancijos, empatijos, draugystės pamatai. Tai ypač svarbu, jei vaiko namuose apie tos pačios lyties šeimas atsiliepiama neigiamai, tyčiojamasi. Mokykla gali būti ta erdvė, kuri padės vaikui suformuoti pagarba kitam žmogui grįstą požiūrį į aplinką. Sociologai mano, kad ateityje tos pačios lyties šeimų padaugės, todėl svarbu auginti toleranciją ir empatiją visuomenėje.

 

Pasak psichologų, vienos lyties šeimoje vaikai dažnai auga apsupti itin didelės meilės ir rūpesčio, nes jų susilaukti nebuvo taip paprasta, panašiai, kaip pagalbinį apvaisinimą ar įvaikinimą pasitelkusioms tradicinėms šeimoms. Vienas pavojų – vaiko lytinis identitetas, šeimos vaidmenų suvokimas. Naudinga, kai vienos lyties šeimose augantys vaikai turi ir tradicinės šeimos pavyzdžių, su kuriais leidžia laiką.

 

Šeimos be vaikų

 

Jau kurį laiką populiarėja tendencija kurti santykius ir net oficialiai susituokti neplanuojant turėti vaikų. JAV statistikos duomenimis, daugiau nei 2 iš 5 amerikiečių nenori vaikų. Panašios nuotaikos vyrauja Japonijoje bei Skandinavijoje. Tokį porų sprendimą lemia keletas pagrindinių priežasčių. Visų pirma, nėštumo priežiūra, gimdymas ir vaiko sveikatos priežiūra kai kuriose šalyje, pavyzdžiui, JAV, kainuoja milžiniškus pinigus dėl sveikatos priežiūros sistemos ypatybių. Ne kiekvienas gali sau leisti turėti vaikų. Dar viena priežastis – rūpestis dėl mūsų planetos ateities: Žemėje ir taip per daug gyventojų, resursai senka, užterštumas bei klimato kaitos rizika auga ir pan. Trečia priežastis – meilė sau. Visi sutinka, kad vaikų auginimas yra milžiniška atsakomybė, pasiaukojimas ir visą gyvenimą besitęsiantis rūpestis. Tikrai ne visi nori savo gyvenimą pašvęsti kitam žmogui. Ne paskutinėje vietoje ir negalėjimas susilaukti vaikų dėl sveikatos sutrikimų. Deja, reprodukcinės sistemos problemos dažnėja, be to, ne kiekvienas ryžtasi auginti ne biologinį vaiką, todėl šeimų be atžalų vis daugėja.

 

Kai kuriose jų vaiko vietą užima augintiniai, kuriems skiria ne mažiau dėmesio ir rūpesčio nei vaikams. Nors vyresnės kartos atstovai pilnos šeimos nelaiko dviejų suaugusių žmonių, psichologai sutinka, kad nenorint vaikų, geriau jų ir neturėti, nes kyla pogimdyvinės depresijos ir smurto prieš vaikus rizika.

 

Šeimos be vaikų gali ir kitaip įprasminti savo buvimą Žemėje, todėl dažnai gyvena įdomų gyvenimą: keliauja aplink pasaulį, ieško sprendimų globalioms problemos, gilinasi į mokslo ar meno sritis, užsiima filantropija ir kt. Taip pat gyvendami tik poroje gali puoselėti itin gražius abipusius santykius. Viena tokių pažvyzdžių daugeliui yra LR prezidentas Valdas Adamkus su šviesios atminties žmona Alma.

 

Jungtinės šeimos

 

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra šeima. Tai reiškia, kad dažno vaiko gyvenime atsiranda pamotė arba patėvis. Ši tendencija sukuria išplėstines šeimas: tėtis susirandą naują žmoną, mama naują vyrą, kurie neretai taip pat turi vaikų iš ankstesnių santykių. Labai svarbu, kad tokiais atvejais visi išplėstinės šeimos nariai gebėtų palaikyti draugiškus, pagarba grįstus santykius, taip užtikrinant vaiko teisę į kokybišką bendravimą su abiem gimdytojais.

