Artėjant Kalėdoms, pasaulis pradeda alsuoti laukimu, gėriu ir viltimi. Namuose ir širdyse tampa gera ir jauku. Net žvarbios gatvės suspindi spalvotomis girliandomis. Nuo seno tikima, kad žiemos šventės – ypatingas metas, kai pildosi norai ir veikia įvairūs burtai. Kodėl nepažvelgus į šią užburiančią pasaką ir neatnaujinus pamirštų tradicijų bei neišbandžius kai kurių magiškų ritualų patiems?

 

burtai

Lietuvių Kūčios – unikalios

 

Šiandien žiemos šventės labiau laikomos smagia pramoga, o praeityje jos buvo svarbios ir dvasiniam, ir praktiniam gyvenimui. Nuoširdžiai tikėta, kad laikantis visų šventinių papročių ir apeigų bus prišaukiama sėkmė ateinantiems metams. Kalėdos Vakarų pasaulyje daugmaž suvienodėjusios, o Kūčiomis vis dar galime didžiuotis kaip išskirtine švente. Be lietuvių, tik lenkai ir vakarų baltarusiai išsaugoję tradiciją visai šeimai kartu sėsti vakarienės prie bendro Kūčių stalo.

 

Nuo seno visą Kūčių dieną būdavo pasninkaujama ir daug tvarkomasi: moterys švarindavo namus, o vyrai – kiemą. Stengtasi užbaigti pradėtus darbus. Visgi šią dieną būdavo nevalia atlikti triukšmą keliančių darbų, nes tai esą prišauks audringą vasarą. Būtinai prieš šventinę vakarienę visi šeimos nariai išsimaudydavo, persivilkdavo švariais drabužiais. Tikėta, kad fizinis apsivalymas apvalo ir dvasią, nuveja šalin ligas, nelaimes.

 

Labai daug dėmesio skirta Kūčių stalui ruošti. Ant jo būdavo paskleidžiama šieno, tik tuomet klojama balta staltiesė. Tai – priminimas apie Jėzaus gimimą tvartelyje. Stalas puoštas eglių šakelėmis, žvakėmis, kai kur – nekultu rugių pėdu, kad kitiems metams gerą derlių prišauktų. Stalo viduryje statyta lėkštelė su kalėdaičiais – jų tiksliai tiek, kiek žmonių prie stalo. Beje, ant stalo pagal papročius dėta lėkštė ir tais metais mirusiam šeimos nariui, tik šalia nedėti valgymo įrankiai, o į lėkštę įstatoma žvakutė ir vakarieniaujant uždegama. Tikima, kad tada vakarienėje dalyvauja ir mirusiojo vėlė. Vaišės turėjo būti iš 12 pasninko patiekalų – tiek, kiek būta Jėzaus mokinių. Pagrindiniu patiekalu būdavo kūčia – mišinys iš įvairių šutintų grūdų. Taip pat buvo įprasta patiekti žuvies, grybų, daržovių ir vaisių, kisieliaus, aguonų pieno su kūčiukais, duonos. Prie Kūčių stalo sėsta tik patekėjus Vakarei. Prieš pradėdami valgyti visi atsistodavo, pasimelsdavo, linkėdavo vieni kitiems sėkmės, lauždavo kalėdaičius. Pavakarieniavus stalas būdavo nenukraustomas. Visi burdavosi, o paskui eidavo miegoti.

 

Kalėdos – susibūrimas ir linksmybės

 

