Laiko vartai – ar jie jau atsidarė?

Ar būtų įmanoma sugrįžti į praeitį arba bent akimirkai pamatyti ateitį? Ilgą laiką tai atrodė tik fantastikos rašytojų vaizduotė, tačiau šiandien apie laiko prigimtį rimtai diskutuoja ir fizikai. Milžiniški dalelių greitintuvai, keisti kvantinės fizikos eksperimentai ir internete pasirodantys paslaptingi keliautojai iš ateities vėl kelia seną klausimą: o kas, jei laikas nėra toks tiesus ir neperžengiamas, kaip mums atrodo?

Ar fizika leidžia keliauti laiku?

Nors kelionės laiku siejamos su fantastika, modernioji fizika parodė vieną netikėtą dalyką – laikas nėra toks pastovus, kaip kadaise manyta. Jis gali keistis atsižvelgiant į greitį, gravitaciją ir net kosminių objektų poveikį. Būtent dėl to mokslininkai šiandien rimtai svarsto, ar tam tikromis sąlygomis kelionė laiku bent teoriškai galėtų būti įmanoma.

XX a. pradžioje fizikas Albertas Einšteinas sukūrė vieną svarbiausių moderniosios fizikos teorijų – reliatyvumo teoriją. Ji pakeitė mūsų supratimą apie erdvę ir laiką. Iki tol manyta, kad laikas visur teka vienodai – tarsi nematomas laikrodis, skaičiuojantis sekundes visoje visatoje. Tačiau A. Einšteino teorija parodė, kad taip nėra. Laikas gali lėtėti arba greitėti, atsižvelgiant į tai, kokiomis sąlygomis jis matuojamas. Pavyzdžiui, jei objektas juda itin dideliu greičiu, artimu šviesos greičiui, jo viduje laikas pradeda tekėti lėčiau nei aplinkiniame pasaulyje. Panašus efektas pasireiškia ir esant itin stipriai gravitacijai. Kuo stipresnė gravitacija, tuo labiau ji gali iškreipti laiką. Tai reiškia vieną intriguojantį dalyką: tam tikra prasme, kelionė į ateitį yra įmanoma. Jei žmogus galėtų skristi kosminiu laivu beveik šviesos greičiu, jam sugrįžus į Žemę čia galėtų būti praėję daug daugiau laiko nei jam pačiam. Įdomu, kad šis efektas nėra tik teorija. Net ir šiandien jis matuojamas praktiškai. Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbantiems astronautams laikas bėga nežymiai lėčiau nei žmonėms Žemėje. Skirtumas itin mažas – vos kelių milisekundžių per metus, tačiau jis visiškai atitinka reliatyvumo teorijos prognozes.

Kai kurios kosmoso teorijos leidžia svarstyti dar drąsesnes galimybes. Ypač intriguojantis vaidmuo čia tenka paslaptingiems kosminiams objektams – juodosioms bedugnėms. Jos pasižymi tokia stipria gravitacija, kad gali dramatiškai iškreipti erdvę ir laiką aplink save. Pagal fizikos modelius, kuo arčiau jų artėjama, tuo labiau lėtėja laikas. Stebėtojui iš šalies gali atrodyti, kad objektas prie juodosios bedugnės tarsi sustingsta laike.

Dar viena intriguojanti teorinė galimybė – kirmgraužos. Tai hipotetiniai erdvės ir laiko tuneliai, kurie galėtų sujungti du skirtingus visatos taškus, o galbūt net skirtingus laikotarpius. Jei tokie tuneliai iš tiesų egzistuotų ir būtų stabilūs, teoriškai jie galėtų leisti akimirksniu pereiti iš vienos vietos ar net vieno laiko į kitą.

Kol kas visa tai lieka tik teorinių modelių ir matematikos pasaulyje. Tačiau pati idėja, kad laikas gali būti lankstus ir deformuojamas, rodo, jog visata gali būti kur kas keistesnė, nei kadaise įsivaizdavo žmonės.

Kuo čia dėtas hadronų greitintuvas?

Kalbant apie galimas keliones laiku ar erdvės ir laiko paslaptis, internete dažnai minimas vienas įspūdingiausių šiuolaikinio mokslo įrenginių – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Tai didžiausias ir galingiausias dalelių greitintuvas pasaulyje, įrengtas po žeme netoli Ženevos, Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje. Šis milžiniškas mokslinis kompleksas priklauso Europos branduolinių tyrimų organizacijai CERN. Jo pagrindinė užduotis – padėti mokslininkams geriau suprasti, iš ko sudaryta visata ir kaip veikia fundamentalios gamtos jėgos.

Greitintuve protonai pagreitinami iki beveik šviesos greičio ir paleidžiami susidurti vienas su kitu. Tokių susidūrimų metu susidaro itin didelės energijos sąlygos, primenančios tas, kurios egzistavo ankstyvojoje visatoje netrukus po Didžiojo sprogimo. Analizuodami šiuos susidūrimus fizikai gali tyrinėti elementariąsias daleles ir jų savybes.