 

Pasak psichologų, išplėstinė šeima vaikui yra daug sveikesnė terpė augti, nei ta šeima, kurioje tėvai nemyli vienas kito, pykstasi, yra akivaizdžiai nelaimingi. Juk kiekvienas savo vaikui linki laimės ir meilės kupino gyvenimo, tačiau jei patys lieka nelaiminguose santykiuose be meilės, jiems rodo netinkamą pavyzdį, formuoja klaidingą suvokimą apie tai, kokios emocijos turėtų lydėti šeiminį gyvenimą. Tiesa, turėdami vaikų ir norėdami kurti santykius su nauju žmogumi, turime būti atidūs jo elgesiui su mūsų atžalomis. Vaikai turėtų būti pirmoje vietoje, ypač kalbant apie visapusišką saugumą.

 

Patėvio ir pamotės vaidmenys gali būti sudėtingi, ypač kalbant apie paauglius. Bent jau iš pradžių reikėtų nebandyti užimti auklėtojo pozicijos. Pirmiau draugystė ir pagarba, o tam tikras autoritetas susiformuos savaime, nuoširdžiai bendraujant ir rūpinantis. Jokiu būdu negalima versti vadinti „mama“ ar „tėčiu“, net jei tikrieji yra iškeliavę anapilin. Tokius svarbius vaidmenis vaiko gyvenime reikia nusipelnyti, o ne primesti.

 

Kai šeimoje auga vaikai iš dviejų (kartais net ir daugiau) buvusių šeimų, svarbu užtikrinti vienodas sąlygas ir dėmesį kiekvienam, kitaip vaikai nesutars tarpusavyje, taip pat neturės gražaus santykio su tėvais ar patėviais. Nors atrodytų, kad reikia nuolat leisti laiką kartu su visais vaikais, tačiau reikalinga, kad kiekvienas iš tėvų pabūtų vien su savo vaikais. Taip galima geriau įsiklausyti į jų išgyvenimus, jausmus ir problemas, kurių galbūt nenori atskleisti, kai susirinkusi visa didelė triukšminga šeima.

 

Pernelyg įsitraukusi šeima

 

Tai anksčiau vyravusias bendruomenines šeimas primenantis modelis, kai po vienu stogu gyveno kelios kartos arba kai seneliai ar kiti šeimos nariai pernelyg aktyviai įsitraukdavo į poros santykius ir vaikų auginimą. Viskas gerai, jei įsitraukimas yra pageidaujamas, pavyzdžiui, ką tik mažylio susilaukusi jauna šeima prašo pagalbos buityje ar prižiūrint kūdikį. Taip jauni tėvai mažiau pervargs, sumažėja pogimdyvinės depresijos tikimybė, o mažylis apgaubiamas meile ir rūpesčiu iš visų pusių. Tačiau situacija kardinaliai keičiasi, kai įsitraukimas yra pageidaujamas tik iš vyresnės kartos artimųjų. Pavyzdžiui, atvykstama ilgų vizitų neatsiklausus, liekama nakvoti, viešnagė išilgėja iki savaičių. Tokiu atveju pažeidžiama šeimos asmeninė erdvė, prastai jaučiamasi savo namuose, gali prasidėti nesutarimai poroje ir pan. Pasitaiko, kad artimieji įsitraukia ir kitais būdais: kontroliuoja per skambučius, socialinius tinklus, tiesiogiai per vaikus. Tokiu atveju labai svarbu susėsti ir pasikalbėti apie ribas. Geriausia, kai jas nubrėžia kiekvienas su artimaisiais iš savo pusės, kitaip marti ar žentas gali tapti visuotiniu priešu.