Kalėdos minimos nuo seniausių laikų, tik iki krikščionybės tai būta saulėgrįžos šventė. Visi žinome, kad praėjus didžiosioms metų šventėms diena vėl pradeda ilgėti. Kadaise Kalėdos švęstos net tris dienas. Pirmoji laikyta švenčiausia, todėl per ją nebuvo galima nei dirbti, nei eiti į svečius. Net maistas valgytas tas, kuris anksčiau pagamintas. Šios dienos rytas būdavo pasitinkamas giesmėmis, įvairiomis apeigomis. Ūkininkai apeidavo gyvulius, nešdavo jiems šieną nuo Kūčių stalo. Jei pakeliui iš jų pabirdavo daug grūdų sėklų, kiti metai esą bus itin derlingi. Stebėti ir tos dienos orai: jei gausu sniego, laukia žalios Velykos, o jei jo nėra, snigs per pavasario šventes. Antrąją ir trečiąją dienomis visi traukdavo vieni pas kitus į svečius. Kartu vaišindavosi, dainuodavo, šokdavo, burdavosi, linkėdavo viso ko geriausio. Keisdavosi ir vaišės – pagaliau būdavo galima ant stalo grąžinti mėsiškus patiekalus. Po namus vaikščiodavo kalėdotojai – įvairiomis kaukėmis (ožio, gervės, arklio ar kt.) persirengę žmonės, giedantys giesmes, sakantys įvairiausius linkėjimus. Šventiniu laikotarpiu kalėdodavo ir kunigas – susipažindavo su parapijiečiais, rinkdavo aukas bažnyčiai.

 

Šiuolaikinis simbolis – eglutė

 

Šiandien didžiųjų metų švenčių neįsivaizduojame be papuoštos žaliaskarės, nors Lietuvoje kalėdinės eglutės atsirado ne taip ir seniai – tarpukariu. Kada ir kas pradėjo puošti egles, nėra tiksliai žinoma. Pasak vienos versijos, tai dar V a. darė iš Azijos į Europą atvykę hunai. Jie papuoštą eglutę statydavo jurtose, garbindami vieną savo dievų. Iš hunų tokį paprotį perėmė germanų gentys. Pagal kitą versiją, VIII a. šv. Bonifacijui krikštijant germanus nukirstas pagonių garbintas ąžuolas. Krisdamas jis nuvertė visus aplinkinius medžius, teliko stovėti nedidelė eglutė. Tuomet esą šv. Bonifacijus tarė, kad ji bus paties Kristaus medis. Kad ir kuris aiškinimas teisingas, sutariama, kad paprotys puošti žaliaskarę atkeliavo iš Vokietijos. Iš pradžių eglę Europoje puošė tik kilmingieji, vėliau ji atkeliavo ir į paprastų miestelėnų, vėliau ir į kaimo gyventojų namus. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad pirmosios eglutės puoštos obuoliais, saldainiais ir sausainiais. XVI a. atsirado ir pirmieji stikliniai žaisliukai – taip pat Vokietijoje. Europoje jie išpopuliarėjo tik XIX a. pr. Klaidingai manoma, kad kalėdinės žaliaskarės buvo puošiamos šiaudiniais žaisliukais. Jais namai puošti per vestuves ar kitas svarbias šventes. O štai paprotys kabinti elektrines girliandas atsirado už Atlanto. Apskritai ten tradicijas puošti namus ir kiemus per Kalėdas atvežė vokiečių kilmės imigrantai.

 

Naujieji metai senoviškai

 

Daugeliui naujametė naktis neįsivaizduojama be triukšmingo būrio artimųjų, taurės šampano ir fejerverkų. O kaip Naujuosius pasitikdavo mūsų protėviai? Iš tiesų jie šios šventės nelaikė išskirtine, greičiau tai buvo Kūčių ir Kalėdų tąsa. Tą rodo ir senieji Naujųjų metų pavadinimai – antrosios Kūčios, Kūčelės, Pakūčiai ir kt. Visgi manyta, kad paskutinė metų diena lemia, kokie bus ateinantys metai, todėl visi stengdavosi elgtis draugiškai, būti linksmi, nerūpestingi, neskolinti ir nesiskolinti. Skirtingai nei Kūčios, šios šventės buvo sutinkamos prie gausiai vaišėmis nukrauto nepasninkinio stalo. Linksmintis kartu susirinkdavo ne tik šeimos nariai, bet ir kaimynai, bičiuliai. Naujametė naktis laikyta magiška, todėl netrūko ir įvairių ritualų, prietarų. Sakyta, kad mušant vidurnakčiui kieme susiburia pašokti raganos. Jei namuose visi darbai atlikti tvarkingai ir laiku, jos išsivaikšto, tačiau radusios tinginių kiemą raganos pasilieka ir visus metus krečia šunybes. Taip pat tikėta, kad naujametė naktis yra puikus metas derliui vilioti. Šiaurės Lietuvos gyventojai išeidavo į kiemą, atsigręždavo į laukus ir garsiai šaukdavo javams, kad svirno durys atviros ir jų laukia. Jaunimas per šią šventę išsiruošdavo į persirengėlių vaikštynes – panašiai kaip per Užgavėnes. Eidavo per kaimynų namus linkėdami ko nors gero, o už tai būdavo vaišinami. Pagrindinės kaukės – senieji ir naujieji metai. Pirmieji vaizduoti kaip senas, pavargęs, nuskuręs žmogus, o antrieji – kaip dailus jaunuolis, laikantis knygą. Visos šventės baigdavosi sausio 6 d., šiandien tai Trijų karalių šventė. Seniau tai laikyta saulės grįžimu ir sakyta, kad diena pailgėja per gaidžio žingsnį.