Būtent dėl milžiniškų energijų ir sudėtingų eksperimentų šis įrenginys tapo ir įvairių spekuliacijų objektu. Internete kartais teigiama, kad tokie eksperimentai galėtų sukurti mikroskopines juodąsias bedugnes arba net atverti erdvės ir laiko tunelius, kurie teoriškai leistų keliauti laiku. Tačiau mokslininkai šias idėjas vertina skeptiškai. Nors teorinėje fizikoje svarstoma galimybė, kad itin didelės energijos susidūrimai galėtų sukurti itin mažas juodąsias bedugnes, jos būtų tokios mikroskopinės ir nestabilios, kad išnyktų akimirksniu. Todėl nėra jokių mokslinių įrodymų, kad dalelių greitintuvas galėtų sukelti erdvės ir laiko plyšius ar atverti vartus į kitus laikotarpius. Visgi šis įrenginys primena, kiek daug dar nežinome apie visatos struktūrą. Kiekvienas naujas atradimas dalelių fizikoje gali pakeisti mūsų supratimą apie laiką, erdvę ir pačią realybės prigimtį. Galbūt ateityje būtent tokie eksperimentai padės atsakyti į klausimą, kuris žmoniją intriguoja jau šimtmečius – ar laikas iš tiesų yra neperžengiama riba?

Interneto fenomenas: keliautojai laiku

Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado naujas reiškinys, kuris dar labiau pakurstė žmonių vaizduotę – socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo asmenų, teigiančių, kad jie yra keliautojai laiku. Tokie žmonės skelbia žinutes apie ateities įvykius, technologijas ar pasaulio pokyčius ir tikina, kad šią informaciją atsinešė iš dar neįvykusios ateities.

Vienas garsiausių tokių atvejų – paslaptingasis Johnas Titoras. 2000 m. jis įvairiuose interneto forumuose pradėjo rašyti žinutes, kuriose tvirtino esantis kareivis iš 2036 m. J. Titoras pasakojo apie būsimus technologinius atradimus, politinius konfliktus ir net pateikė tariamus laiko mašinos brėžinius. Jo istorija greitai išplito internete ir tapo viena žinomiausių keliautojo laiku legendų.

Bėgant laikui panašių istorijų atsirado ir daugiau. Socialiniuose tinkluose, ypač tokiose platformose kaip „TikTok“, kartais pasirodo žmonių, kurie skelbia vaizdo įrašus ir teigia žinantys būsimus pasaulio įvykius. Jie dažnai pateikia konkrečias datas ar prognozes – nuo technologinių proveržių iki globalių katastrofų. Tačiau dauguma tokių pasakojimų vėliau paaiškėja turintys gana paprastą kilmę. Kai kurios istorijos buvo interneto eksperimentai, kurių tikslas – patikrinti, kaip greitai sensacinga informacija išplinta internete. Kitos buvo socialiniai projektai arba kūrybiniai pasakojimai. Neretai tai būna tiesiog išgalvotos istorijos, sukurtos siekiant dėmesio ar pramogos.

Vis dėlto pats šis fenomenas rodo, kad žmones vis dar nepaprastai traukia mintis apie galimybę pažvelgti į ateitį. Net jei dauguma keliautojų laiku istorijų tėra interneto legendos, jos atskleidžia vieną dalyką – žmogaus smalsumas apie laiką ir jo paslaptis išlieka toks pats stiprus kaip ir prieš šimtą ar net tūkstantį metų.

Ar kada nors tai taps realybe?

Ar žmonės kada nors iš tiesų galės keliauti laiku? Kol kas mokslas į šį klausimą atsako gana atsargiai. Fizikos teorijos leidžia manyti, kad tam tikros kelionių laiku formos galėtų būti įmanomos, tačiau praktikoje jos lieka tolimos ateities, o gal net neįgyvendinamos galimybės.

Šiandien mokslininkai sutaria dėl vieno įdomaus fakto – kelionė į ateitį teoriškai įmanoma. Tai lemia reliatyvumo teorijoje aprašyti reiškiniai, kai laikas gali sulėtėti esant itin dideliam greičiui arba stipriai gravitacijai. Jei žmogus galėtų keliauti kosminiu laivu beveik šviesos greičiu arba būti itin stiprios gravitacijos aplinkoje, jam sugrįžus į Žemę čia galėtų būti praėję daugiau laiko nei jam pačiam. Vis dėlto kelionė į praeitį kol kas laikoma daug sudėtingesne ir labiau abejotina galimybe. Tokia kelionė sukeltų daugybę vadinamųjų laiko paradoksų, pavyzdžiui, garsųjį senelio paradoksą, kai keliautojas laiku galėtų pakeisti praeitį taip, kad pats niekada negimtų.

Nepaisant to, fizika vis dar pilna neatsakytų klausimų. Mokslininkai tyrinėja kvantinę mechaniką, juodąsias bedugnes, erdvės ir laiko struktūrą, o kiekvienas naujas atradimas gali pakeisti mūsų supratimą apie visatą. Todėl kai kurie tyrėjai neatmeta galimybės, kad ateityje mūsų požiūris į laiką gali pasirodyti toks pat pasenęs, kaip šiandien atrodo senosios idėjos apie nejudančią ir nekintančią visatą.

Autorė Jūratė Survilė