 

Kai į vaikų auginimą ir auklėjimą pernelyg įsitraukia kiti žmonės, iškyla autoriteto klausimas: vaikas nežino, kurio suaugusiojo klausyti. Bėda ta, kad dažniausiai seneliai nori palepinti, būti geresni, todėl vaikui daug smagiau rinktis jų taisykles (neiti laiku miegoti, piktnaudžiauti saldumynais ir kt.). Kitas pavojus, jei seneliai kaip tik griežti, linkę į bausmes, nepagarbų toną su vaikais, o jauni tėvai nedrįsta pasipriešinti: vaikas gali jaustis nesaugus, nepasitikėti savo tėvais. Svarbu kiekvienam prisiimti savo vaidmenį ir neperžengti ribų: tėvai yra tėvai, seneliai yra seneliai, taip pat laikytis bendrų auklėjimo gairių, kad vaikas aiškiai suprastų, kas (ne)galima.

 

Menkų pastangų šeima

 

Gana naujas reiškinys, priešingas pernelyg įsitraukusiai šeimai. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje jis vis dažnėjantis ir neigiamai veikiantis tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Menkų pastangų šeima yra tokia, kuri nejaučia poreikio bendrauti, bet oficialiai formuoja artimos šeimos įvaizdį. Jei tėvai ar broliai, seserys linkę į tokią šeimos dinamiką, paprastai su jais smagu leisti laiką, bet susitikimai kartojasi ne dažniau nei keletą kartų per metus ir tik vienos pusės pastangomis. Į kvietimus visuomet atsakoma džiaugsmingai: „būtinai reikia susitikti, seniai matėmės“, bet artėjant tai dienai dažniausiai iškyla nenumatytų reikalų, problemų, gedimų, ligų, tad susitikimas neįvyksta. Bet kokie bandymai susitikti spontaniškai „ryt užsuksim pietų“, „einam pro šalį, ką veikiat?“, nesulaukia teigiamo atsako, nes visuomet kažkas vyksta jų gyvenime: „dabar tvarkomės“, „šiandien – ne, galbūt rytoj“, bet tas rytojus taip ir neateina.

 

Tokius santykius lydi nuolatinis atstūmimas ir nusivylimas, deja, keliaujantis kartu su negęstančia viltimi „o gal šįkart viskas bus kitaip?“, nes ją skatina prisirišimas prie tėvų. Kiekvienam vaikui, kad ir kiek metų jam būtų, kyla natūralus noras bendrauti su tėvais, tačiau jis nebūtinai yra atliepiamas. Šiuo atveju reikėtų prisiminti auksinę taisyklę, kad per prievartą mielas nebūsi, ir nebesistengti, nebedėti vilčių. Skamba skausmingai, tačiau taip apsaugosime save nuo atstūmimo, kuris dar labiau skaudina ir mažina savivertę. Tai nereiškia, kad atsiribojame piktuoju, tiesiog nebedame pastangų ir energijos kažką organizuodami, bet atsiliepiame, jei patys esame kviečiami. Taip pat svarbu nubrėžti ribas ir nemesti visų planų, kad pagaliau susitiktume pagal jų sąlygas: atvykstame, susitinkame, jei neturime kitų planų. Galbūt keletą kartų išgirdus neigiamą atsakymą kils pamąstymų, kad kažkas su santykiais nėra gerai?

 

Vaikus reikėtų mokyti būti dėmesingesniems, skatinti labiau puoselėti santykius, ugdyti empatiją ir norą kurti santykį su artimais žmonėmis. Taip pat svarbu padėti jiems suprasti, kaip išvengti panašių klaidų ateityje. Jei vaikai ilgisi menkų pastangų giminaičių, derėtų bendrauti su kitais žmonėmis ir būtinai paaiškinti, kad problema slypi ne juose, jei su kažkuo bendrauja rečiau, kad nepatirtų atstūmimo jausmo ir išsaugotų sveiką savivertę.

 

Autorė Laima Samulė