 

Šventiniai prietarai ir burtai

 

Laikotarpis nuo pat Kūčių iki Naujųjų metų laikomas energetiškai ypatingu. Esą šiuo metu pildosi norai ir palinkėjimai, taip pat tai ypač tinkamas metas burtis ir sėkmei vilioti. Su didžiosiomis metų šventėmis susiję kerai ir prietarai egzistuoja nuo pačių seniausių laikų. Kodėl bent kelių neišbandžius patiems?

 

  • Dar nešant Kūčių valgius ant stalo arba jau sėdint prie jo pasižiūrėti į savo šešėlį. Jeigu jis tiesus ir ilgas, sveikata kitais metais bus puiki. Jeigu trumpas, trūkinėjantis ir neaiškus, greičiausiai kamuos ligos ar kitos nelaimės.
  • Išėjus į lauką apglėbti tvorą ir suskaičiuoti, kiek lentų pavyko apimti. Jeigu skaičius lyginis, kitais metais pavyks susirasti porą, jeigu ne – dar teks palaukti. Tą patį burtą darydavo ir su kūčiukais – pasiimdavo jų saują iš dubens ir skaičiuodavo, lyginis ar nelyginis jų skaičius saujoje.
  • Iš po staltiesės nežiūrint ištraukti šiaudą. Kuo jis ilgesnis, tvirtesnis, tuo geresni bus ateinantys metai. Kai kur tikėta, kad aukštą ir laibą šiaudą ištraukusi netekėjusi mergina sulauks tokio pat jaunikio, o jeigu šiaudas storas, trumpas, jos vyras bus ne itin išvaizdus. Jei ištekėjusi moteris ištraukia šiaudą su sustorėjusiu viduriu, kitais metais gali sulaukti šeimos pagausėjimo.
  • Po trim lėkštelėmis paslėpti skirtingus daiktus: raktą, monetą ir žiedą. Lėkštes sumaišyti, kad nebūtų aišku, kas po kuria yra. Pasirinkti vieną. Jei randamas raktas, kitais metais bus įsigyjama nekilnojamojo turto, jei moneta – metai bus turtingi, o jei žiedas – laukia meilė ar net vedybos.
  • Netekėjusi mergina atsisėda nugara prie lauko durų slenksčio ir per galvą meta batą. Jeigu jis nosimi atsigręžia į duris, kitais metais teks palikti tėvų namus, jeigu kulnu, dar teks čia pasilikti.
  • Kūčių stalo žvakės vašką nulašinti į šaltą vandenį ir stebėti, kokia figūra susidarys. Rezultatą analizuoti vadovaujantis simbolika. Pavyzdžiui, jei susidaro kažkas panašaus į širdį, laukia meilė, jeigu žvaigždė ar karūna – pripažinimas, ir pan.
  • Einant miegoti ant lapelių surašyti patinkančių vaikinų ar merginų vardus ir pasidėti po pagalve. Rytą nemačiomis vieną ištraukti – tas žmogus ir bus skirtasis.
  • Nulupti obuolį ratu, kad žievelė liktų nepažeista. Ją mesti per galvą ir žiūrėti, į kokios raidės formą ji susiraitys. Esą ta raide prasidės būsimo mylimojo vardas.
  • Valgant žuvį, jos žvyną pakišti po lėkšte – kad kitais metais nestigtų pinigų.
  • Jeigu pirmasis į namus užsukęs svečias juodaplaukis, neva kitąmet aplankys neįtikėtina sėkmė.
  • Per Kalėdas nevalia brangiam žmogui skolinti batų, antraip jis išeis iš jūsų gyvenimo.
  • Skaičiuojant nuo pirmos Kalėdų dienos, stebėti 12 dienų orus. Kiekviena atspindės būsimų metų skirtingą mėnesį.
  • Jeigu per Kalėdas daug čiaudima, laukia laimingi metai.
  • Naujametę naktį mintyse kartoti ramybės neduodantį klausimą, susijusį su ateinančiais metais, pasiimti knygą, atsiversti atsitiktinį jos puslapį ir nežiūrint pirštu besti į kurią nors teksto eilutę. Ji pasufleruos atsakymą, kas laukia ar kaip reikėtų elgtis.
  • Naujametę naktį išeiti į lauką ir nugara griūti į sniegą. Atsargiai atsistoti ir nesidairant palikti tą vietą. Kitą rytą ateiti apžiūrėti atspaudo. Jeigu jis aiškus ir gilus, metai bus sėkmingi. Jeigu pėdsakas vos matosi ar yra užpustytas, laukia nemažai iššūkių ir rūpesčių.
  • Naujametę naktį išeiti į lauką, užsimerkti ir sugalvoti norą. Atsimerkus suskaičiuoti savo daugiabučio langus, kuriuose dega šviesa. Jei skaičius lyginis, norui lemta išsipildyti, jeigu ne – deja, svajonė bent kol kas teliks svajone.
  • Tikima, kad Naujametę naktį laikrodžiui mušant vidurnaktį, kišenėse reikia turėti bent vieną monetą – kad ateinantys metai būtų turtingi. Esą tai prišaukia ne tik finansinius, bet ir dvasinius turtus.

