Poligrafas ilgą laiką žadino vaizduotę kaip prietaisas, galintis priversti kūną išduoti tai, kas sąmoningai nutylima. XX a. pradžioje Johno A. Larsono sukurtas aparatas tapo svarbiu bandymu melo paieškas perkelti į mokslinių matavimų lauką. Tačiau net pats kūrėjas abejojo, ar žmogaus kūno reakcijas galima taip paprastai paversti atsakymu – tiesa ar melas.

 

Tiesą atskleidė pulso ir kraujospūdžio svyravimaiThat,Crime,Is,Serious,Problem,For,Your,Employees.,Suspicious,Man

 

Žmonės nuo seno ieškojo būdo, kaip atskirti tiesą nuo melo. Būtent poligrafas tapo vienu garsiausių bandymų šią ribą pamatuoti moksliškai. Jo veikimas grįstas prielaida, kad meluojant ar patiriant stiprią įtampą kūne gali įvykti fiziologinių pokyčių. Šiuolaikinis poligrafas vienu metu registruoja kvėpavimą, pulsą, kraujospūdį, širdies veiklos pokyčius ir odos elektrinį laidumą, susijusį su prakaitavimu. Vis dėlto pats prietaisas melo nefiksuoja – jis tik užrašo organizmo reakcijas, kurias vėliau interpretuoja tyrimą atliekantis specialistas.

 

Vienas ankstyviausių bandymų panaudoti mokslinį instrumentą apgaulei nustatyti – XIX a. pabaigoje atliktas italų kriminologo Cesare Lombroso darbas. 1895 m. jis aprašė eksperimentus su įtariamaisiais, kurių atsakymus bandė vertinti pagal pulso ir kraujospūdžio svyravimus. Tiriamojo ranką panardindavo į vandens pripildytą talpyklą, o pulso ir kraujospūdžio pokyčiai per vandens lygio ir oro slėgio svyravimus buvo perduodami į rašantį mechanizmą. Nors C. Lombroso teigė gavęs daug žadančių rezultatų, prireikė kelių dešimtmečių, kol melo nustatymo idėja sulaukė didesnio mokslininkų dėmesio.

 

1915 m. prie šios temos grįžo amerikiečių psichologas Williamas Moultonas Marstonas. Jis tyrinėjo, kaip emocinė įtampa veikia sistolinį kraujospūdį, ir manė, kad šis rodiklis leidžia vertinti, ar žmogus sako tiesą. Psichologas tyrimo metu periodiškai fiksuodavo kraujospūdžio pokyčius. Taip pat registruodavo kvėpavimą, odos reakcijas ir atsakymų laiką. Iš pradžių W. M. Marstonas rėmėsi žodžių asociacijomis, tačiau vėliau daugiau dėmesio skyrė tiriamųjų pasakojimams ir kryžminiam klausinėjimui.

 

Lemiamas žingsnis kuriant šiuolaikinį poligrafą įvyko XX a. 3-iajame dešimtmetyje Berklyje, Kalifornijoje. Ten veikė pažangiomis kriminalistikos idėjomis garsėjęs policijos departamentas, vadovaujamas Augusto Vollmerio. Jo aplinkoje dirbęs policijos pareigūnas ir medicinos išsilavinimą turėjęs Johnas Augustas Larsonas 1921 m. sukonstravo vieną pirmųjų daugiafunkcių prietaisų, galinčių nuolat registruoti kelis tiriamojo fiziologinius rodiklius apklausos metu. J. A. Larsono poligrafas ant judančios popieriaus juostos užrašydavo širdies ritmo, kraujospūdžio ir kvėpavimo pokyčius. Vėlesniuose modeliuose buvo įtraukta ir elektroderminė reakcija – odos elektrinio laidumo pokyčiai, susiję su prakaitavimu. Tiriamojo krūtinę apjuosdavo pneumografo diržu, aplink žastą uždėdavo kraujospūdžio manžetę, o prie pirštų ar delnų tvirtindavo elektrodus. Žmogus atsakinėdavo į iš anksto parengtus klausimus, o aparatas nuolat braižydavo reakcijų kreives.

 

Kūnas meluoja skirtingai

 

Poligrafo idėja grįsta prielaida, kad meluojant žmogaus organizme gali kilti tam tikras fiziologinis sužadinimas. Tačiau problema ta, kad kūnas neturi tik melui būdingos reakcijos. Tas pats padažnėjęs kvėpavimas, įtampa, prakaitavimas ar širdies ritmo pokyčiai gali atsirasti ir dėl visai kitų priežasčių: baimės būti neteisingai apkaltintam, gėdos, nerimo, pykčio, nuovargio ar patiriamo spaudimo. Poligrafas matuoja autonominės nervų sistemos ir kūno sužadinimo požymius, tačiau šie požymiai gali būti susiję su įvairiais socialiniais ir psichologiniais veiksniais, ne vien su apgaule.

