1920-ųjų pradžioje Jungtinėms Valstijoms oficialiai uždraudus alkoholį atrodė, kad tai – didelė blaivybės šalininkų pergalė. Tikėta, kad sumažės skurdas, smurtas šeimose, nusikalstamumas, nelaimės darbe ir politinė korupcija. Tačiau nutiko priešingai – suklestėjo slapti barai, o gangsteriai iš alkoholio draudimo susikrovė imperijas, taip parodydami tikrąjį Amerikos veidą.

 

Alkoholis griovė šeimas ir silpnino patriotiškumąContemporary,Art,Collage,Depicting,Prohibition,Of,Alcohol.,Concept,February,16,

 

XIX a., ypač po Pilietinio karo, vykusio 1861–1865 m., Ameriką sparčiai keitė pramonės augimas ir miestų plėtra. Į miestus kėlėsi vis daugiau žmonių, kito darbo ritmas ir socialinis gyvenimas, o kartu ryškėjo problemos, kurias reformatoriai siejo su alkoholio vartojimu. Visur girtauta, plito skurdas, smurtas šeimose, uždarbis buvo iššvaistomas, o vaikai negalėjo jaustis saugūs. Būtent XIX a. antroje pusėje sustiprėjo blaivybės judėjimas, ypač tarp moterų organizacijų, kurios alkoholį laikė ne tik asmeniniu blogu įpročiu, bet ir grėsme šeimai bei visuomenės tvarkai. Viena svarbiausių šio judėjimo jėgų tapo 1874 m. įkurta Moterų krikščioniškoji blaivybės sąjunga, o XIX a. pabaigoje vis didesnę politinę įtaką įgijo 1893 m. įkurta „Anti-Saloon League“, kurią rėmė protestantiškos bažnyčios, moralės reformatoriai ir gerai organizuotas politinio spaudimo tinklas.

 

Lemiamu posūkiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, į kurį JAV įsitraukė 1917-aisiais. Blaivybės šalininkai alkoholį ėmė sieti ne tik su moraliniu nuopuoliu, bet ir patriotiškumo stoka. Teigta, kad grūdai turi būti taupomi kariuomenei ir sąjungininkams, o alaus pramonė, kurioje netrūko vokiškų pavardžių, lengvai tapo įtarimų taikiniu. Karo metais palaikyti alkoholio draudimą reiškė rodyti patriotiškumą, o jam priešintis – rizikuoti būti žmogumi, kuriam valstybės interesai nėra svarbiausi. 1917 m. JAV Kongresas perdavė valstijoms svarstyti 18-ąją Konstitucijos pataisą, kuri turėjo įteisinti nacionalinį alkoholio draudimą. 1919 m. sausį ji buvo ratifikuota, o 1920 m. sausio 17 d. įsigaliojo visoje šalyje. Nuo tada Jungtinėse Valstijose uždrausta gaminti, parduoti, gabenti, importuoti ir eksportuoti alkoholinius gėrimus. Vis dėlto pati pataisa tiesiogiai neuždraudė gerti alkoholio. Tam, kad draudimas veiktų praktiškai, priimtas Nacionalinis prohibicijos aktas, geriau žinomas kaip Volstedo aktas. Jis įsigaliojo kartu su prohibicija 1920 m. ir nustatė, kaip draudimas bus taikomas kasdienybėje. Šis įstatymas svaigiaisiais gėrimais laikė viską, kas turi daugiau nei 0,5 % alkoholio, numatė baudas, alkoholio konfiskavimą, leidimų sistemą ir išimtis medicininiam, religiniam bei kai kuriam pramoniniam alkoholiui. Įstatymas priimtas net prezidentui Woodrow Wilsonui jį vetavus – Kongresas atmetė veto.

 

Nesėkmei pasmerktas draudimas

   

Iš pradžių atrodė, kad draudimas veikia – 30 % sumažėjo alkoholio vartojimas, taip pat areštų už girtumą, o nelegalus alkoholis pabrango tiek, kad paprastam darbininkui tapo sunkiau prieinamas. Tačiau skaičiai rodė tik dalį tiesos. Ten, kur anksčiau veikė legalūs barai, atsirado slapti klubai ir kontrabandos tinklai.

 

Didmiesčiuose Sausasis įstatymas pakeitė Vakarų kultūrą. Uždarius saliūnus, jų vietą užėmė „speakeasy“ – slapti barai, į kuriuos patekti reikėjo slaptažodžio ir pažinčių. Skaičiuojama, kad vien Niujorke 1925 m. galėjo veikti nuo 30 iki 100 tūkst. tokių vietų. Kasdienybėje alkoholio vartojimas taip pat buvo nepastebimas. Žmonės nešiojosi plokščias kišenines gertuvėles, slėpė alkoholį lazdelėse, netikrose knygose ar po drabužiais. Namų virtuvėse buvo raugiama, distiliuojama, maišoma. Kai kurie pirkdavo vynuogių koncentratą ar kitus legalius produktus, iš kurių pavykdavo pasigaminti vyno.