 

Neįprasti papročiai

 

Pasaulis – tarsi marga skraistė, nuausta iš unikalių kultūrų. Tad nieko keisto, kad ir Kalėdos bei Naujieji metai įvairiuose pasaulio kampeliuose sutinkami skirtingai. Kai kurios šventinės tradicijos iš tiesų neįprastos ir keliančios šypseną.

 

  • Austrijoje dar prieš Kalėdas, gruodžio 6 d., minima Krampo – blogojo Kalėdų Senelio naktis. Tada baudžiami visi buvę negeri vaikai. Į gatves pasipila persirengėlių – velnių ir kitų pabaisų. Jos vaikosi vaikus ir „muša“ sutiktus neklaužadas.
  • Ispanijoje, daugiausia Katalonijos regione, įprastas kalėdinis simbolis – besituštinantis pritūpęs valstietis Caganer. Jis gyvuoja dar nuo XVII–XVIII a. Statulėlė dedama prie visų kitų tradicinių prakartėlėje, tik šiek tiek paslepiama, nes jai reikia privatumo. Iš tiesų tokiu simboliu nenorima nieko įžeisti, tiesiog valstiečio išmatos simbolizuoja žemės tręšimą ir derlingus metus. Tikima, kad tokia figūrėlė traukia sėkmę, todėl neretai dovanojama. Šiandien populiarios tokios statulėlės, vaizduojančios žymių žmonių veidus. Naujametę naktį ispanai skambant vidurnakčio dūžiams stengiasi spėti suvalgyti 12 vynuogių – po vieną kiekvienam dūžiui. Tikima, kad tai prišauks sėkmę kiekvienam metų mėnesiui.
  • Norvegai Kalėdų naktį namuose paslepia visas šluotas, nes tiki, kad jų ieško raganos ir piktosios dvasios.
  • Ukrainiečiai puošdami kalėdinę eglutę joje paslepia ir dirbtinį voratinklį. Tą, kuris jį randa, kitais metais lankys sėkmė.
  • Švedijos mieste Jevlėje jau 40 m. gyvuoja tradiciją per Kalėdas miesto centre pastatyti milžinišką šiaudinę ožio skulptūrą. Kiekvienais metais šį ožį kas nors bando padegti, bet jis griežtai saugomas. Tai tapo savotiška tradicija ir kiekvienais metais padegėjai tampa vis išradingesni, pavyzdžiui, prisiartina prie skulptūros persirengę Kalėdų Seneliu ar tiesiai į jį paleidžia liepsnojančią strėlę.
  • Venesuelos sostinėje Karakase įprasta gruodžio 16–24 d. masiškai traukti į bažnyčias, bet ne įprastai, o dardant riedučiais.
  • Danijoje Naujųjų metų naktį įprasta prie kaimynų ir bičiulių durų daužyti lėkštes, taip jiems linkint laimės. Kuo daugiau Naujųjų metų rytą prie savo durų randama šukių, tuo daugiau gerų bičiulių turima.