 

Poligrafo tyrimas nėra toks paprastas, kaip dažnai rodoma filmuose, kai aparatas tarsi akimirksniu nusprendžia: žmogus meluoja ar sako tiesą. Iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Specialistas stebi, kaip tiriamojo kūnas reaguoja į skirtingus klausimus, lygina šias reakcijas ir nustato, kurie klausimai sukėlė stipresnę kūno reakciją: pasikeitė kvėpavimas, pulsas, kraujospūdis ar odos laidumas.

 

Poligrafo išvada nėra galutinis nuosprendis. Ji tik rodo tikimybę, kad vienas ar kitas klausimas žmogui buvo reikšmingas, sukėlė įtampą ar stipresnį emocinį atsaką. Kai tiriamas konkretus įvykis, pavyzdžiui, aiškiai apibrėžta byla ar situacija, poligrafas gali suteikti papildomos informacijos. Tačiau net ir tokiu atveju nėra neklystantis. Dar daugiau abejonių kyla tada, kai poligrafas naudojamas platesnėms patikroms – pavyzdžiui, vertinant darbuotojus ar kandidatus į tam tikras pareigas. Tokiose situacijose klausimai dažnai būna bendresni, aplinkybės ne tokios aiškios, o nerimas gali būti palaikytas reikšminga reakcija. Kūnas gali sureaguoti stipriai ne todėl, kad žmogus meluoja: tiesiog bijo suklysti, jaudinasi ar jaučiasi spaudžiamas.

 

Kaip vyksta poligrafo tyrimas?

 

Šiuolaikinis poligrafo tyrimas pirmiausia pradedamas nuo parengiamojo pokalbio. Specialistas paaiškina, kaip vyks procedūra, kokia jos tema, kokie klausimai bus užduodami ir įsitikina, kad žmogus juos supranta. Šis etapas svarbus, nes negali būti netikėtų, dviprasmiškų ar klaidinančių klausimų. Prieš tyrimą taip pat vertinama, ar žmogus apskritai pasiruošęs tokiai procedūrai. Tam tikros sveikatos būklės, vartojami vaistai, stiprus nuovargis, didelė įtampa gali paveikti organizmo reakcijas ir apsunkinti rezultatų vertinimą.

 

Tik po šio pasiruošimo prasideda pats duomenų rinkimas. Žmogui užduodami iš anksto parengti klausimai, o prietaisas tuo metu registruoja jo fiziologines reakcijas. Svarbu ir tai, kad klausimai turi būti pateikiami neutraliai, be spaudimo ar bandymo paveikti atsakymą. Vėliau specialistas analizuoja ne vieną atskirą reakciją, o jų visumą. Vertinama, kaip kūnas reagavo į skirtingo tipo klausimus, ar tam tikri atsakai išsiskyrė iš bendro vaizdo.

 

Paskutinėje tyrimo dalyje suteikiama galimybė paaiškinti, kodėl tam tikri klausimai sukėlė stipresnę reakciją. Kai kuriose gairėse numatoma, kad visa procedūra – nuo pirmojo pokalbio iki galutinio aptarimo – įrašoma garso ar vaizdo priemonėmis, jei tai leidžia teisės aktai. Tai padeda patikrinti, ar klausimai buvo suformuluoti tinkamai, ar nebuvo daromas spaudimas, ar tyrimas vyko pagal nustatytą tvarką.

 

Tačiau istorijoje pasitaikė ne vienas atvejis, kai tyrimas buvo nesėkmingas. Vienas garsiausių pavyzdžių – CŽV pareigūnas Aldrichas Amesas, daug metų šnipinėjęs Sovietų Sąjungai ir Rusijai. Jis du kartus praėjo poligrafo patikras tuo metu, kai jau vykdė šnipinėjimo veiklą. Vėliau JAV Kongreso svarstymuose šis atvejis buvo minimas kaip įrodymas, kad kaltas žmogus gali įveikti patikrą, o vien poligrafo rezultatu pasikliauti pavojinga.

 

FTB taip pat skelbė, kad Ana Montes, JAV Gynybos žvalgybos agentūros analitikė, ilgus metus šnipinėjusi Kubai, taip pat buvo praėjusi poligrafo patikrą. Jos atvejis parodė, kad tokios patikros ne visada atskleidžia net ir ilgalaikę, gerai slepiamą veiklą. Kita vertus, CŽV pareigūnas Haroldas Jamesas Nicholsonas, apkaltintas šnipinėjimu Rusijai, yra priešingas pavyzdys: jo poligrafo patikros sukėlė neatsakytų klausimų dėl galimų ryšių su užsienio žvalgyba, o vėlesnė finansinių ir kelionių duomenų analizė sustiprino įtarimus.

 

Poligrafo ribotumą išryškino ir kriminalinės bylos. Gary Ridgway, vadintas Žaliosios upės žudiku, buvo apklaustas kaip įtariamasis ir 1984 m. praėjo poligrafo testą. Tik gerokai vėliau, patobulėjus DNR tyrimams, įrodymai susiejo jį su aukomis, o 2003 m. pats pripažino kaltę dėl 48 nužudymų. 2011 m. prisipažino ir dėl 49 žmogžudystės.

 

Autorė Monika Budnikienė