 

Tiesa, alkoholio draudimo įstatyme paliktos kelios išimtys leido įvairiai interpretuoti, ką daryti galima ir ko – ne. Alkoholį buvo galima naudoti religiniams ritualams ir medicininiais tikslais. Tai reiškė, kad gydytojas galėjo išrašyti viskio receptą, o vaistininkas – jį parduoti. Gydytojas galėjo skirti iki pintos viskio, o pacientui tai kainuodavo kelis dolerius už receptą ir dar kelis už patį gėrimą. Tiesa, tik dalis tokių receptų buvo tikri.

 

Prohibicija paveikė ir moterų gyvenimą. Ironiška, kad moterys buvo vienos svarbiausių draudimo rėmėjų, tačiau draudimo metais dalis jų tapo naujos pogrindinės kultūros dalyvėmis. Iki prohibicijos saliūnuose dažniausiai rinkdavosi vyrai, o moterų gėrimas viešumoje laikytas nepriimtinu. Slaptuose baruose ši riba ėmė nykti: moterys ne tik lankėsi, šoko ir gėrė kartu su vyrais, bet kai kurios pačios valdė slaptus barus ar užsiėmė kontrabanda.

 

Plito organizuotas nusikalstamumas

 

Legalioms alaus darykloms, spirito varykloms ir barams praradus verslą, jų vietą užėmė kontrabandininkai, nelegalūs gamintojai ir mafijos tinklai. Alkoholis keliavo iš Kanados, Karibų, per pakrantes ir upes, buvo distiliuojamas sandėliuose, rūsiuose, fermose. Nuo Los Andželo iki Čikagos ir Niujorko nusikalstami sindikatai aprūpino slaptus barus dideliais alaus ir stipriųjų gėrimų kiekiais, o iš alkoholio pelno vėliau plėtė kitas nusikalstamas veiklas.

 

Ryškiausias šios epochos simbolis – Al Capone, kuris laikytas Čikagos nusikalstamos imperijos valdovu. Jo interesai apėmė kontrabandą, azartinius lošimus, prostituciją, kyšininkavimą, reketą ir žmogžudystes. 1929 m. vasario 14 d., per Valentino dieną, Čikagoje įvyko vienas kruviniausių prohibicijos nusikaltimų. Garaže buvo sušaudyti septyni su A. Capone konkuravusios George’o „Bugso“ Morano gaujos nariai. Nors pats A. Capone tuo metu buvo Floridoje, žudynės plačiai sietos su jo gauja. Šis įvykis dar labiau sustiprino įspūdį, kad valstybė pralaimi kovą ne tik su nelegaliu alkoholiu, bet ir su iš jo praturtėjusiomis nusikalstamomis grupuotėmis. Pareigūnai nebuvo pasirengę kontroliuoti tokio masto draudimo. Mat turėjo prižiūrėti pakrantes, sienas, miestus, sandėlius, barus, vaistines, gydytojų receptus ir privačius namus.

 

Kai 1929 m. Jungtinėse Valstijose prasidėjo Didžioji depresija, požiūris į prohibiciją ėmė sparčiai keistis. Šalis susidūrė su masiniu nedarbu, užsidarančiais verslais ir mažėjančiomis valstybės pajamomis, todėl vis daugiau žmonių alkoholio draudimas atrodė beprasmis. Juk legalizavus alkoholio gamybą ir prekybą, buvo galima sukurti darbo vietų, atgaivinti dalį verslo ir surinkti daugiau mokesčių į biudžetą. 1932 m. Demokratų partija į rinkimų programą įtraukė siekį panaikinti alkoholio draudimą. Tais pačiais metais prezidento rinkimus laimėjęs Franklinas D. Rooseveltas taip pat žadėjo keisti prohibicijos politiką. Pirmasis žingsnis žengtas po metų, 1933 m. kovo mėnesį, kai Cullen-Harrison aktas leido gaminti ir parduoti silpnesnį alų bei vyną. Tiesa, tai dar nebuvo visiškas draudimo panaikinimas, tačiau aiškėjo, kad jis artėja prie pabaigos. 1933 m. gruodžio 5 d., kai ratifikuota 21-oji JAV Konstitucijos pataisa, panaikintas alkoholio draudimas.

 

Autorė Monika Budnikienė