Viskas, ko man reikia, yra šalia

Gruodžio 16-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje vyks ypatingas koncertas „Vytauto Kernagio kodeksas“, kuriame maestro dainas atliks talentingiausi šalies dainininkai ir grupės. Scenoje pasirodysiantis Linas Adomaitis atskleidžia, kad tai bus ypač dvasingas ir aukšto muzikinio lygio renginys. „Labai džiaugiuosi, kad esu pakviestas būti vienu iš atlikėjų“, – sako pašnekovas.

Linas Adomaitis, Irmos Adomaitienės nuotrauka.

Papasakokite daugiau apie koncertą „Vytauto Kernagio kodeksas“.

Tai nuostabus projektas su draugiška ir profesionalia komanda. Metų pradžioje vykusiame ture labai susidraugavome, o V. Kernagio dainos dar labiau sujungė, leido dar kartą prisiminti, kokią vienijančią jėgą turi maestro palikimas. Nekantriai laukiu, kada vėl arenose galėsime sudainuoti pačius ryškiausius ir gražiausius V. Kernagio perlus. Taip pat smagu ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams bent akies krašteliu pamatyti archyvinius kadrus iš fenomenalaus dainiaus gyvenimo, kurie koncerte rodomi ekranuose. Projekto sumanytojas Jokūbas Bareikis kviečia į kelionę per skirtingus V. Kernagio gyvenimo etapus, pasitelkęs ne tik muziką, bet ir vizualizacijas.

Kokios V. Kernagio dainos jums artimiausios?

Taip jau nutiko, kad pirmosios dainos, kurios vaikystėje stipriai įstrigo, ir buvo V. Kernagio. Pamenu, kai buvo 7–8metai, vaikų stovykloje su draugais traukdavome „Kolorado vabalus“ (šypsosi). Ir šiame projekte nusišypsojo laimė atlikti šį kūrinį beivisus linksmiausius, humoristiškus V. Kernagio šedevrus. Daug kas mane sieja su lyrika, bet šitame projekte užsivelku fanko ir humoro rūbą, kuris man irgi labai artimas, ir atlieku „Koja spaudžia gazą“, „Santechniką iš Ukmergės“ bei kitas nuotaikingiausias dainas.

Kuo, be muzikos, jus žavi ši asmenybė? Kas lėmė neblėstantį V. Kernagio populiarumą?

V. Kernagis – daugiau nei atlikėjas, jis yra reiškinys. Galima sakyti, kad V. Kernagis įkūnija mūsų lietuviškąjį identitetą, yra lietuviško žodžio vėliavnešys, vienybės, vilties simbolis. Tuo metu jis garsiausiai transliavo šias idėjas. Žinoma, daugelis rastų ir kitų epitetų, beigalėtų maestroapibūdinti kitaip, bet man ryškiausi šie akcentai.

Ar turite su maestro asmeninių prisiminimų?

Susitikdavomerenginiuose. Visada mielai vienas kitą pasveikindavome. O kartą teko ir miuzikle „Muzikos garsai“ kartu vaidinti. Jis parodytas tik porą kartų, bet dalinomės viena scena. V. Kernagis ne tik man, bet ir daugeliui kitų atlikėjų yra, buvo ir bus autoritetas. Tai, kad jo dainos iki dabar skamba ne tik jo bendraamžių, bet ir mūsų, netgi mūsų vaikų lūpose, yra fenomenalu. Tai rodo muzikinio palikimo nemirtingumą ir išliekamąją vertę, kurią palieka tik autoritetingi žmonės. Mano vaikai jau traukia V. Kernagio dainas. Aišku, mato mane repetuojantį maestro repertuarą. Labai smagu, kai prašo automobilyje įjungti tas dainas, klausinėja apie patį Vytautą, prašo parodyti nuotraukų. Labiausiai vaikams patinka humoristinės V. Kernagio dainos.

Ką dar laikote autoritetais?

Yra tikrai nemažai žmonių. Aišku, pirmiausia – tėvai, kurie pirmieji matė mano žingsnius, išmokė pirmųjų žodžių ir daug kitų dalykų. Vėliau J. Naujalio muzikos gimnazijos šviesios atminties smuiko mokytojas Vladas Varčikas, kuris buvo ir mano tėčio smuiko mokytojas. Iškili asmenybė, autoritetų autoritetas. Taip pat dar du smuiko genijai – a. a. Stanislovas Čepinskis, mano klasioko Vilhelmo Čepinskio (irgi smuikininko) tėtis, ir LMTA smuiko dėstytojas, profesorius Eugenijus Paulauskas. Fenomenalios asmenybės. Šie autoritetai visam gyvenimui paliko įspaudą mano širdyje ir pasaulėžiūroje, kalbant ne tik apie muziką. Labai džiaugiuosi turėjęs galimybę pažinti šiuos žmones.

Kaip manote, ar dabar turime tokių šviesulių?