  • Daugumoje Pietų Amerikos šalių naujametę naktį žmonės dėvi spalvotus apatinius, nes tiki, kad jie prišauks sėkmę. Skirtingos spalvos traukia skirtingus dalykus, pvz., raudona – meilę, žalia – turtus, balta – taiką.
  • Japonijoje per Naujuosius metus vidurnaktį skamba 108 varpo dūžiai. Tikima, kad tiek nuodėmių gali užklupti žmogų, o varpo dūžiai jas nuveja šalin ir leidžia prišaukti gyvenimą sėkmę.
  • Rumunai naujametę naktį į upę meta monetų, tikėdami, kad tai prišauks laimę.
  • Kai kuriose Puerto Riko dalyse per Naujuosius metus žmonės pro langus lieja vandenį, kad nubaidytų piktas dvasias.
  • Kai kuriose Pietų Afrikos vietose žmonės naujametę naktį pro langus mėto senus baldus. Esą atsikračius senų, nereikalingų daiktų apsivaloma ir dvasiškai.
  • Turkai skambant vidurnakčio dūžiams atveria namų duris ir ant slenksčio barsto druską – esą tai namams atneša taiką ir gausą.
  • Kolumbijoje daug keliauti kitąmet norintys žmonės aplink namą apneša tuščią lagaminą.
  • Filipiniečiai ant naujamečio vaišių stalo stengiasi dėti kuo daugiau apvalių daiktų, mat tiki, kad tai naujiems metams prišaukia sėkmę, ypač finansinę.

 

Įdomu

 

  • Pirmieji Naujuosius metus pradėjo švęsti senovės babiloniečiai maždaug prieš 4000 metų.
  • 22 % žmonių naujametę naktį pramiega.
  • Tradiciją Naujuosius minėti sausio 1 d. pradėjo Romos imperatorius Julijus Cezaris.
  • 44 % amerikiečių naujametę naktį laikrodžiui mušant vidurnaktį ką nors pabučiuoja.
  • XII a. vienuolės ant vargingai gyvenančiųjų durų per Kalėdas palikdavo prikabintą kojinę, pilną riešutų ir vaisių. Iš čia ir atsirado kalėdinė tradicija ant židinio kabinti dovanų kojines.
  • 56 % amerikiečių perka kalėdinių dovanų savo augintiniams.
  • Vienas amerikietis per šventes vidutiniškai išsiunčia 28 sveikinimo atvirukus artimiesiems.
  • Britų politikas Oliveris Cornwellis 1647–1660 m. buvo uždraudęs švęsti Kalėdas. Pasak jo, lėbauti tokią šventą dieną – tikra nuodėmė. Nusižengusieji šiam įstatymui galėjo net patekti už grotų.
  • Statistikos duomenimis, daugiausia pinigų kalėdinėms dovanoms Europoje išleidžia britai (vienas asmuo – apie 420 Eur), liuksemburgiečiai (apie 300 Eur) ir prancūzai (apie 250 Eur).
  • Apie 29 % žmonių kalėdinių dovanų dairosi visus metus ir perka jas bet kada, kai randa ką nors tinkamo.