Tikrai turime, tačiau kiekvienoje srityje reikalingas pašaukimas. Tie žmonės, kurie jaučia pašaukimą, kurie atsidavę savo sričiai, ir tampa autoritetais, o ne tie, kurie tik žiūri į laikrodį, kad greičiau viskas baigtųsi. Suprantu, kad visi kažkur skuba, bet vertinami ir gerbiami tampa tie, kurie pasineria giliau užlaikrodį, iš širdies stengiasi perduoti žinias. Vienas iš tokių ir buvo a. a. S. Čepinskis. Aš jam sakau: „Mokytojau, man jau reikia lėkti“, o jis – „kur lėkti, tik ką pradėjom“. Buvo praėjusios penkios valandos, o jis nustebęs: „Kaip čia tas laikas taip pralėkė?“(juokiasi)… Jis taip panirdavo į mokymo procesą, kad neskaičiuodavo laiko, skirdavo tiek, kiek reikia.

Kokias gyvenimiškas pamokas, patirtis labiausiai vertinate?

Jų daug, bet visada ryškiausi tie momentai, kai gyvenime kardinaliai pasikeičia viskas – aplinka, žmonės. Tai atėjimas į mokyklą, mokyklos baigimas, studijos aukštojoje mokykloje, mylimo žmogaus atradimas, vaikų gimimas, tėčio netektis… Tokie pokyčiai sudėlioja svarbiausius akcentus, supranti, kuria kryptimi nori, gali ir turi judėti. Kalbant apie muziką, norėčiau paminėti pirmąją savo grupę „L+“, nes tai buvo labai sėkmingas startas, šuolis į viršų, kuris nulėmė tolesnį mano buvimą senoje. Taip pat dalyvavimas „Eurovizijoje“, kuris atvėrė tiek daug durų. Žinoma, pats svarbiausias momentas – J. Naujalio muzikos gimnazijos lankymas ir baigimas. Tai iš esmės nulėmė, kad toliau gyvenu su muzika ir iš muzikos.

O kaip jus pakeitė tėvystė?

Čia atskira, didžiulė, plati tema, nes tapdamas tėčiu tarsi užgimiau kaip naujas žmogus, pradėjau visai kitaip žvelgti į gyvenimą: dingo AŠ, atsirado MES. Kiekviename žingsnyje galvoju už visą šeimą. Su vaikais atsiranda daug gražių dalykų, kurių žmogus net neįsivaizduoja, kol netampa tėčiu ar mama. Labai daug atradimų ir džiaugsmo. Ypač mėgaujuosi šiuo vaidmeniu, mane veža tėvystė: patinka būti tėčiu, žaisti su vaikais, keliauti, pasakoti, svajoti, kalbėtis.

Vaikai padeda prisiminti tikruosius dalykus, kas yra tikrasis džiaugsmas. Žinoma, jie šiek tiek pagreitina tempą, daug ką turi daryti greičiau, bet kai kur kaip tik sulėtina – neretai suaugusieji nebematome to, ką parodo vaikai: mažą vabaliuką ant smilgos, kaip gera basomis bėgioti po pievą, gulėti ant žolės ir žiūrėti į debesis… Tie dalykai itin svarbūs, tik suaugę juos pamirštame, o vaikai primena.

Ar jūsų vaikai jau muzikuoja?

Matau, kad jie labai mėgsta muziką. Gal genai daro savo, juk ir mano tėtis buvo muzikantas, aš esu muzikos pasaulyje, nuolat mato mane repetuojantį, koncertuojantį. Saulė jau pradėjo lankyti J. Naujalio muzikos gimnaziją, kur pasirinko smuiko specialybę. Ji jau viena koja muzikoje. Jokūbui dar tik ketveri, bet irgi turi labai gerą klausą ir puikų humoro jausmą, nuolat mus juokina. Sūnus taip pat mėgsta dainuoti, kartu klausytis vinilinių plokštelių. Visgi su žmona nesame iš tų tėvų, kurie nuo tokio jauno amžiaus nuspręstų, ką gyvenime veiks vaikai. Mes stebime, žiūrimi, o laikas parodys. Tačiau smagu, kad jie rodo norą būti muzikoje. Panašu, kad obuolys nuo obels netoli rieda (šypsosi).

Kokiomis svarbiausiomis vertybėmis vadovaujatės šeimoje?

Labai svarbi savybė – nuoširdumas. Skirti laiko vienas kitam. Tiek, kiek reikia vaikui, kai jis kažko klausia. Kartais tenka pasukti galvą, kaip viską paaiškinti, atrasti teisingus atsakymus. Tačiau svarbu tai padaryti, kad vaikas žinotų, kaip viskas yra iš tiesų. Mūsų šeimoje akcentuojamas tikėjimas, šviesa, viltis, kad viskas bus gerai. Nukritai, kažkas nepasisekė – atsikeliame, išsprendžiame problemas, paliekame praeityje ir einame pirmyn. Toks vilties kelias.

Ar jums kažko trūksta iki visiškos laimės?

Na, būčiau įžūlus, jei sakyčiau, kad dar kažko reikia (šypteli). Aišku, žmogus – toks sutvėrimas, kuriam kažko visąlaik trūksta. Bet aš galiu pasakyti, kad esu visiškai išsipildęs žmogus. Nuo vaikystės turiu mėgstamą veiklą, sutikau nuostabią moterį, savo širdies draugę, auginame du puikius vaikus, kai galime, keliaujame į tolimas šalis, turime sodybąmiške… Mėgaujamės ir džiaugiamės gyvenimu. Žinoma, pasitaiko iššūkių, bet juos išsprendžiame, nes nebūna neišsprendžiamų. Taigi sakyti, kad kažko trūksta, būtų nesąžininga. Viskas, ko man reikia, yra šalia.

Autorė Laima Samulė